Pietų Afrika – Vakarai: nuo Namakvos iki Gerosios Vilties rago

Tai Namakvos žemė (angl. Namaqualand, Šiaurės Keipo provincijos dalis) ir Vakarų Keipo provincija (angl. Western Cape). Tokia akiai ir širdžiai maloni žiedų įvairovė priklauso nuo lietaus. Kai jo pakanka, galima dienų dienas klaidžioti po pusiau realius rezervatus ir nacionalinius parkus. Arba pakelėmis. Tarp spalvomis išmargintų kalvų ir kanjonų sienų kartais praskris labai įspūdingas juodas baltas Verokso erelis. Garsų foną gyvins viena ar kelios iš ten gyvenančių dvidešimties vieversių rūšių.

Vinguriuodami, o kartais ir lėkdami per puikų kraštovaizdį atsidursite vietose, kur saugoma daug stambiųjų Afrikos žinduolių. Viena iš jų – Vakarų pakrantės nacionalinis parkas (angl. Western Coast National Park). Ta jo dalis, kurioje galima pamatyti stručių ir net retų ir labai gražių antilopių oriksų, atvira turistams tik rugpjūtį ir rugsėjį. Dar viena priežastis vykti ten būtent tuo metu.

Tad pirmyn. Kaip maksimalistui man tiesiog niežti padus pridėti prie kelionės dar ir raudonuosius Kalahario dykumos smėlynus ar galingus Oranžinės upės krioklius ties Namibijos siena. Bet ne, atidėkime tai kitam kartui, kartu su didžiule Pietų Afrikos atrakcijų gausybe. Nes įspūdžių tiesiog bus per daug ir jų virškinimo procesas pareikalaus kai ko daugiau nei „Mezim-forte“ tablečių.

Kaip pradėti? Žiūrint, kur jūs esate. Jeigu susigundėte Kriugerio nacionaliniu parku ir paragavote beveik tikros Afrikos, jūs gana toli. Šiaip ar taip, reikia kraustytis į Keiptauną. Patogus maršrutas yra Skukuza–Johanesburgas–Keiptaunas. Iš ten lėktuvėlis jus nugabens į Namakvos žemės sostinę Springboką. Beje, pavadinimas mielas – tai tokia nedidelė ir grakšti antilopikė. Gal kas kaltins nevykusiu palyginimu – juk visos antilopės grakščios. Taigi ne. Jeigu pažiūrėsite į savanų žolės likučius gromuliuojančias gnu, tuo tikrai įsitikinsite.

Kaip galima suprasti iš žodžio skambesio, jis olandų kilmės. O žodis „spring“ – šokinėti, straksėti, būti šaltinėliu – taip pat ir angliškas. Oi, jau tie kolonijiniai karai!

Taigi Springbokas. 42 tūkstančiai gyventojų. Apsupti kalnų, kalvų ir slėnių. Ne per toli ir Atlantas. 120 km iki Namibijos sienos į šiaurę ir apie 600 iki Keiptauno į pietus. Dar vienas į veidą bloškiantis faktas tarp milijono, parodantis, kokia milžiniška ta šalis. O daugelio sąmonėje tokia ji tikrai negyvena. Kažkaip toli mes nuo tos Afrikos.

O jeigu laikas ribotas? Ir jums, jūsų nuomone, pakaks Namakvos gėlynų, Keiptauno verdančio naktinio gyvenimo, pingvinų kolonijų. Afrikoje! Ką jau kalbėti apie dviejų vandenynų skalaujamą ir iki begalybės romantizuotą Gerosios Vilties ragą?

Kuprotų banginių nugarų? Robeno salos, kur 16 metų už grotų pratupėjo Nelsonas Mandela? Šis neribotos sielos galybės simbolis, tolerancijos milžinas, vien savo buvimu skleidžiantis šviesą ir šilumą. Daug kas beveik klestinčioje Pietų Afrikoje labai bijo neišvengiamos dienos. Kada jis – galinga vienijanti simbolinė jėga – mus paliks. Tuomet blogio jėgos gali paimti viršų. Kaip Zimbabvėje. Ir nustumti šalį atgal.

Tad jeigu to sąrašėlio pakaks, skriskite tiesiai į Keiptauną. Beje, su bilietais sunkoka. Kartais ir verslo klasė perpildyta. Bet skrydžių daug, daugiausia iš Londono. Ten įmanomi visokiausi persėdimai, taip pat ir „pigūs“ skrydžiai. Neseniai jie nusidriekė tarp Jungtinės Karalystės sostinės ir PAR bei Honkongo.

