Ką veikti Šampanėje?

Didžioji dalis keliaujančių i Šampanę atvyksta čia būtent dėl jo!

Dvasią ir atmosferą, tvyrančią šiame regione sunku apsakyti. Tai reikia pajausti įžengus į vynuogyną, pilną svaiginančių aromatų, paliesti uogą, pripildytą saulės šilumos. Arba pasibelsti į vyndario duris, jo kviečiamam užeiti ir klausytis jo užkrečiančio pasakojimo apie blanc de blanc, šimtmečio senumo spaudimo presą, daug žadantį vynuogių derlių ar cuvee paslaptis.

Jie didžiuojasi tuo, ką daro, beprotiškai myli savo produktą, tačiau tikrasis jų tikslas – pasidalinti su tavimi savo aistra šiam darbui ir jo rezultatu – šampanu.

Pirmas atsakymas – visur! Ar tai būtų paprasčiausias baras, primenanantis mūsų kaimo užeigėlę, ar aukščiausio lygio restoranas. Šampanas ragaujamas jį parduodančiose parduotuvėlėse, visuose viešbučiuose ar „kaimo turizmo” sodybose. Taip pat, pas vyndarius: didelius, visame pasaulyje žinomų vardų gamintojus. ar mažiukus, užėjus į miestelio namus su „Champagne” iškaba.

Užsukus į minėtus barus, į akis krenta neįprastas lietuviui vaizdas – kompanija, kokią Lietuvoje įsivaizduotumę parimusią ties alaus bokalais, sėdi ir ramiai šnekučiuojasi pasistatę prieš save grakščias šampano taures, o ant stalo puikuojas specialus kibirėlis su ledukais. Jame – šampano butelis.

Prabangiuose restoranuose (tokiuose kaip „Les Crayeres”, „Lallement”, „La Foch” Reimse ar „Royal Chamapgne” pakelėje tarp Reimso ir Epernay) arba neformalios ir draugiškos aplinkos braserijose („Du Boulingrin”, „Flo Reimse” Reimse) tiek pietų, tiek vakarienės metą lydi nuolat pokšintys atidaromi šampano kamščiai. Retas kuris čia užsako vyną – prie patiekalų čia paprastai derinamos skirtingos šampano rūšys.

Kita ypatingos traukos vieta šampano mylėtojams – šampano pardutouvėlės. Daugiausia jų yra Reimse, tačiau ir kituose mažesniuose miesteliuose jų esama. Įdomu tai, kad kelios iš šių parduotuvių yra tiesiai prieš nepakartojamo grožio gotikinę Reimso katedrą, galima sakyt, tiesiog bažnyčios šventoriuje. Todėl dažnas, pirmą kart atsidūręs Reimso centre, turi spręsti dilemą - kur pirma sukti – ar ieškoti besišypsančio angelo (šypsena reta krikščionių šventųjų veiduose) ir dar 2303 skulptūrų, esančių katedroje, menančioje 25 Prancūzijos karalių karūnavimą, ar leistis tyrinėti pribloškiantį šampano asortimentą parduotuvėlėse, o gal ir vieną kitą rūšį paragauti.

Beje, kalbant apie pačias šampano parduotves – dažną lietuvį jos galėtų nustebinti. Prabangiausiam gėrimui – paprasčiausia aplinka: jokio marmuro, krištolo ar brangiausių baldų. Kuklios lentynos, kuriose šampanas išdėliotas pagal rūšis arba tiesiog dėžės ant grindų su aprašomosiomis kortelėmis.

Na, bet, žinoma, įdomiausia ragauti šampaną pas pačius vyndarius. Užsisakius standartinius turus internetu, galim patekti beveik pas visus didžiuosius ir plačiai žinomus šampano gamintojus. Daugiausia jų Reimse ir išsidėstę netoli vienas kito. Visi turai labai panašūs: pradžioje gidas supažindina su namų istorija, vėliau papasakoja apie šampano gamybą.

Po to visi draugiškai leidžiasi į galų romaninius kalkinius rūsius (Reimse bendras rūsių ilgis - virš 250 km), kuriuose bręsta šampanas. Paklaidžiojus tarp įvairiose brendimo stadijose „snaudžiančių” šampano butelių, kaip reikiant „atsigaivinus” (rūsiuose stabili temperatūra 12 laipsnių šilumos), pakyli į viršų. Čia jau laukia taurė puikaus šampano įspūdžiams sustiprinti.

Žinoma, kiekvienas gamintojas stengiasi kažkuo išsiskirti organizuojant tokius turus. Štai, pavyzdžiui, „Taittinger” ar „Veuve Clicquot” turi vienus autentiškiausių rūsių. Tačiau įspūdingiausi jie yra „Ruinart“ šampano gamintojų. „Ruinart`o”, seniausių šampano namų (1729 m.) rūsiai ypatingai saugomi valstybės kultūros paveldo institucijų.

Todėl į juos patekti šiek tiek sunkiau, nei į kitų gamintojų rūsius, masinės ekskursijos čia neorganizuojamos. O „Pommery” rūsiuose galima apžiūrėti šiuolaikinio meno ekspoziciją, kuri kaskart keičiama. Ir į pastabą, kad esi šiuose rūsiuose tik dėl šampano, o į šiuolaikinį meną būtent šioje vietoje kažkaip mažiausiai norisi koncentruotis, „Pommery“ darbuotojas nesutrikęs atsako: “Toks buvo madam Pommery sumanymas – ji buvo meno žinovė ir globėja”.

