Sibiras – nuostabios gamtos ir skurdžių kaimų kraštas (nuotraukos, video)

Rusija – tai ne tik Maskva su Kremliumi ir Raudonąja aikšte ar Sankt Peterburgas su Ermitažo meno turtais. Sostinėje sėdęs į lėktuvą po keturių valandų atsiduri visiškai kitokioje aplinkoje, kur beveik nematyti prabangių automobilių. Tik seni motociklai, rusiški „žiguliukai“ ir japoniškos mašinos su vairu dešinėje pusėje.

Lrytas.lt videonaujienų rubrikoje žiūrėkite reportažą.

Krasnojarsko kraštas Rusijos centre, Pekino laiko zonoje, ir griauna, ir patvirtina apie Rusiją sklandančias legendas. Žmonės čia draugiški, tačiau įsitikinę, kad lietuviai jų nemyli. Paupyje sutikti žvejai nuolat girti, tačiau degtinės vietos parduotuvėse – neįsigysi.

Į Krasnojarską iš Lietuvos galima nuskristi lėktuvu per Maskvą. Galima nuvažiuoti per visą Sibirą einančiu traukiniu. Mano kelionė buvo mišri – iš Vilniaus traukiniu iki Maskvos, po to keturios valandos „Aeroflot“ lėktuvu TU-154 iki Krasnojarsko.

Į Krasnojarsko kraštą atvykusį keliautoją pasitinka nuostabi gamta ir vargani kaimai. Pasijunti lyg priėjęs pasaulio kraštą.

Maskvą traukinys iš Vilniaus pasiekė rugpjūčio 2-osios rytą. Ši diena Rusijoje – karo desantininkų šventė. O švenčia jie audringai. Mėlynas beretes ant galvos užsimaukšlinę įvairaus amžiaus vyrai išdidžiai vaikščioja po centrinę Maskvos dalį. Vieni – su šeimomis, kiti – su draugais.

Daugelio rankose alkoholinių gėrimų buteliai, ne vienas geria alų ir degtinę vienu metu. Ir visa tai – parke šalia Kremliaus. Žmonės juos apeina lanku, į desantininkų linksmybes mieste nesikiša ir milicininkai.

Tačiau rimtiems neramumas milicija pasirengusi. Kol Raudonojoje aikštėje surengtame koncerte linksminasi desantininkai, Kremliaus prieigose automobiliuose laukia specialiųjų pajėgų daliniai. Rusijos spauda rašo apie desantininkų linksmybes, apie prisigėrusių karių riaušes, kurias anksčiau yra tekę raminti milicininkams. Tad patekti į koncertą galima tik praeinant pro metalo detektorius.

Koncerte – dainos apie “didingus” žygius nuo Kabulo iki Čečėnijos. Vietiniai pasakoja, kad sutemus kitataučiams šiandien geriau neiti į gatves, nes rusų desantininkai mėgsta santykius aiškintis kumščiais.

Stiprų įspūdį Maskva, tituluojama brangiausiu pasaulio didmiesčių, palieka ir prieš išvykstant į Krasnojarską, Šeremetjevo oro uoste. Visą dieną nevalgę kavinėje nusprendėme užsisakyti po sumuštinį, išgerti kavos. Šiam malonumui dviem žmonėms neužteko 700 rublių, o tai maždaug 70 litų arba 20 eurų – jeigu labiau įpratę keliauti po Vakarų Europos šalis.

Bet stebino net ne kaina. Daug mokėti už maistą yra tekę ir Londono ar Paryžiaus oro uostuose. Pribloškė už tokią kainą patiekiamo maisto kokybė. Sumuštinių duona permirkusi pastovėjusios mėsos ir apvytusių salotų skysčiais, kava – plastiko puodelyje, užpilta vandeniu iš arbatinuko.

Po keturių valandų skrydžio lėktuvas nusileidžia Krasnojarsko oro uoste. Pirmasis įspūdis – Sibiras labai panašus į Lietuvą. Už oro uosto matyti augantys tokie pat medžiai, toks pat ankstyvo rytmečio oras. Aptarnaujantis personalas tvarkingai apsirengęs, rankose – modernios radijo stotys.