Kelionę, ko gero, geriausia ir pradėti viename gražiausių pasaulio miestų. O užbaigti tarp Namakvos vaivorykštinių pievų. Tada grįžti į Keiptauną ir skristi namo arba kur kitur.

Taigi Keiptaunas. Nedidelis nuostolis, jeigu atskrendate lėktuvu, yra toks: geru oru, o jis ten tikrai neretas reiškinys, miesto simbolį garsųjį Stalo kalną (angl. Table Mountain) pamatysite iškart. O jeigu važiuotumėte automobiliu iš šiaurės, jis pamažu dygtų iš už horizonto. Augtų ir augtų, parodydamas tą keistą, lyg smulkiagrūdžiu švitriniu popieriumi nulygintą viršūnę. Kodėl apie tai rašau? Atrodytų, smulkmena. Bet juk tai vienas kelionės stebuklų. Svajonė artėja pamažu. Bet niekis, grožio čia ir vištos nelesa, kaip sakytų mūsų kaimynai. Visiems užteks.

Pats miestas – nepralošiančiųjų lygos tikrasis narys. O joje – Rio, San Franciskas, tam tikra prasme Vladivostokas, Honkongas, Stokholmas. Tai didmiesčiai, kurių geografinė padėtis tokia stulbinama, kad jiems ir puoštis labai nereikia. Kaip tobuliems nuogiems kūnams. Bet jeigu jau pasipuošia, kepurę tenka nukelti. Ir ne tik iš pagarbos ar pareigos, o savo noru. Viską daro vanduo, kalnai, salos, uolos.

Gyventi Keiptaune yra kur. Įveskite „Google“ paieškos laukelyje žodžius „Cape Town Hotels“ ir virtualiai po juos pakeliaukite. Yra viešbučių su istorija, su puikiais vaizdais į vandenynus. Bet, ko gero, geriausi yra boutique viešbučiai, nepriklausantys jokiems dideliems tinklams. Pietų Afrika visa jų prisėta, vienas geresnis už kitą. Kiekvienas kambarys skirtingas, savitas, nestandartizuotas. Kainos vidutinės. Bet kaip ir visur, visiškai priklauso nuo sezono ir keliautojų antplūdžio. Jeigu užsisakysite iš anksto, visai nebūtinai gausite geriausią kainą. Tai vienas iš tų tvirtų kelionių industrijos gerai pasodintų ir patręštų neišraunamų ąžuolų, tvirtai prigyjančių gal kiek nepatyrusio keliautojo sąmonėje.

Jeigu nenorite raustis po internetą, suprantama, galite visa tai palikti kelionių agentūrai. Nusipirkti „paketą“ ar „pakuotę“, „klasikinį“ variantą. Ten jausmas kartais gali prilygti tam, kurį turėjo jausti statinėse suguldytos silkės tarpukario laikais.

Absoliuti dauguma viešbučių jums labai nuoširdžiai padės organizuoti savo pačių programą. Daugybė „standartinių“ vietų, kurias reikia (turiu galvoje „reikia“) aplankyti.

Išsinuomojote automobilį? Nemokate vairuoti kairiąja kelio puse? Norite vairuotojo? Viskas įmanoma. Individualūs turai su geru gidu autobusiuke – prašom. Bet dar ne sykį kartosiu – namų ruoša, namų darbai prieš kelionę visiškai būtini, antraip kelionę nuvertinsite iki pigaus prekybos centro prekės ir ji netaps 100 karatų deimantu jūsų kelionių karūnoje.

Kai žinote, ko norite, viskas ir atrodo kitaip. Ir vietinių požiūris visai kitoks – iš karto mato, kad nesate nusiteikę būti stumdomi kaip avys vagonuose. Beje, nors angliškai kalba praktiškai visi, akcentas gana siaubingas. Taip kad kalbėti reikia labai lėtai ir to paties laukti iš savo pašnekovų.

Stalo kalnas. Čia pasiruošiame būti minios dalimi, atitinkamose vietose šūkčioti ir spygčioti. Ir ištisai spragsėti fotoaparatu. Jeigu kalno viršūnės neužkloja tirštas kaip pienas vandenyno rūkas, vaizdas beveik kaip nuo Korkovado. Kalno aukštis (1 067 m) gal iš koto ir neišvers. Bet tas aukštis – nuo jūros lygio. O jūra šalia. Taip kad tikrai įspūdinga. Per maždaug 10 minučių ore svirduliuojantys vagonėliai nugabens jus į tikslą už maždaug 40 Lt. Beje, vietinė valiuta – randas dabar lygus apie 2,9 Lt. Litras gero benzino – apie 6 randus.

