Pietų Afrika. Kriugeris. Kur keliauti rugpjūtį (nuotraukos)

Dabar, kai Zimbabvė, Mozambikas ir Pietų Afrikos Respublika sutarė sujungti prie savo sienų besišliejančias saugomas teritorijas (angl. Transfrontier), ši vieta tapo tikru stebuklu.

Suprantama, kad kelionę į Kriugerį galima ar net reikia derinti su apsilankymu kitose vietose valstybėje, kuri paprastai vadinama Pietų Afrikos Respublika (PAR). Čia visko tiek daug, teritorija tokia didžiulė, kad tiesiog gaila, jog visa tai turi tilpti į vieną apžvalgą. Šalies istorija sudėtinga ir skaudi: apartheidas, rasinė segregacija, būrų karas ir deimantai, deimantai, deimantai...

Bet apie tai vėliau. O dabar pasinerkime į tikrą Pietų Afrikos gamtą, taip dažnai girdėtą ir matytą TV ekrane ar zoologijos sode. Tačiau gyvai – toli gražu ne.

Kriugeris suteikia jums tokią galimybę – komfortiškai ir gražiai. Čia jūsų laukia begalė įspūdžių, geri keliai ir keliukai, viešbučiai ir bungalai, dažnai geras maistas. Pro automobilio langą galėsite stebėti būrius grakščiausių antilopių impalų, upėse besiturškiančius begemotus, klastingai iš vandens kyšančias krokodilų nugaras, aukščiausiai lapelius nuo medžių skabančias dėmėmis išmargintas žirafas. Tik viena trukdo – išlipti galima tik apžvalgos aikštelėse. Suprantama, ne visi to paiso, bet yra tokia taisyklė.

Parko įkūrimo istorija ilga. 1898 metais savo iniciatyva jį įsteigė tuometinio Transvalio prezidentas Paulas Krugeris. Pradžioje tai buvo Sabie rezervatas. Jame su tam tikrais apribojimais buvo galima medžioti. Bet jau tada, atrodytų, priešistoriniais laikais, buvo mąstančių žmonių, kurie suprato, kad gamtą reikia saugoti.

Ką gi, parko pradininkui tas tikrai pavyko. Parkas iki šiol išdidžiai garsina pasaulyje to įžvalgaus savo laikmečiui žmogaus vardą. Oficiali parko įkūrimo data – 1926 metai, kai PAR priėmė nacionalinių parkų aktą. Tai, palyginti su daugeliu labiau „civilizuotų“ valstybių, irgi anksti. Parko teritorija dabar – stulbinantis trečdalis Lietuvos. O jeigu sujungsime su Limpopo Mozambike, tai galva apsisuks – 3,3 milijonai hektarų. Parkas, apie kurį daug kas gali tik pasvajoti. Juk čia gyvūnams ir kraujomaiša menkai gresia, ir erdvės didžiulės. Ko gero, populiariausias nacionalinis parkas Afrikoje.

Problemų, aišku, yra. Kai kurių „smulkučių“ žvėrelių (dramblių) prisiveisia per daug. Todėl vykdoma vadinamoji translokacijos programa. Įsivaizduokite vieno toninio milžino pergabenimą kur nors kitur, kur jų nedaug ir jie labai laukiami. Specialių pavadėlių drambliams kol kas neišrasta. Pasitelkiama galybė transporto, sraigtasparnių ir žmonių. Pietų Afrika labai solidžiai ir rimtai negaili jėgų ir pinigų šiam tikslui, o ir parkų darbuotojų entuziazmas beribis.

Rugpjūtį Kriugeryje gerai. Tiesa, žalumos ne per daug, bet užtat gyvūnai puikiai matosi. Keliai šiame parke puikūs – ir asfaltuoti, ir žvyrkeliai. Visur aiškios nuorodos, pasiklysti įmanoma tik visiškam beraščiui. Greitis parke griežtai ribotas – juk bet kada gali netikėtai iššokti kokia nors antilopė impala, kurių skaičius Kriugerio parke, švelniai tariant, daro įspūdį. Ką jau kalbėti apie kitus, daug retesnius „afrikiečius“.

Parką kerta Pietų atogrąža (angl. The Tropic of Capricorn). Tad šiaurinė dalis oficialiai yra tropikuose, o pietinė – subtropikuose. Tačiau skirtumą pastebėti dažnai sunku. Tikrai nesiūlyčiau keliauti po Kriugerį amerikietiškai, t. y. pabūti vieną dieną ir lėkti vėl kitur. Skirkite gerą savaitę. Juk smagiausia vingiuojančiais keliukais nukakti ten, kur turistų mažai arba jų visai nėra.

