Jų mėgstamiausia patarlė: „Gyvename ne tam, kad dirbtume“. Mes – baltų ainiai, menantys lietuviškos imperijos laikus, darbštumu pašiurpinę pusę Europos ir “Eurovizijos”. Mes pas juos važiuojame išleisti atostoginių – jie mūsų laukia. Mus skiria apie 2000 kilometrų (įskaitant Lenkijos kelininkų šedevrus).
Taigi teleportuojamės iš Vilniaus tiesiai į Košicę (Slovakija), panirę į kriogeninę būseną: +37º C (nuo Vengrijos jau apie 40º C) tiek išorėje, tiek ir viduje apsireiškus kondicionieriaus negaliai. Natūraliai vėsinamės prakaituodami greičiu ~1 litras/ val. kartu su vandeniu švaistydami kalį, magnį ir kitus periodinės elementų lentelės gyventojus, kas vėliau apsireikš širdies ritmo sutrikimais.
Nuo biotermodinamikos pereinant prie biochemijos, paminėtinas yra netikėtas provizijos papildymas Alytuje maloningai inicijuotas Indrės mamos. Nuo keptos vištienos iki picų prisikasėme tik kitą dieną, net nesilaikydami dietos.
Likusi dešrienos provizija tarnauja termobiologiniam eksperimentui – improvizuotas putoplasto šaldiklis + kasdieninis papildymas skystu azotu (kur aš gavau skysto azoto – neklauskite, gerai, kad neklausė ir pasieniečiai).
Pernakvoję Košicėje ir operatyviai prisirašę pliusiuką Budapešto centre, keliame pelekus paplaukioti Balatono ežere. Ežeras tikrai didelis ir žydras. Tokių kaip mes ten labai daug ir jiems irgi karšta. Kaip ir skystam azotui, atsisveikinusiam su vakuuminiu rezervuaru kaip tik prie Balatono.
Dešrienos provizija pradėjo nepriklausomą išgyvenimo kovą su vietiniais mikroorganizmais. Beje, su klausimu, kodėl mes ją apskritai ėmėme pilnateisiais pretendentais į brangią bagažinės erdvę, susidūrėme vėliau, kai pradėjome domėtis mažiau egzistencinėmis problemomis.
Todėl šią pastraipą ir pabandysiu užbaigti nedideliu pamąstymu, kad ir Ex-Jugoslavijoje egzistuoja maisto produktų parduotuvės. Aišku, neginčytina yra tai, kad lietuviškų lašinių paltis yra kur kas geresnis kelionės palydovas nei banko kortelė.
Juk banko kortelės nė prie vietinės samanės nepasipjaustysi, nei duonos riekės nepagardinsi, ir vagia jas dažniau. Lašiniai ir be PIN kodo veikia puikiausiai, ir specialaus bankomato jiems nereikia. Taigi pranašumai akivaizdūs: „geriau lašinių paltis rankoj, nei banko kortelė laukuose“. Ypač Juodkalnijos laukuose, nes čia korteles ima ne visur.
Staigiai vakarėjant Kroatijos serpantinuose, imame dairytis užrašų: „sobe, zimmer, apartmani, rooms“. Pamatome ir sukame į dailų vienkiemį įsispraudusį kalno šlaite, kaip ir lenkų porelė važiavusi priešakyje. Vietos suranda mums visiems ir atsieina tai po 12 eurų nuo asmens.
Nors Kroatijos oficiali valiuta yra kunos, tačiau eurus čia myli ne mažiau. Džiaugiamės kondicionieriumi ir galimybe pas namo šeimininkę įsigyti šalto alaus. Vakarienę praskaidrina kroatės močiutės pasakojimai apie ginkluotų neramumų metus bei draugystės ratu siunčiamas naminės slyvovicos stikliukas.
Vietinė močiutės kalba beveik suprantama mokantiems rusų ir šiek tiek lenkų. Su pačiais lenkais kalbame visomis trimis (lenkų, rusų, anglų) kalbomis iš karto, mat Magda teigia mokanti angliškai, o Pšemislovas dievagojasi mokantis rusų. Bet ir vienas, ir kitas pasirodo pagražinę ir tenka iš pasąmonės spausti žinias įgytas vaikystėje spoksant “TV Polonia”.
Pasivaišinę labiau, suprantame vieni kitus ir be žodžių. Užmiegu vos įgriuvęs į besisukančią lovą, matyt dėl netikėtos antibiotikų (kuriuos pamiršau begeriąs) ir alkoholio reakcijos. Vėliau stengiausi biocheminių eksperimentų nebekartoti.
Kitą dieną, kartu su naujais pažįstamais leidžiamės grožėtis Plitvičkos nacionaliniu parku. Grožėtis yra kuo. Žuvų žydrame ežero vandenyje - kaip prekybos centro akvariume, kriokliai lipa vienas per kitą stačiais uolų ornamentais, smaragdo spalvos samanomis įrėminti ežero veidrodžai atspindi archaiškų medžių kamienus ir internacionalinės minios šypsenas. Parko bukletuose reklamuotos meškos taip ir nesutinkame, nors mediniais apžvalgos takeliais jau kulniuojame apie penkias valandas ir imame jausti vienintelį šio gamtos stebuklo trūkumą – maudytis draudžiama.