Kontrargumentų kaip ir nebelieka. Na, o jei tingisi varginti kojas, klaidžiojant po rūsius, galima apsilankyti pas „Piper Heidsieck“. Čia turas organizuojamas susodinus interesantus į traukinuką. Tiesa, traukinuko riedamoje atkarpoje autentikos beveik nėra: pravažiuojama pro rūščias skultpūras, vaizduojančias šampano atsiradimo etapus bei tvarkingai sudėtus butaforinius butelius.

Reikėtų paminėti ir Epernay miestelį. Jame yra garsioji Avenue de Champagne (šampano alėja). Čia vienas greta kito išsidėstę „Mercier“, „Boizel“, „Pol Roger“, „De Venoge“, „Perrier – Jouet“, na ir žinoma „Moet et Chandon“. Pastarojo turas, beje, niekuo labai neišsiskiria, nebent šiek tiek arogantiškais administratoriais ir gidais.

Bet ko norėt, „Moet et Chandon“ beveik absoliutus pardavimų rinkos lyderis pasaulyje, tai gali sau lesit šiek tiek užriesti nosis.

Atokiau nuo žymiosios avenue – „De Castellane“ šampano namai. Čia galima apsilankyti ne tik rūsiuose, bet ir pačiuose cechuose – apžiūrėti didžiules metalines talpykles, kuriose vyksta pirminė vyno fermantacija, pamatyti nuosėdų pašalinimo procedūrą, pasigrožėti linksmai riedančiais konvejeriu šampano buteliais, pamatyti butelio “aprėdymo” etikete, aukso folija ceremoniją. Išskirtinis ir pats „De Castellane“ pastatas: virš jo iškilęs bokštas matomas iš tolimiausių Šampanės apylinkių.

Bet visgi idomiausia lestis į kelionę vienu iš keturių Šampano keliu. Orientuotis labia lengva: šiuos kelius žymi specialios rodyklės. Važiuoji sau pro vynuogynus, grožiesi nepakartojamais vaizdais, tyrinėji miestelių gatveles.

Panorėjęs sustoji ir …eini ragauti šampano. Tiesa, mažieji vyndariai taip pat norėtų išankstinio susitarimo. Štai, pavyzdžiui, „Rene Geoffroy“ iš Cumieres miestelio. Laišką jam rašiau dar būdama Lietuvoje. Atsakė, maloniai pakvietė į svečius. Tiksliai sutartu laiku ponas Rene atvyko prie savo namų. Kadangi mūsų keturių kompanija atvyko šiek tiek anksčiau, mus pasitiko Rene tėvas, kaip vėlaiu išaiškėjo, pagrindinis konsultantas šampano gamybos klausimais.

Kol apžiūrinėjome Rene “manufaktūrą”, čia užsuko Rene močiutė, pasisakyti, kad išeina į bažnyčią, o tuo pačiu pasilabinti su atvykusiais svečiais, viena po kitos varstė duris visos penkios Rene dukros: nuo penkiolikmetės paauglės iki mažiausios pagrandukės. Visos Rene dukros turi savo vardais pavadintus cuvee. Beragaujant „Rene Geoffroy“ namų šamapnus, pasijunti taip, lyg būtum užsukęs pas senus draugus ar gamines. Beje, Rene turti išskirtinį klientą, kuriam speciailiai gamina Zero dosage rūšies šampaną. Tai Norvegijos karališkoji šeima. Tačiau šis faktas išaiškėja tik pokalbio metu – pats Rene apie tai nesigyrė.

Daugelis šampano gamintojų turi ypatingų užsakymų ar klientų, bet apie tai plačiai nekalbama. Pavyzdžiui, „Lenoble“ namai gamina šampaną prestižiškiausiam prancūzų gastronomijos tinklui „Fauchon“. Bet tai pavyko sužinoti lankantis pačioje „Fauchon“ parduotuvėje Paryžiuje iš parduotuvės vadybininko lūpų. Nors prieš tai nemažai buvo bendrauta su pačiu „Lenoble“ savininku.

Magnum butelis namo

Planuojant mažų šampano “namukų” lankymą, reikėtų žinoti vieną svarbų dalyką: niekur be išankstinio susitarimo nepateksi tarp 12- tos ir 14-tos valandos. Tai “šventas” pietų metas. Ir taip ramūs miesteliai atrodo kaip išmirę – nė gyvos dvasios gatvėse, viskas uždaryta, neprisibelsi į jokius namus. Bet po pietų – prašom! Kaip pavyzdys galėtų būti madam Banette Tauxieres Mutry miestelyje. Užeini i valgomajį, besišypsanti šeiminikė pasiūlo degustuoti jos šampaną.

Paragauji, pabendrauji, jei patiko, perki. Pas tokius gamintojus geriausia pirkti šampaną magnum buteliuose (kaina, kaip Grand Cru šampano juokinga). Tačiau gali tekti palaukti, kol šeimininkas atneš butelį iš rūsio, kruopščiai jį nuplaus , užklijuos etiketę ir papuoš butelio kaklelį folija.