Kitas taškas – Gerosios Vilties kyšulio nacionalinis parkas (angl. Cape of Good Hope National Park). Nuo miesto šį labai gražų pusiasalį skiria gabalėlis kelio, o pats ragas yra maždaug už 50 km nuo Keiptauno. Ten didžiulės uolos remia vandenynus. Galingos tamsiai mėlynos bangos purslus paverčia vaivorykštėmis. O daugybė virtinių jūrinių paukščių siuva pirmyn atgal per šaltąją Benguelos srovę. Jos produktyvumas, atrodo, neišsemiamas. Tūkstančių tūkstančiai kelių rūšių kormoranų ir elegantiškų baltų Keipo padūkėlių čia visada randa užtektinai maisto. Jeigu ryžtumėtės, išplaukite į „Cape Pelagic“ iš Simonstauno. Tai tikrai ne silpnų nervų keliautojams, bet įspūdžiai to verti. Kateriuką tiesiog svaido į šalis Benguelos bangos.

Įspūdingiausias vaizdas – padūkėlių „lietus“. Kai grakštūs ir galingi paukščiai aptinka eilinį žuvų tuntą, jie suglaudę sparnus sminga į vandenį. Ir jų šimtai. Joks filmas nepakartotų tokių įspūdžių, papildytų labai sūriais pietų Atlanto bangų purslais. Įdomiausia, kad katerio plukdytojai tuo metu dar sugeba žvejoti. Atrodo, kad tik prisirišus prie denio saugos diržais apskritai galima išlikti, o komanda zuja šen bei ten ir traukia labai jau įspūdingas žuveles beveik rankomis. Žvejybinę paskutinės kelionės dalį vainikavo 40 kg sveriantis tunas.

Bet grįžkime į Gerosios Vilties ragą. Čia viskas labai civilizuota. Puikiausi takučiai pasivaikščiojimams ar net laipiojimams. Didelis (brangus) restoranas su dar didesne suvenyrų ir knygų parduotuve. Kiek komiški mažučiai paukščiukai prinijos statmenomis uodegėlėmis. Perintys vos ne jūsų panosėje ir dar apsimetančios, kad jūsų šiek tiek bijo. Bet, kaip ir dažnai, tikras nemalonumas – mūsų labai artimi giminaičiai. Šįkart – Čakma pavianai. Kaip ir visur turistų gausiai lankomose vietose, šios beždžionės visai suįžūlėjusios. Tad visada atsargiai į jas žiūrėkite, nieku gyvu nemaitinkite ir nepalikite automobilio neužrakinto. Kaip padėka už jūsų dosnų vaišingumą gali likti labai rimta kąstinė žaizda rankoje.

Visas pusiasalis apaugęs „Fynbos“ augmenija, kur žydi įspūdingos lokalizuotos protėjos. O iš jų nektarą mielai traukia vėlgi reti ir lokalizuoti Keipo cukrapaukščiai ilgiausiomis uodegomis. Ir pavasarinio saulėtekio nuspalvinti orandžiakrūčiai saulėpaukščiai. Beje, reikia žiūronų, kaip ir visur. Antraip vargu ar pavyks iki galo įvertinti taip subtiliai paslėptą grožį, kuris yra visai šalia mūsų. O mes tartum akli.

Keiptauno botanikos sodas – dar viena vieta, kur reikia nuvykti. Protėjos čia įspūdingos, viskas organizuota ir prižiūrima vakarietiškai. Bent jau tikrai stengiamasi.

Paklaidžioti tarp ne tik egzotinių, bet vietinių, unikalių augalų, kurių gamtoje dažnai nelabai likę. Skirkite pusdienį. Be abejo, yra kur pavalgyti ar išgerti kavos, viskas civilizuota taip, kad kartais norėtųsi, jog būtų labiau afrikietiška.

Paplūdimiai – atskira kalba. Palangos mėgėjams ir mačistams tiks tikrai. Atlanto pakrantės įžymybės – Kliftonas ir Kempsbėjus. Labai vaizdinga. Daugybė paslaugų. Nors bangos didžiulės, bet vanduo šaltas. Jis ten visada šaltas. Maudynių ir vandens sporto šakų mėgėjams pravartu prisiminti vieną dalyką: būtent ten ir Australijos pietinėje pakrantėje karaliauja didysis baltasis ryklys. Ir ten daugiausiai atvejų, kai šie didingi gyvūnai per klaidą perkanda žmogų – banglentininką ar šiaip besipliuškenantį poilsiautoją. Aišku, tas aukų skaičius visai menkas, palyginti su žuvusiais keliuose ar apsinuodijusiais smalkėmis. Bet tai puikios temos bulvarinei žiniasklaidai: „Ryklys atakuoja!“, „Paplūdimiai nesaugūs, nes ryklys žmogėdra pasislėpęs tyko nieko neįtariančių taikių poilsiautojų“.

