Bet tik iš tolo. Iš tiesų jų mūruose slepiasi šilti, draugiški, sicilietišku gyvenimo ritmu besimėgaujantys „nykštukai“. Tai ne pašaipa, tik bendras pastebėjimas po visų išvystų siauručių gatvelių, mažučių durelių tvarkinguose, nepaprastai prižiūrėtuose nameliuose. Kuo aukščiau į kalną, tuo daugiau nepriekaištingai atrodančių namukų. Tarsi gyventojai įsivaizduotų esantys pas Dievus. Kas, beje, tikra tiesa, - važiuojant iš Giardini Naxos per Randazzo, Nicosia, Castelbuono į Cefalu tai labai lengva pastebėti. Yra vietų kur pasiekiamas 1500 m aukštis. O pažvelgus žemyn, žemė pradeda slysti iš po kojų ir apačioje draugiškai besistumdantys debesys trumpam nukelia į vaikystę. Tik tada juos stebėdavome pakėlė akis aukštyn, o ne iš paukščio skrydžio.
Angelai
Nepaprastą pagarbą pradedama jausti pakilus į Etnos viršūnę. Iš kart pasidaro aišku, kas šioje saloje diktuoja sąlygas. Išsiveržimai pradėti registruoti jau 693 metais prieš Kristų baigiant paskutiniuoju šių metų gegužę. 3 326 m aukščio apie 500 tūkst. metų senumo. Tai tik dalis faktų, kurie nublanksta kylant link juodųjų platybių, paskendusių debesynų apsuptyje.
Betrūktų tik angeliukų...bet jų iš tiesų labai, labai daug. Katedros, bažnyčios, koplytėlės, - jų dešimtys, netgi šimtai. Šioje nedidelėje salelėje Sicilijoje. Labai įspūdingi ne tik turistiniuose bukletuose nurodyti šventieji namai (Monrealio, Palermo, Sirakūzės ir kt.), bet ir tie, kuriuos atrasti įmanoma tik netyčia nuklydus nuo pagrindinio kelio (Randozzo, Cesaro ir kt.). Įdomi detalė - visi jie integruoti į vietinių gyventojų kasdienybę. Jokiu būdu neaptverti didžiulėmis ir gąsdinančiomis tvoromis. Šalia jų šliejasi nameliai, su įspūdingais balkonais, kavinukės ar tratorijos. Vakarop ten pradeda rinktis vietinių miestukų vyrai, aptarti svarbiausių dienos įvykių. Kai kur įmanoma pamatyti ir moteriškas kompanijas , dažniausiai lydimas vaikų. Žinoma, didmiesčiuose vaizdas skiriasi.
Žmonės
Vietiniai gyventojai Sicilijoje labai pamaldūs. Kartą teko užklysti vakarinių mišių metu į vieną iš Messinos grožio kūrinių - „S. Maria del Carmine“. Buvo susirinkęs nemažas būrys, kuriame virė gyvenimas. Viena porelė tyliai pasibardavo, kita apžiūrinėjo dienos pirkinius, o trečia – smalsiuosius turistus. Ir visi šie įvykiai netrukdė vienas kitam. Tai labai būdinga siciliečiams - lėtas chaosas. Kas taip pat labai pastebima ir gatvėse, vairuojant. Ten taisyklių nėra, daugelyje (jei ne visuose) didesnių miestelių kelio juostų nesimato. Iš tiesų jų ir nereikia. Kad iš šalutinio kelio išvažiuojantį automobilį praleidžia pagrindiniu važiuojantis, jau po poros dienų tampa įpročiu. Už tenka tik iškišti automobilio “nosytę“ ir pakėlus ranką (tai atsiprašymo ir padėkos ženklas) ramiai palaukti. Šis triukas pasiteisina ir turistams.
Lėtai banguojantis siciliečių gyvenimo tempas nelabai dera su jų kalnų keliukais, kurie „linksmina“ lyjant lietui. Tada važiavimas prilygsta vaikščiojimu atbrailos kraštu. Ypatingai “akluosiuose” posūkiuose. Greičio neviršijimas – vienintelis būdas pasiekti reikiamą tikslą.
Tyras kalnų oras, švari ramybė ir aiškios spalvos užburia kiekvieną sielą, atklydusią iš didmiesčio. Todėl Palermas po gero pusdienio tampa varginančiu, tad norisi grįžti į ramybės oazes – Maleto, Passopisciaro, Sperlinga, Aci Castello, nepamirštant ir salelių.
Tikrai siauros gatvelės pasipuošusios įspūdingais elementais išraizgytais balkonėliais pripilnėja tik artėjant saulėlydžiui. Tada visi atlieka šventą ritualą - „passeggiata“. Lėtai judantys žmogeliukai, atvirais žvilgsniais pasitinka ir palydi vienas kitą. Skvarbios, blizgios akys akimirksniu viską įvertina ir nieko nepraleidžia. Jei jomis būtų įmanoma valgyti, tai į Siciliją atvykusios turistės niekad negrįžtų gimtinėn.
