Musulmoniškoje šalyje – arabiškojo meno šedevrai ir legali prostitucija (nuotraukos)

Nors Tunise 98 procentai gyventojų išpažįsta islamą, ši užsieniečiams draugiška musulmoniška šalis nustebina liberalumu: Tunise įteisinta vienpatystė, prostitucija ir legalizuoti abortai. Be to, gyventojų skaičių ne pirmus metus reguliuoja valstybės finansuojamos akcijos, kurių metu ištekėjusioms moterims nemokamai dalinamos apsaugos nuo nėštumo priemonės ir aiškinama apie šeimos planavimo būdus.

Tad daugiavaikė tunisiečių šeima - jau retas reiškinys: po šešis, septynis ar daugiau vaikų augina tik kaimuose gyvenančios šeimos, o tipiška miestiečio šeima apsiriboja vienu ar dviem vaikais.

Šalia gimtosios arabų kalbos antroji valstybinė kalba - prancūzų. 1881 metais tapęs Prancūzijos protektoriatu Tunisas per 75 metus perėmė ir dalį jos kultūros. Ir nors galima galvoti, kad 1956 metais iš Pancūzijos įtakos išsilaisvinę tunisiečiai turėtų nemėgti ,,okupantų“, toli gražu taip nėra: dažnas tunisietis prancūzą prisimena kaip mokytoją, gydytoją ar inžinierių, mat įgiję teisę valdyti Tunisą prancūzai jame pradėjo statyti ligonines ir steigti mokyklas, tuo pagerindami vietinių būtį.

O štai turkų, prieš prancūzus valdžiusių Tunisą, gyventojai nemėgsta, nors beveik tris šimtmečius trukęs Osmanų imperijos valdymas darė didelę įtaką tunisiečių įpročiams ir pomėgiams - sakoma, kad turkai paliko kelis dalykus: turkišką kepuraitę, hašišą, kavines ir unikalų sugebėjimą tingėti.

Ir iš tiesų dalies tunisiečių vyrų gyvenimas prasideda gan anksti - apie 7-8 valandą ryto arbatos puodeliu ir kaljano dūmu kavinėje, šitaip prasėdint visą dieną iki sutemstant.

Tuomet gerai pailsėjęs vyriškis traukia namo, o kitą rytą vėl pradeda puodeliu arbatos.

Pinigų arbatai ir kaljano dūmui pinigų paprastai duoda kuris nors dirbantis šeimos narys, pastoge arbatos mėgėjui paprastai rūpintis irgi nereikia - jis gyvena su tėvais ar kuriuo nors broliu, o didesnių poreikių kaip ir neturi.

Daugiausia tunisiečių, be abejo, dirba turizmo sektoriuje, tačiau nebūtinai viešbučių kambarinėmis, liokajais, barmenais ar taksistais.

Turistą išnaudoti moka praktiškai visi tunisiečiai, jau nekalbant apie turgaus prekeivius, kurie prekės kainą siūlo kelis ar net keliasdešimt kartų brangiau nei ji verta.

„Good price for you, my friend“, - angliškai šaukia prekeivis ir pamatęs nors trumpam stabtelėjusį turistą, mikliai jį įtraukia į savo krautuvėlę ir nepaleidžia tol, kol nepriverčia nusipirkti visiškai nereikalingo daikto už pasakiškai didelę kainą, nuo kelių iki keliasdešimties kartų viršijančią tikrąją daikto vertę.

Taip europietis turguje lengvai nusiperka tunisietiškų prieskonių, nuo 170 dinarų (340 litų) nusiderėjęs iki 70 (kai reali prieskonių vertė - 6 dinarai), už kupranugario odos batus ar rankinę sumoka 60 ar 80 dinarų, o įsigijęs aukso dirbinių viešbutyje pastebi, kad prekė pagaminta viso labo iš kažkokio geltono metalo.

Tad nenuostabu, kad dauguma turistų, iš pradžių atsakinėję į malonius tunisiečių pasveikinimus įvairiomis kalbomis ir aiškinę, iš kokios šalies jie atvyko, netrukus pro vietinius praeina akmeniniais veidais, tarytum būtų staiga apkurtę.