Kur netikėtai užtiksite ramiai besimaitinantį baltąjį raganosį. Kur būrys be galo komiškų pekarių – laukinių paršiukų – pakėlę gana kuklias (bet neraitytas) uodegytes straksės tolyn. Kur ant įšilusio didžiulio akmens išdidžiai ir tyliai ilsisi sunkiausiai pamatoma Kriugerio katė – leopardas.

Kad nebūtum visišku analfabetu, reikia įsigyti žinyną apie žinduolius. Apie paukščius irgi būtų neblogai, tik jų tiek daug ir įvairių. Pradžiamoksliui pavyks atpažinti gal 10 ar 15 rūšių, tačiau koks atradimo džiaugsmas užplūs! Reikia pažinti didžiuosius žinduolius ir gandrą marabu, net jeigu nesate dėl gamtos pametę galvos. Vienintelis pavojus – paskui galite pamesti. Taip jau nutiko tūkstančių tūkstančiams keliautojų.

Visi lankytojai vaikosi vadinamojo „didžiojo penketo“ – labiausiai geidžiamų žinduolių rūšių. Nustebsite, tačiau įspūdingosios žirafos tame sąraše nėra. Aišku, yra liūtas, leopardas, dramblys, buivolas ir raganosis.

Jeigu pavyko juos visus pamatyti, jūs jau klube. Pastaruosius tris gana nesunku sutikti. Liūtų toli gražu neknibžda kaip skruzdžių – įspūdis, kurį lengva susidaryti žiūrint „Animal Planet“ kanalą. O leopardą aptikti tikrai sunku, grynai sėkmės dalykas.

Nė su vienu iš didžiojo penketo artima draugystė tikrai nerekomenduotina. Bet patys pavojingiausia yra begemotai – nuo jų Afrikoje kasmet žūva rekordinis skaičius žmonių. Leopardas greičiausiai pabėgs. Liūtas tikrai ne, per daug jie jau pripratę prie keliautojų. Be to, jų nervai gerokai ramesni.

Iš dramblio (afrikinio) gali laukti bet kokios šunybės. O ir buivolų kantrybė ne beribė. Aišku, gerai, jeigu kiūtai automobilyje arba bent gali į jį tuoj pat įsmukti. Juk noras fotografuoti dažnai išgena keliautojus parodyti (pasirodyti) savo tariamą drąsą. Bet verčiau būkite tikri, kad mašinos variklis tikrai užsives. Tokiais atvejais labai padeda signalas, spaudžiamas isteriškai ir dažnai.

Kriugerio dienoraščiai – nuostabūs. Pamėginkite susisteminti tokią įspūdžių galybę (patirtų per dieną ar naktį), kokios nematėte ištisus metus. Štai vykstame į „naktinį safarį“. Pavadinimai juk turi būti komercializuoti... Iš šonų atviras pussunkvežimis su tentu ir puspročiu gidu. Savo draugus sugrūdu į geras vietas, nes dar vyksta triukšminga grupė paauglių iš Italijos. Dar vienas didelis minusas. Privačiai naktinių safarių užsisakyti negalima, nebent jūs kokios draugiškos valstybės prezidentas.

Jau pačioje pradžioje prie kelio pasirodo dramblys vienišius. Tai visada bloga naujiena. Jeigu jūs toliau važiuojate arba padidinate greitį, viskas bus gerai. Bet jūsų gidas nutaria pasirodyti ir mes sustojame. Dramblys, grėsmingas ir iltingas, šalia. Pusė keleivių nepriklausomai nuo lyties beveik apalpę iš baimės.

Ir visai ne be pagrindo. O šit mūsų rasinis mišrūnas (gidas) kvatoja ir automobilis leidžiasi tolyn. Kai matau, kad mano draugams reikia kvapiųjų uostomųjų druskų arba Vengrijos karalienės vandens, bandau jį sudrausminti.

Bet, matote, temperamentas ne tas. Jis džiūgauja, kad jau pamatėme vieną iš „didžiojo penketo“. Greitai pasirodo didingas žirafos patinas, tiesiog paauksuotas paskutiniais saulės spinduliais. Spragsi fotoaparatai ir girdisi įsiaudrinusių italų paauglių spygčiojimai. Į dramblį jie reagavo kaip mūsų gidas. Ir visai be reikalo.

Ir štai ant kelio – besiporuojantys liūtai. Darželinukas žino, kokie jie tokiu metu agresyvūs. Privažiavome, pasigėrėjome, prifotografavome. Pasiklausėme paniekinamo liūtų urzgimo. Bet gidas vėl savo – ėmėsi erzinti liūtus stipriais žibintais. Čia jau net aš neištvėriau, švelniai pasakiau, ką apie tai galvojame.