Kelionę link Adrijos pakrantės trumpiname naująja kroatų autostrada (mokama, bet verta to) ir vakarėjant pasiekiame tenykštį Palangos ekvivalentą Makarską.
Ten praleidžiame košmariškiausią (visų keturių keliauninkų nuomone) gyvenime naktį, mat naujai įrengtame bute nespėta įrengti kondicionieriaus, o kai visą dieną sekinanti tvankuma saulėlydžio akivaizdoje nė neketina kapituliuoti, kapituliuoja mūsų šiaurietiški organizmai.
Periodiniai apsiplovimai po šaltu dušu ar šlapios antklodės iškankinto pulso neramina ir avys niekaip nesiskaičiuoja miegop. Ryte pasidaliname košmarų įspūdžiais ir judame senosios „piratų tvirtovės“ Dubrovniko link.
Čia ir Maironis turėtų apie ką pamąstyti, mat „banga gena bangą ir bokšto akmuo/ paplautas nuvirsta žemyn“ akivaizdžiai geriau tinka Adrijos bangų skalaujamai Dubrovniko tvirtovei, nei ramiai ežero saloje dunksančiai Trakų piliai (nors myliu aš pastarąją daug labiau). Šimtmečių nupoliruoto senojo miesto marmuro spindesys nukelia mūsų mintis tolyn nuo kondicionierių ir kitų buitinių rūpesčių.
Tokių kaip pasibaigęs dyzelinas, kelis ratus apvažiavus vienakrypčiu miesto serpantinu, bandant pastatyti automobilį. Nebesistebime iš vietinių sužinotu faktu, kad Dubrovnike degalinės nėra ir leidžiamės jos ieškoti į kitą kalnų miestelį (gerai, kad nuo kalno). Grįžę ir apsukę dar kelis ratus, automobilį pagaliau pastatome. Gynybinės sienos vingiais apėję apžvalginį maršrutą, pamatome Dubrovniką visais įmanomais rakursais ir judame toliau.
Pagaliau tikslas pasiektas – Juodkalnijos muitinė. Čia į pasus kažką įštampuoja ir kaip visada mosteli – važiuokit.
Kelionės bendražygiai reikliai bando įžvelgti Juodkalnijos kalnus esant juodesniais, nei Kroatijos ir jiems netgi pavyksta, tačiau tai, matyt, reikėtų nurašyti nuolat prasiaučiančių gaisrų svilėsiams. Mat per karščius kalnai svyla dažnai. Gaisrais to nepavadinsi, nes degti nelabai yra kam, bet svilėsių dūmai nuolat vinguriuoja kalnų šlaitais.
Kartą paplūdimio idilėje ėmėme jaustis lyg vienuoliai „galvą pelenais barstantys“ iš dangaus gausiai lyjant juodomis lapų fosilijomis. Ėmėme nuogąstauti ar nebus tai uvertiūra į vulkano išsiveržimą, tačiau pasekmė tai buvusi naktį ūžusio vėjo, nupūtusio pelenais pleiskanotus kalnų viršugalvius.
Saviįtaigos pratimuose versdami aplinkinius kalnus vis juodesniais ir juodesniais pravažiuojame visą Kotoro įlanką palikdami vakarėjančias Igalo, Herceg Novi, Kotoro ir kitų pajūrio miestų pašvaistes. Nakvynę šiaip ne taip randame Budvoje. Šiaip ne taip, mat keturi nakties pakeleiviai ieškantys nakvynės daugiausiai dviems paroms yra netinkamas pasiūlymas ne tik „sobe-zimmer-apartmani“ šeimininkams, bet ir viešbučiams.
Sezoniškai sausakimša. Galų gale Žilvaras žongliruodamas daugiakalbiu dialektu įkurdina mus viešbutyje skambiu pavadinimu „Aquamarin“, kurio fasadinės keturios žvaigždutės realybėje susilieja į dvi. Tačiau kondicionieriaus vėjelio atvėsinti iki kūno temperatūros nebeimam skylių paklodėse domėn ir kietai įmingam. Budva pasirodė verta apsinakvindinti dar penkioms dienoms ir išsemti ne tik akmenuoto paplūdymio malonumus, bet ir visas aplinkines įžymybes. Sūriai išsimaudėme Mėlynajame Grote, kuris puikuojasi visuose Juodkalnijos turistiniuose bukletuose, tačiau matyt ne be “Photoshop” pagalbos.
Aplankėme senąsiais sostines: Kotorą, kalnų kraigais išsiraizgiusį savo įtvirtinimais bei kalnų labirinte pasislėpusią Cetinje. Aplankėme ir dabartinę sostinę - Podgoricą, priekalnės plynėje išsidėsčiusią trivialią gyvenvietę, pretenduojančią būti miestu.