Tačiau ir eidami gatve jie nėra saugūs. Norite gražaus panoraminio vaizdo? Nesvarbu, kad laiptai, vedantys ant pastato stogo, jau matosi už keleto metrų, tunisietis, mostelėjęs į juos ranka, antrąją atkiša laukdamas dinaro, o tiesiog brukte įbrukęs juostele apvyniotą gėlės žiedelį, vyrukas, gėlėmis puošta skrybėle ant galvos, jau reikalauja pinigų.

Nors daugelis tunisiečių, kalbai pasisukus apie darbą, mėgsta sakyti „rytoj“, yra grupė žmonių, kuriems darbas be savaitgalių ir laisvalaikio prasideda nuo ankstaus ryto ir baigiasi gerokai po vidurnakčio.

Tai – animatoriai, jauni vyrukai, viešbučių pasamdyti užimti poilsiaujančius turistus. Tokius „linksmintojus“ turistas, eidamas pusryčiauti, jau randa prie restorano durų, sugalvoję padrybsoti prie baseino, turistai nepaliekami vienatvėje – animatoriai organizuoja pramogas, prie kiekvieno prieina, kalbina, šypsosi, sudaro kompaniją norintiems pažaisti stalo ar vandens žaidimus, galų gale žaidžia su mažaisiais europiečiais.

Vakare animatoriai rodo savo paruoštą šou, dažniausiai prancūziško stiliaus, ir organizuoja diskotekas vaikams bei suaugusiems. Pastarosios baigiasi gerokai po vidurnakčio, o jose dalyvavusios damos visos būna pašokdintos ir apdovanotos dėmesiu, nepaisant amžiaus ir šalies.

Nuo ryto iki vakaro šokančius ir dainuojančius „linksmintojus“ labiausiai stebina europiečių pasyvumas ir gulėjimas prie baseino kiaurą dieną.

Animatoriams už šį darbą skaičiuojamas darbo stažas, jis gauna minimalų fiksuotą atlygį - 250 dinarų, viešbučio kambarį ir maitinimą. Kiek papildomai pinigų jie užsidirbs, priklauso nuo jų pačių išradingumo ir turistų dosnumo.

Šį darbą dažniausiai dirba jaunuoliai iš prastų, skurdžių ar nepilnų šeimų. Tačiau animatoriaus darbas – vienas iš labiausiai geidžiamų turizmo sektoriuje, kadangi jaunuoliai gali ne tik užsidirbti nemažai arbatpinigių, bet, turėdami galimybę susipažinti su įvairiais žmonėmis, dažnai gauna pasiūlymų išvažiuoti dirbti į Europą.

Fredy, 22-ejų jaunuolis, animatoriumi dirbti pradėjo dar mokydamasis mokykloje. Jo šeima – mama ir jaunesnis brolis. Tėvas mirė, kai vaikai buvo dar maži, tad abu broliai uždarbiauti pradėjo nuo vaikystės.

Įgijęs oro kondicionieriaus remontuotojo specialybę, Fredy brolis dirba taksistu, ir abu kartu išlaiko namuose šeimininkaujančią mamą.

Jaunuolis pasakoja, kad animatoriaus darbas jam patinka, darbo tempas nevargina, tačiau kartais pabosta visuomet būti linksmu ir besišypsančiu. Šį darbą Fredy tvirtina dirbsiantis dar maždaug penkerius metus, ilgiausiai – iki trisdešimties metų. Po to jis tikisi atsidaryti savo krautuvėlę, nes perkopus trisdešimtmetį, įsitvirtinti tarp senų prekiautojų tampa sunku.

Kita linksmintojų kategorija – fakyrai. Jie turistams rodo „aštresnio siužeto“ triukus: vaikšto po stiklo šukes, guli ant vinių, kardų, ryja ugnį ir skaldo ant kūno padėtus betoninius blokus.