Tada pagaliau paliko labai įniršusius liūtus ramybėje. Juk mūsų nuo jų neskyrė niekas, o įsiutintas gyvūnas rujos metu visai neprognozuojamas. Apačioje prie Olifanto upės ganėsi didžiulė grėsmingų buivolų banda. Jie ir liūtų ne per daug bijo. Tik jauniklius reikia labai saugoti. Ketvirtas iš didžiojo penketo!

Ir ne daugiau kaip po dešimties minučių skersai kelią lengva ristele perbėgo galingas baltasis raganosis. Štai ir visi penki. Dabar jau visus apėmė ekstazė. Čia neminime dar gausybės kitų įspūdžių, patirtų šioje ekskursijoje. Dvimečių penkių liūtukų vada, jų spindinčios akys žibinto šviesoje. Daugybė didžiaakių paukščių-storkulnių, tolydžio pabaidomų mūsų automobilio. O grįžus namo – pakele tursenanti hiena.

Kriugeris nepigus. Ir norinčių jį pamatyti – galybė. Tad viską (arba beveik viską) reikia daryti iš anksto. Čia mano minėtas naktinis safaris turi didžiulę paklausą. Juos reikia užsakyti prieš gerą pusmetį, jeigu ne anksčiau. Maža to, Pietų Afrika, kad ir kokia graži bei viliojanti ji būtų, tiesiog sklidina biurokratinių kvailysčių. Štai viena – jūs viską užsakote, bet pasižadate, kad nepyksite, jeigu rezervacija bus anuliuota. Sakykime, jums atvykus.

Tokią kelionę kaip į Kriugerį geriau organizuoti su vietine kelionių agentūra. Kai visi pinigai bus pervesti, kelionės tvarkaraštis galutinai patvirtintas, tada ir apie vizą galima galvoti. O ją be vietinės pagalbos gauti labai sunku, priežasčių – aibės. Viena jų – mes buvusios Sovietų Sąjungos dalis. Jeigu kas prisimena, ji buvo arši apartheido priešininkė. Ir kompiuteriuose mes, ko gero, taip ir likome. Nenustebčiau, kad ir mūsų buvusi tėvynė taip pat ten kaip SSSR.

Vizą reikia organizuoti per kelionių agentūrą čia, Lietuvoje. Jie išsiųs popierėlius į kelionę aplink pasaulį ir, jeigu viskas bus gerai, jūsų pasas atsidurs mums „priskirtoje“ ambasadoje ar konsulate. Būtini popieriai iš Pietų Afrikos, kad apmokėjote visą savo kelionę, ir vietinės turistinės firmos patvirtinimas. Su mūsų pusbrolyste ES tai gali pasikeisti.

Bet kada – žino tik ponas Dievas. Skirkite tam užtenkamai laiko ir turint galvoje, kad pats planavimas turi būti išankstinis, galvokite apie 2008-ųjų rugpjūtį... Bet vikriai planuojant švysčiojančią impalos uodegytę ar galingą liūto riaumojimą galima pamatyti ir išgirsti greitai.

Geriausia išsinuomoti automobilį ir pasiimti jį Johanesburgo oro uoste. Iš ten, jeigu lėksite kaip paklaikę, apie 6 valandos kelio iki parko vartų. Nepatarčiau, geriau pernakvokite pakeliui, kad ir Pretorijoje. Įvažiuoti į Kriugerį galima per daugybę vartų.

Bet jeigu norite jo gerai įkvėpti – rinkitės Punda Marija. Iš Pretorijos kaip tik bus pakeliui ir ne per daug skubėdami atsidursite parke. Pačioje jo tropinėje šiaurėje. Čia turistų nelabai daug, o tai didžiulis privalumas. Pakelėse tolydžio pasirodys keistų didžiulių žeminių paukščių-raganosių. Jie jau gana pripratę prie žmonių ir vietinių vadinami „pagyvenusiomis prostitutėmis“. Veidai gana raukšlėti, o blakstienos ilgos ilgos, tarsi nuteptos pigiu tušu.

Keliaujate į pietus suplanavę (ar leidę kelionių agentūrai tą padaryti), kur sustosite, nakvosite, valgysite. Pietų dėžučių (angl. lunch box) nesiūlau imti, nebent nėra jokios išeities. Pasiekiate Satarą. Puiki vieta, knibždanti gyvybės. Galima ir nakvoti, ir valgyti. Beje, daug šiauriau esantis Olifantas vengtinas dėl itin prasto maisto.