Grįždami nakvoti į Budvą, nakties šešėlių apgauti, ne ten nusukame ir tenka apsigręžus dar kelis kartus pervažiuoti ilgiausią Juodkalnijos tunelį (virš 4 kilometrų) tiesia rykle pragręžusį kalno įsčias ir visai nerekomenduotiną klaustrofobikams.
Visą dieną paskiriam Skadarsko ežero nacionaliniam parkui. Čia, pasak tų pačių turistinių bukletų, lizdus suka viena didžiausių paukščių populiacijų ir pati paskutinė pelikanų populiacija Europoje. Sukorę kelias valandas jau visai siaurais kalnų serpantinais ir pagaliau nusileidę prie didžiojo Skadarsko (kurio dalis priklauso Albanijai) išvystame tris alkanai ratus sukančias žuvėdras. Gal ne sezonas, arba ne ta ežero pusė?
Tačiau tikime tik savo akimis ir jos teigia, kad jau vien „Anykščių Šilelyje“ personaliai paminėtų giesmininkų skaičius eile viršytų Skadarske matytą populiaciją. „Gyvatės surijo“ – atsako vietinis diedukas, už 10 eurų pavėžinęs mus archaiška medine gelda iki saloje įsikūrusio vienuolyno.
Gyvačių ežere tikrai tiek, kad nacionalinį parką verta būtų perkvalifikuoti į didžiausią gyvačių, o ne paukščių populiaciją Europoje. Bene kiekvienoj ežero saloj - po vienuolyną. Pasitenkiname pirmuoju, kuriame iš po juodo gobtuvo istoriją mums pasakoja jau šeštus metus čia „vienuoliaujanti“ vienuolė.
Jos pasakojimą apie tragiromantiškus vietinių praeities herojų gyvenimus kartkartėmis pertraukia vaiduokliškas pasikikenimas ir aš imu įsivaizduoti, kaip ji kikens dar po dvylikos metų šioje Dievo pamirštoje gyvačių saloje.
„Kitos salos vienuolyne ...“ – pasakoja ji. – „... jau keturiolika metų gyvena vienas toks vienuolis ir jis yra šiek tiek keistas“. Nenuostabu - į ūsą nusišypsome sau ir šiltai atsisveikiname.
Dvi visiško atsipalaidavimo dienas praleidžiame pakrantėje prie Sveti Stefan. Pasirodo, kad prabangioji sala uždaryta restauracijai. Grynakraujiškai paplūdimiaujame.
Plūduriuojame ant pripučiamų čiužinių, svylame ant pakrantės akmenukų, krapštome nuo povandeninių uolų jūros ežius. Vienam ežiui Milda netyčia įspiria ir nevisiškai apsaugantis maudymosi bato viršus svetingai įsileidžia kelis ežio spyglius. Prisimename filmus „Rembo“ ir smaginamės improvizuotoje operacijoje.
Tiek anestezijai, tiek dezinfekcijai naudodamas vietinę slyvinę, tris spyglius peiliu išprašau laukan, bet dar vienas lieka pūliuoti kelioms paroms. Vietinė vaistininkė, nešnekanti jokia užsienio kalba, išaiškina man, kad jūrų ežio spygliams išlysti padeda paprasto aliejaus kompresai – jais, po vandenilio peroksido vonių ir tenkinamės. Milda išgyvena.
„Greičiau namo, kol saulė dar nenusileido!“ – plyšaujame lėkdami linksmaisiais Juodkalnijos kalneliais. Atgal keliaujame žemėlapiu tiesiai viršun, o tai yra per Serbiją iki Budapešto. Gerą pusę tūkstančio kilometrų besitesiantys serpantinai, iki pat Belgrado vingiuoja gerokai smagiau, nei žemėlapio plokštumoje ir smarkiai lėtina kelionės tempą.
Pasikliaudami žemėlapiu tarp Belgrado ir Budapešto tikimės autostrados, arba bent jau kažko panašaus... Ir tikrai už autostradą serbams dosniai susimokame, deja, tik už ketinimus ją vėliau nutiesti. Patekus Vengrijon keliai, žinoma, džiugina, akseleratorius seikia dugną, tačiau Budapeštą ir draugus, pas kuriuos sutarėme pernakvoti, pasiekiame tik vėlyvą naktį. Kitą dieną du vengrai įsimylėjėliai Katalin ir Adamas vedžioja mus po Budapeštą ir negailėdami kemša istoriniais bei politiniais faktais. Vakare sudalyvaujame vengrų tautinių šokių mokymosi būrelyje-bohemos-vakarėlyje, grafičių išmargintame kultūrnamyje sukryžmintame su “underground” klubu. Jaučiamės užkandę turisto duonos ir „pasikultūrinę“.
Kitos dienos liūto dalį praryja Lenkija. Po septyniolikos valandų vairavimo, Vilnius knapsintiems naktibaldoms svetingai mirksi ES lėšų žiburiais ir pasijuntam sugrįžę namo.