Šių triukų, tiksliau, sugebėjimo susikoncentruoti, jaunuoliai mokosi specialioje griežtumu pasižyminčioje mokykloje penkerius metus.

Fakyrų triukai taip pat populiarūs Turkijoje ir Egipte. Šiose šalyse dažnai juos atlieka tunisiečiai, kurie, pasibaigus poilsio sezonui savo šalyje, keliauja uždarbiauti į kaimynines valstybes.

Į aplinkines šalis, taip pat ir į Europą, keliauja ir kitas Tuniso simbolis – rankų darbo kilimai. Visoje šalyje yra daugybė kilimų fabrikų, kuriuose kilimus riša apie 70 tūkstančių moterų.

Vieno nediduko vilnonio kilimo audimas trunka apie penkias savaites, o viename kvadratiniame kilimo metre įrišama nuo 90 iki 300 tūkstančių mazgų, priklausomai nuo pasirinktų siūlų. Kilimų raštai – audėjų išradingumo reikalas, tad nėra nė vieno kilimo, panašaus į prieš tai buvusį.

Kitas tunisiečių verslas – alyvuogių auginimas. Važiuojant šalies greitkeliais matosi plytinčios alyvmedžių giraitės, kuriose ganosi piemens prižiūrimos avių bandos.

Šioje Afrikos valstybėje, galima sakyti, nėra sunkiosios pramonės. Norėdami išlikti turistams patrauklia valstybe, šalies strategai atsisakė jos plėtojimo.

Beje, „strategai“ – tai Tuniso prezidentas Ben Ali, kuris šalį valdo jau dvidešimt metų. Ir nors Tunise yra aštuonios oficialios partijos, rinkimus nuolat laimi viena partija – prezidento.

Pastarasis į valdžią atėjo irgi įsimintinai – 1987-ųjų spalio 2-ąją įvykdęs karinį perversmą be kraujo praliejimo: iš vakaro senasis prezidentas Habib Burgiba „susirgo“ sloga, buvo paguldytas į ligoninę, o iš jos išėjęs suprato, kad jis – jau nebe šalies vadovas. Tačiau Habib Burgibai buvo paskirta rezidencija, kurioje jis gyveno iki mirties 2000-aisiais.

Tapęs prezidentu Ben Ali sudarė labai palankias sąlygas verslui, tuo paskatindamas grįžti į Tunisą Habib Burgibos valdymo laikais išsivažinėjusius po kitas šalis tunisiečius. Taip pradėjo ,,dygti“ viešbučiai, kurtis verslas ir per dvidešimt metų kardinaliai pasikeitė valstybinės ir privačios nuosavybės santykis: jei Habib Burgibos laikais 80 proc. nuosavybės priklausė valstybei, o 20 proc. buvo privati, dabar 80 proc. nuosavybės priklauso privatininkams, o 20 proc. - valstybei.

Tunisiečiai dažniausiai gyvena nuosavuose, nors ir skurdžiuose namuose – jiems namus vadinamuose nuosavų namų kvartaluose 20 metų išsimokėtinai suteikė į valdžią atėjęs prezidentas Ben Ali.

Už namus žmonės kas mėnesį turi mokėti po 25 dinarus (50 litų) paskolos, dar apie 12 dinarų (24 litus) sumokama už dujas, elektrą ir kitus mokesčius. Nuo minimalaus uždarbio - 250 dinarų (500 litų) - mokesčiai iš viso nemokami.

Beje, paties prezidento žmona – didžiulės pieno perdirbimo gamyklos akcininkė. Jaunystėje dirbusi kirpykloje, ištekėjusi už Ben Ali, moteris tapo ne vienos įmonės akcininke ir, vietinių įsitikinimu, turi ambicijų užimti vėžiu sergančio vyro vietą politikoje.

Tačiau kol kas čia ir toliau statomi namai bei tiesiami keliai. Pastaruosius darbus tunisiečiai išmoko iš lenkų ir dirba juos greitai bei gausiai – per pastaruosius septynerius metus atsirado ne viena autostrada ar žiedinė sankryža, jau nekalbant apie vietinės reikšmės kelius ir asfaltuojamus keliukus tarp žemės sklypų, kur kada nors stovės būsimi namai.