Visi keliai veda į Romą, o mūsų atveju – į Skukuzą. Tai administracinis nacionalinio parko centras. Čia ir puikus muziejus, ir daugybė parduotuvių, prekiaujančių vietos meno dirbiniais. Ir net mažas prekybos centras. Bet neapsigaukite – pagyventi Skukuzoje tikrai verta. Nuostabi terasa su vaizdu į upę, atitverta nuo jūsų elektrizuota tvorele – tam, kad koks begemotas neužropotų ant jūsų netikėtai, besigėrint saulėlydžiu.

Puikūs bungalai – įvairioms kišenėms. Paprastas dviems – apie 200 Lt. Yra VIP, kurių kainos sklando padebesiuose. Jeigu sunegalavote, yra gydytojas. Suprantama, mokamas. Naktiniai safariai iš Skukuzos itin geri. Bet vieta labai populiari ir visada užkišta turistų. Visai netoli – už 17 km – yra Paulo Krugerio vardu pavadinti parko vartai. Tai vienas iš kelių pasiekti modernų Nelspruito miestą arba Johanesburgą. Toliau į pietus – Krokodilų tilto vartai, kurie veda į Svazilendą ir PAR pietus.

Jeigu visai neturite laiko, nenorite nuomotis automobilio, pasirengę kloti daug PAR randų (piniginis vienetas, nieko bendra su randais mūsų kalboje neturintis, kaip ir Tailando batai), pirmyn. Skukuzoje yra oro uostas, iš Johanesburgo tarptautinio oro uosto – skrydis kasdien. Jus sutiks, apgyvendins VIP bungale, aprodys, ką galės, ir vėl patupdys į lėktuvą. Bet viską daryti reikia labai iš anksto. Beje, šiuo atžvilgiu PAR labai primena Naująją Zelandiją.

Dar vienas pasiūlymas. Parke apsigyventi nėra galimybių. O labai norisi! Ne bėda, yra daug viešbučių ne pačioje teritorijoje. Aišku, reikės anksčiau keltis. Dumti prie artimiausių vartų, kad nepraleistumėte gražiausių (ir vėsiausių) valandų.

Teritoriją reikia palikti iki 18 valandos. Vienkartinis bilietas dabar – apie 50 Lt. Kasdien reikia pirkti naują. Bet sustojus ant tilto prieš pat Paulo Krugerio vartus, pamačius greitai į krūmus dingstantį leopardą, išgirdus skardų pavijano pavojaus balsą ir pasigėrėjus raudonaisiais paukščiais-audėjais, sukančiais lizdą tiesiai virš jūsų galvos, pajusite, kad tikrai verta.

Viena problemų Kriugeryje – maliarija. Beveik niekur daugiau šalyje jos nėra. O čia turite būtinai vartoti profilaktinius vaistus, kuriuos paskirs gydytojas. Ir nesibastyti su šortais temstant, kada mielieji anopheles moskitai yra aktyvūs. Kita – vis tas pats atogrąžų kokteilis: skiepai nuo hepatito A, vidurių šiltinės, difterito ir stabligės. Kas penktas gyventojas PAR yra užsikrėtęs ŽIV, tad sekso turistams tikrai nepatarčiau vykti į šią vietą.

Kaip skristi iš Lietuvos? Paprasčiausiai, ko gero, iš Vilniaus su „Lufthansa“ per Frankfurtą. Bet ir iš Londono yra daug skrydžių. Ir „British Airways“, ir „Virgin Atlantic“. Atsirado ir „pigių“ oro linijų ilgiems skrydžiams. Pirmieji reisai buvo orientuoti būtent į Pietų Afriką, taip pat Honkongą. Dar vienas būdas, kuris ir sutaupys, ir leis patirti skrydžio kokybę. Pastaruoju metu labai liaupsinamos „Etihad“ oro linijos (Jungtiniai Arabų Emyratai) už labai geras kainas skraidina į Pietų Afriką iš Londono per Dubajų.

„Lufthansa“ bus brangiausias variantas. Turiu galvoje ekonominę klasę. Ir dar – bilietų labai trūksta. Pietų Afrikos Respublika vis populiarėja ir tikrai ne be reikalo.

Aplink Kriugerį gausu privačių rezervatų. Čia palapinės ar bungalai yra, ko gero, 16 žvaigždučių lygio. Maistas – nerealus. Kaina – apie 1 500 Lt dienai, įskaitant ekskursijas visureigiu. Kas pinigų neskaičiuoja, atrodo labai viliojamai. Ir, ko gero, patiks. Tačiau ten tikrai nepatirsite to, kas yra bekraštis Kriugeris, kur milijonai hektarų žemės palikta tiems, kam jie priklauso – gamtai ir gyvūnams. Nuvažiuokite, tikrai nepasigailėsite.