Bet įspūdis keičiasi, kai prie lėktuvo atvažiuoja autobusas paimti lėktuvo keleivių. Jį sunku pavadinti autobusu. Tai į seną „Ikarus“ panaši dėžė, kurią tempia senas sunkvežimis „Zil“.

Ši transporto priemonė priveža prie oro uosto tvoros. Išeiname pro metalinius vartelius. Jokios atvykimo salės – gerai, kad nelyja. Pasiimti bagažo užeiname į nedidelę patalpą greta metalinių vartelių. Čia gali užsukti bet kuris norintis. Galbūt todėl prie durų laukiantis oro uosto darbuotojas tikrina bagažo dokumentus, ar tikrai savo daiktus žmonės pasiėmė.

Iš oro uosto iki Krasnojarsko - keliasdešimt kilometrų. Visą kelią sunku atsitraukti nuo langų, už kurių plaukia Sibiro realybė. Pavyzdžiui, prie ežero stovintis didelis keleivinis lėktuvas ir aplink jį vaikštantys žmonės.

Ilgai spėliojame, ką lėktuvas veikia tolokai nuo oro uosto. Keliamos įvairios versijos. Labiausiai įtikinanti pasirodė, kad lėktuvą prie ežero atvežė nuplauti. Tik vėliau iš vietos gyventojų sužinome, kad orlaivį prie ežero atsivežė verslininkas, norintis jame įkurti restoraną.

Krasnojarsko srities keliuose beveik visi automobiliai su vairu dešinėje pusėje. Juos padėvėtų automobilių prekeiviai tūkstančius kilometrų atvairuoja iš Vladivastoko, Rusijos miesto Japonijos pašonėje. Anot sutiktų žmonių, iš ten arčiau ir pigiau nei iš Europos šalių.

Vairus kairėje pusėje teko matyti beveik vien tik senuose rusiškuose automobiliuose ir keliuose prabangiuose ir automobilių salonų pirktose mašinose.

Už lietuviškos akies iškart užkliūna degalų kainos. 92 benzino litras kainuoja maždaug 1,8 Lt. Anot rusų, tai – be galo brangu.

Bet 92 benzinas – geriausias, kurio galima pamatyti didžiojoje daugumoje Krasnojarsko srities degalinių. Lietuvoje populiaraus 95 markės benzino radome vos poroje vietų, nors Krasnojarsko krašte nuvažiavome virš tūkstančio kilometrų.

Srities centras Krasnojarskas – beveik milijoną gyventojų turintis miestas, įsikūręs ant Jenisejaus upės krantų. Tai – rusiškas miestas, su Statybininkų dieną šlovinančiais plakatais, bet vis dėlto pakankamai civiluozuota vieta, yra prekybos centrų ir garsių prekinių ženklų drabužių parduotuvių.

Samdyto vairuotojo paklausėme, kur būtų galima nebrangiai papusryčiauti. Jis atvežė į autobusų stoties valgyklą.

Su padėklais atsistoję prie prekystalio stebėjome, kaip susiraukusi pardavėja rankomis iš puodo ima kotletus ir deda juos į lėkštes. Kotletų skonį sunku nusakyti. Tokios su kopūstais maišytos mėsos gavęs Lietuvoje tikriausiai iškart kreiptumeisi į vartotojus ginančias organizacijas.

Tačiau tai – tik pirmoji Krasnojarske aplankyta užeiga. Vėliau teko skaniai ir tvarkingai pavalgyti. Tiesa, kaip dedamas maistas į lėkštes šiose vietose, nematėme. Virtuvės būdavo už sienos.

Sibirietiški kaimai panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Jie visi – kaip kontrastas nuostabiai Sibiro gamtai. Slovakijos Tatrus primenančių kalnų apsuptuose kaimuose – duobėtos ir purvinos gatvės, ant kurių pilamos medžių pjuvenos iš lentpjūvių. Po stipresnio lietaus kai kur būtų sunku pravažiuoti.