Tunisas turtingas ir savo istorija. Pirmaisiais šios šalies gyventojais laikomi šviesiaplaukiai, mėlynakiai berberai, iš Romos imperijos perėmę krikščionybę.

Pagrindinės berberų gyvenvietės įsikūrusios Atlaso kalnuose, į kuriuos berberai pasitraukė siekdami išvengti prievartinio vertimo musulmonais. Norėdami išlaikyti savitą kultūrą, kalnuose esančiuose urvuose berberai gyvena iki šios dienos, neprieštaraudami, kad jų buitį apžiūrinėtų turistai.

O Tunise galima apžiūrėti ne tik tai. Norintieji prisiminti istoriją gali nuvykti į legendinę finikiečių įkurtą Kartaginą, kurioje išlikę Antonijaus pirties griuvėsiai, taip pat vienas iš dviejų finikiečių uostų, iš kurių finikiečių jūreiviai kontroliavo visą prekybinių laivų judėjimą Viduržemio jūra.

Nors finikiečiai versdavosi prekyba, jie nevengdavo jūrose plėšikauti, o tai ypač piktino romėnus, kurie galiausiai sutriuškino kartaginiečių kariuomenę ir šalį pavertė savo provincija. Romos imperijai žlugus, Kartaginą užėmė vandalai, o vėliau – turkai.

Kartaginoje, netoliese Antonijaus pirties griuvėsių, yra viena iš dviejų prezidento Ben Ali rezidencijų. Nors pastato, aptverto balta aukšta tvora, ir norėdamas nepamatysi, turistams griežtai uždrausta jį fotografuoti.

Bandymas ta kryptimi nukreipti fotoaparatą gali baigtis incidentu su prezidento apsauginiais, kurie, ginkluoti automatais, išsidėstę aplink rezidenciją.

Visa Tuniso istorija atsispindi ir mozaikose, eksponuojamose šalies nacionaliniame Bardo muziejuje, įkurtame buvusiame turkų bėjaus rūmuose.

Patys rūmai – arabiškojo meno šedevras: sienos išklijuotos nepakartojamais raštais išmargintomis keraminėmis plytelėmis, lubos dekoruotos kalto gipso ornamentais.

Galima tik įsivaizduoti, koks sunkus pastarasis darbas: iš pradžių lubos būdavo padengiamos gipsu ir meistrai kaltuvais turėdavo iškalti dešimtis kvadratinių metrų ornamento. Blogiausia, kad dirbti reikėdavo skirtinga jėga spaudžiant kaltuvą – darbo pražioje stipriau, o kuo toliau, tuo silpniau, mat nuo stipresnio kaltuvo smūgio išplonėjęs gipsas nukrisdavo, kelių mėnesių darbą paversdamas niekais.

Tai, kad bėjus mėgo prabangą ir patogų gyvenimą, rodo rūmų išplanavimas: didžiuliame pastate buvo kambariai, skirti kiekvienai žmonai, vaikams, bendram gausios šeimos susitikimui, Korano skaitymui, posėdžiams ir svečių priėmimui, poilsiui, miegui, valgiui ir t.t.

Kokia vieta šalia bėjaus buvo skirta moterims, klausti nereikia: pavyzdžiui, kambarys, kuriame bėjus pietaudavo, suprojektuotas su dviem balkonais – vienas skirtas muzikantams, turėjusiems linksminti bėjų pietų metu, o kitas – žmonoms, kad jos galėtų pasigrožėti, kaip valgo vyras.

Bėjaus miegamajame žmonų vieta irgi nebuvo nuolatinė. Tam vakarui pasirinkta žmona galėjo miegoti vienoje lovoje kartu su vyru, tačiau jei jis būdavo pavargęs, jai tekdavo miegoti ant laiptelių šalia lovos, kad netrukdytų vyrui ilsėtis.

Tuo tarpu savo gerumą bėjus parodydavo litrais dovanodamas žmonoms kvepalus.