Kava ir ledai
Vietinės kavinukės bei tratorijos nėra prabangios, tačiau jaukios. Jų trūkumai (pvz. įplyšusios staltiesės) suteikia tam tikro šarmo. Šios smulkmenos iš tiesų nesvarbios, nes visose jose galima gardžiuotis labai labai skania kava, nepriklausomai nuo to ar ji 1 ar 4 eurus kainuoja. Taip pat kaip ir naminiai ledai. Ypatingai granatų ledai netoliese auginamų apelsinų ar citrinų skonio. Tai vienas iš geriausių būdų atsigaivinti nuo vidurdienio kaitros.
Jei sugalvojama sutikti saulėlydį paplūdimyje skanaujant Pecorino (ar vieną iš Ricotto's variantų pvz. rūkytą) su sicilietišku (kad ir naminiu) vynu, tai dūzgiant „britvoms“ ir skambant itališkoms baladėms pajaučiama, kad tai tikrai nepaskutinės atostogos buvusiuose graikų, romėnų ir normanų kultūros lopšiuose.
Vynas
Žinoma, kur buvo gyventa graikų ar romėnų, ten tikrai nebuvo apsieita ir be vyno. Tad vyndarystė šioje saloje turi labai senas tradicijas. Kai kur net iki dabar išlikusios apie tai liudijančios freskos.
'Contrada' vadinami vynuogynai, prisiglaudę prie Etnos šlaitų, ramiai mėgaujasi saulės voniomis ir ypatingai derlingu vulkaniniu dirvožemiu. Nors atrodytų, kad ten vyrauja amžina sausra, bet tai ne visai tiesa. 1000 m aukštyje esančio vynuogyno savininkas, užklaustas ar naudoja irigacinę sistemą, ramiai nusišypsojo, - ne, čia užtektinai vandens. Sumažinus kekių skaičių iki 2 ant vieno vynmedžio ten išgaunami neįtikėtino gaivumo, nuostabaus balanso raudonieji vynai. Dažniausiai naudojamos ‘Nerello Mascalese‘ (arba ‘Nerello Cappuccino‘),‘Nero D'Avola‘ (dar vadinama ‘Calabrese‘),‘Frappato’ ar ‘Gaglioppo‘ vynuogių rūšys. Nors Sicilijai išgyvenus renesansą vynų pasaulyje imta auginti ir tarptautines vynuogių veisles, tokias kaip ‘Syrah‘, ‘Merlot‘ ar ‘Cabernet Franc‘. Bet iš tiesų Sicilijos didžioji vynų dalis yra baltieji, iš kurių - saldieji patys žinomiausi, pvz. Passito di Pantelleria, Malvasia delle Lipari.
Tikriausiai daug kas yra girdėjęs apie marsalą. Tai ‘Grillo‘, ‘Catarratto‘ ir šiek tiek ‘Inzolijos‘ vynuogių rūšių mišinys, pastiprintas brendžiu. Gaminamas ir sausas ir saldus jo variantas, taip kaip ir raudonos, gintarinės ar auksinės spalvos( it. rubino, ambra, oro). Šis vynas - tai Sicilijoje gimusio britų vyno importuotojo John Woodhouse pastangų rezultatas. 1770 metais Anglijoje pastiprintų vynų populiarumas ypatingai augo. Norėdamas padidinti savo verslą, jis inicijavo marsalos gamybą panaudojant soleros būdą, kuris naudojamas šeri gamyboje.
Pastaraisiais metais marsalos populiarumas žymiai nublanko, bet Sicilijos saldieji vynai drąsiai konkuruoja su geriausiais Toskanos ir Veneto regiono 'passito' vynais. O bendrai paskaičiavus Sicilijos vynuogynų plotą nustebina, kad jis yra didesnis net ir už Pulijos regiono, kur pagaminamas didžiausias vyno kiekis Italijos mastu.
Tad tikrai verta kiek ilgėliau užtrukti vietinėje enotekoje ir pasirinkti kuo įvairesnių vynų. Dauguma jų savininkų labai entuziastingai paaiškina kas yra kas , prinešdami krūvą įvairiausių butelaičių. Patartina rinktis pagal gamintoją, žinant jo vynuogynų vietą.
Kelionė į pietinę Italiją - puiki galimybė pasikrauti gerų emocijų, energijos, vėl patirti susižavėjimo jausmą. Aukšti kalnynai saugo daug paslapčių, taip pat kaip ir senieji išlikę amfiteatrai, šventovių liekanos ar mistiniai katakombų požemiai.
Kas ieško peno dvasiai ir kūnui atostogų metu, Sicilija – idealus pasirinkimas. Tik svarbi viena sąlyga: važiuokite tokioje draugijoje, kuri turi tuos pačius tikslus. O jei tokių nėra – išdrįskite tai daryti vieni. Vieniši tikrai nesijausite!