Po purvinas gatves išdidžiai vaikštinėja karvių bandos. Jos guli viduryje kelio ir nekreipia dėmesio į pravažiuojančius automobilius. Vairuotojui tenka gerokai pasukioti vairą, kad neįvažiuotų į purvo duobes ir neužlėktų ant karvės. Gal todėl motociklai čia – populiari transporto priemonė. Vietos gyventojai pasakoja jais važinėjantys ir žiemą, tuomet ant ratų užsideda grandines.

Namai – lyg XIX amžiuje. Nedažyti, aplinka netvarkyta, retai galima pamatyti kiemuose augančių gėlių. Išsiskiria namukai, kuriuos nusipirkę Krasnojarsko gyventojai, kaip sodybas poilsiui. Anot vietos gyventojų, tokių nuolat daugėja, o kaimo gyventojų lieka vis mažiau.

Kiekvienas Krasnojarsko srities kaimas turi po parduotuvę. Šiek tiek didesni turi net kelias. Jose galima nusipirkti kokakolos, pepsikolos, dešimčių rūšių alaus. Tačiau degtinės parduotuvės lentynose nėra. Dėl butelio degtinės reikia su pardavėja tartis. Susitarus ji ištraukia kelis butelius iš po prekystalio.

Važiuojant Krasnojarsko keliais akis užkliūna už milžiniškų šiltnamių. „Čia kinų karalystė, - pasakoja rusas vairuotojas Aleksandras, - kiekvieną pavasarį būrys kinų atvažiuoja traukiniu, paima visus taksi automobilius ir važiuoja į šiltnamius. Rudenį – vėl išvažiuoja“.

Paprašytas vairuotojas pasuka prie šiltnamių vartų. Kinai pasislepia šiltnamiuose. „Daugelis jų dirba nelegaliai, todėl ir slepiasi“, - pasakoja mūsų vairuotojas.

Po ilgų įkalbinėjimų prie vartų pavyksta prisikviesti vieną kiną. Jis moka rusiškai, tačiau pasikalbėti su juo sunku. Į visus klausimus atsako tik “taip” arba “ne” ir nueina, vos tik pasitaiko proga.

Vietos gyventojai pasakoja, kad kinai turguose – pagrindiniai prekeiviai, nepaisant to, kad prezidentas Vladimiras Putinas ir išleido įstatymą, draudžiantį kinams prekiauti:„Dabar kiekvienas kinas samdo rusą, kuris stovi prie prekystalio. Prieini, paduodi jam pinigu, o šis juos iškart perduoda greta sėdinčiam prekyvietės šeimininkui“.

Po klajonių taigoje paskutinei nakčiai apsistojome beveik miesto centre, ant Jenisejaus kranto įsikūrusiame viešbutyje „Jenisejaus žiburiai“. Tačiau paaiškėja, kad už kambarius teks mokėti kur kas daugiau, nei buvo pasakyta juos rezervuojantis.

Pateikę pasus sužinojome, kad dvivietis kambarys kainuoja ne 1900 rublių (apie 190 litų), kaip buvo sutarta, o beveik trečdaliu brangiau. Toks mokestis imamas už išankstinį užsakymą. Dar šiek tiek reikia primokėti kaip užsieniečiui – už registraciją.

Jau gavęs raktus sužinai, kad karšto vandens viešbučio dušuose nėra ir nebus visą savaitę. „Tačiau jūs galite kreiptis į savo aukšto kambarinę, ji vandens nusiprausti pašildys“, - maloniai patarė registracijoje dirbanti mergina.

Prieš skrydį atgal į Maskvą paskutinį kartą išeiname pasivaikščioti po Krasnojarską. Trečiadienio vakaras, tačiau miestas švenčia.

Laivuose restoranuose skamba gyva muzika, ant stalų šoka tiek penkiasdešimtmetės rusės, tiek jaunimas. Taupesni – geria pakrantėje atskirais būreliais.