Šie archajiški, bet puikiai prie visokių sąlygų prisitaikę vandenynų klajūnai tarnauja pigiai komercijai ir kai kam sukrauna didžiulius pinigus.

Rykliai tik per klaidą puola žmones, žmogus niekada nebuvo jų natūrali auka. Pagrindinis didžiojo baltojo maistas – ruoniai ir kotikai. O ne visai profesionalus besipliuškenantis banglentininkas tokį įvaizdį ir sukuria. Ir primityvi, bet labai labai tobula žuvis tuo pasinaudoja. Nesąmoningai, suprantama. Tačiau, objektyviai šnekant, Pietų Afrikos paplūdimiai dėl ryklių nesaugūs. Didžiųjų baltųjų ryklių koncentracija ten didelė. Tai visiškai suprantama – juk ten šaltoji Benguelos srovė, maitinanti gausybę gyvūnų savo pasakišku produktyvumu. Ir ten – natūralus ryklių maistas. Žuvys, ruoniai ir kotikai. Visi labai priklausomi vienas nuo kito.

Bet kuriuo atveju paplūdimiai aptverti tinklais ir klastingieji rykliai vargu ar turės galimybę išsamiai jumis pasidomėti. O šiaip didysis baltasis – sparčiai nykstanti rūšis. Daug milijonų metų maišiusi pasaulio vandenynus ji sulaukė tikro konkurento – homo sapiens, kuris sąmoningai ar nesąmoningai pasiryžęs išguiti jį ir daugelį kitų rūšių.

Yra labai profesionalių kelionių agentūrų, kurios nersis iš kailio, kad parodytų jums baisųjį žmogėdrą. Garantijos nėra, bet kiek emocijų, kai jus įkiš į narvą po vandeniu! O apie jį plaukios keli labai jau vidutinio dydžio rykliai. Puikus penas vietiniam turizmui, mokesčių inspekcijai, bet tik ne rykliams.

O banginiai? Kol kas niekas Holivude nesiryžo sukurti filmo, kuriame planktonu mintantis milžinas nutaria paskanauti vargšais poilsiautojais. Dar viena „balta skylė“ pseudokomercijos vandenyne. Pažiūrėjęs filmą „Nasrai“ sapnavau milijonus, kuriuos uždirbčiau, pasinaudojęs nelegaliai genetiškai modifikuotu banginiu: jis klastingai artinasi prie populiariausių JAV paplūdimių, skaniausi – vaikučiai ir įvairiausių egzistuojančių ir neegzistuojančių specialiųjų tarnybų pareigūnai, kovojantys su pabaisa. Aukų begalės, suprantama. Kažkodėl žiūrovų auditoriją – didžiausiai žmonijos gėdai – mažai domina filmai, kuriuos sukuria gamtosaugininkai apie barbariškas japonų ar norvegų banginių žudynes. Gerokai įdomiau, pasirodo, kai jie (tegu ir hipotetiškai) žudo mus.

Pasižiūrėkite į banginius. Būtent rugsėjį, kurį rekomenduoju keliauti, į šylančias Atlanto ir Indijos vandenynų gelmes atplaukia daug banginių patelių, kad galėtų ramiai atsivesti jauniklius. Jos lyg keisti plūdurai – milžiniškos plūdės – pūpso vandenynų pakrantėse. Ir ramiai leidžia krykštaujančiai žmonių miniai taikiai jas stebėti.

Be šių jau labai komercializuotų žinduolių, yra dar daug labai įspūdingų gyvūnų, kuriuos galima pamatyti, kaip sakoma, neatsitraukiant nuo kasos. Flamingai turistams palieka didelį įspūdį ir jų čia daug. Rondevlėjaus rezervatas Keiptaune, ko gero, geriausia vieta iki valios pasigėrėti šiais keisčiausiais gamtos kūriniais, kai dominuoja spalvos ir visiškas neprisitaikymas kitokiam gyvenimo būdui.

Na, o vynai? Jeigu jų nemėgstate ir jais nesidomite, priklausote mažumai. Pasiėmę žemėlapį, telefonų knygą ir sėdę į nuomotą mašiną, važiuokite. Lėkite pirmyn puikiais Pietų Afrikos keliais į Stelenbošą, Parlą, Velingtoną ir nuostabią Konstantiją. Su didžiuliu profesionalumu ir meile jums parodys viską nuo A iki Z. Ir pamatysite, ir paragausite, ir nusipirksite, ir tikrai įvertinsite. Vynų kelias „Wine Route“ iš Keiptauno – vienas įspūdingiausių pasaulyje.

Truputis tikrovės. Vis dar nenoriu lįsti į tikrąją šalies realybę – klaikią turtinę atskirtį tarp baltųjų ir juodųjų. Keiptaunas pertekęs turto. Bet ant kiekvieno gražaus, elegantiško namo kabo rimtas užrašas – „Šauname be įspėjimo“. „Townships“ – vargingiausi juodųjų priemiesčiai – tokia pat neatsiejama spindinčio didmiesčio dalis. Į juos ir ekskursijos organizuojamos. Parodyti, kaip gyvena „beždžionės“. Sakau labai šiurkščiai, bet tą pajutau ir patyriau.

Pietų Afrika peržengė sieną, daug aukštesnę nei Himalajai. Afrikiečių nacionalinis kongresas, vadovaujamas Nelsono Mandelos, priėmė pirmą pasaulyje konstituciją, draudžiančią absoliučiai bet kokią diskriminaciją. Pagal bet kokį principą. Tačiau klaiki turtinė ir rasinė nelygybė rusena kaip užsidegę Pamaskvio durpynai. Ir pamatęs tą nuostabią šalį tik nusisukęs į tamsiai mėlyną vandenyną ar raudonai rudą kalnagūbrį gali tyliai sušnabždėti trumpą maldelę – neduokdie, kad vėl nusiristumėte atgal.

Nepykit dėl šio ekskurso ir nekaltinkite emocijų pertekliumi – viskas gerai, saulė šviečia, oras neįsivaizduojamai skaidrus, daugybė besišypsančių žmonių, kvapą gniaužianti gamta. Laikas palikti vieną įspūdingiausių pasaulio miestų. Juk dirbame pagal programą. „Minimum“ ar „maksimum“ – koks skirtumas. Keliaujame į šiaurę.

Po stebėtinai trumpos kelionės puikiu greitkeliu pasieksite Vakarų pakrantės nacionalinį parką. Čia tiesiog būtina sustoti. Langebanas yra miestelis, kuris gali būti puiki vieta įkvėpti gamtos stebuklo. Didžiulės žydinčios pievos, smėlio kopos kaip Neringoje, ežerų ir ežerėlių mozaika. Ir galingasis Atlantas. Uolos, kurias negailestingai muša išdidžios vandenyno bangos. Ir gėlės, gėlės, gėlės. Skirkite mažų mažiausiai dieną ir dvi naktis.

Rugpjūtį ir rugsėjį atdaroma sakrališkiausia rezervato dalis, kur pamatysite stulbinantį Afrikos faunos mišinį. Beje, tai geriausia vieta visoje šalyje išvysti elegantiškuosiuos oriksus. Pietaujant rezervato kavinėje prie jūsų įžūliai kibs Keipo frankolinai – riebios, didelės kurapkos ir labai jau triukšmingi Keipo audėjai, kurių šimtai meistriškai nunertų lizdų kabos jums tiesiai virš galvos. Visi tikėsis maisto.

Toliau – į Springboką. Kelias tolimas, bet visai nesunkus. Visur pakeliui rasite kur užkąsti. Iki to laiko gal jau būsite priklausomi nuo tradicinio biltongo – visokiausių rūšių vytintos mėsos.

Kai pirmą kartą skridau iš Pietų Afrikos, negalėjau patikėti, kad be šito „narkotiko“ ištversiu. Kaip rusui nelukštentos saulėgrąžos. Vytintos mėsos gausite visur, o ypač degalinėse. Geriausia, mano manymu, yra tradicinės jautienos ir kelių antilopių, ypač kudu, mėsa. Stručių – šiaip sau, nebent tiems, kuriems patinka triušiena.

Na, štai jūs jau toli toli, iki Namibijos vos 100 km. Jeigu važiuojate rugsėjį – viešbutį būtina užsisakyti iš anksto, nes gausybė užsieniečių ir pačių pietų afrikiečių nori atostogas praleisti tarp gėlių. Šauniausi viešbutukai Springboke – „Annie’s Cottage“, „Mountain View GH“, „Daisy Country House“.

O visos trapios ir kartu didingos Namakvos miniatiūra – Goegapo nacionalinis parkas. Viso labo 10 km nuo miesto. Ar lis, ar spigins saulė – uoslės pojūčiams ten visada rojus. Neleiskite nei sau, nei kitiems snausti, kraukite į savo fantazijos ir įspūdžių kuprines nuostabų turtą, kurį Pietų Afrika taip dosniai dalija.