„Nuo 2004-ųjų rengiame pažintines keliones visiems užsienio šalių atstovybių vadovams, nes norime juos supažindnti su Lietuvos regionų kultūra, ekonomika, kulinariniu paveldu“, - sako Užsienio reikalų ministerijos Valstybinio ir diplomatinio protokolo departamento Darbo su diplomatiniu korpusu skyriaus vedėja Irena Ūsaitė.
Šiandien nuo ryto ji su keliais bendradarbiais atlydėjo diplomatų ekskursiją į Vakarų Lietuvą supažindinti su jos etninių gyventojų – lietuvininkų – kultūriniu paveldu, unikalia pamario gamta, švietėjo ir fiolosofo Vydūno gyvenimu.
Pirmiausia svečiai sustojo Šilutės-Klaipėdos rajono paribyje, ant Veiviržo upės kranto įsikūrusioje buvusio sovietinio ūkio vadovo Kazimiero Gudžiūno sodyboje. Jis su žmona Virginija yra vieni stambiausių krašto žemvaldžių. Turi 300 ha žemės, beveik du šimtus galvijų ir su Europos Sąjungos parama modernizuotą pieno ūkį. Metų apyvarta – apie milijonas litų.
Gudžiūnai valdo ir paukštyną „Vilkyčių mėsa“, kurio metų apyvarta – penki milijonai litų.
Gaudamas pakankamai pajamų, ūkininkas daug investavo į kaimo turrizmo verslą, rekonstravo seną vokiečių dvarininko ūkį ir atidarė 70 vietų viešbutį su sporto aikšte, keliomis salėmis ir lauko pavėsinėmis. Nors priešais sodybą stūkso „Minijos naftos“ grąžiniai, poilsiui tai netrukdo. Teritorija yra paupyje, nuo kurio siurblių ir cisternų per medžius nematyti.
K.Gudžiūnas vaišino visus šaltais užkandžiais, kava, arbata , konjaku, o atsisveikindamas ambasadoriams išdalijo savo vizitines korteles ir pakvietė praleisti čia laiką patiems ar rekomenduoti kompleksą savo šalies turistams. Jei jie norėtų, galėtų atvykti, kai vyksta kasmetinių autokroso varžybų etapai. Tada pamatytų šį ūkininką už lenktyninės mašinos vairo. K.Gudžiūnas yra laimėjęs daug taurių ir kitų apdovanojimų, o jo vadovaujamas klubas įrengė kone geriausią trasą Lietuvoje.
Iš Vilkyčių kelionės maršrutas vedė iki Šilutės. Čia ambasadoriai aplankė Macikų lagerio kapines, kuriose 1939-44 metais laidoti Antrojo pasaulinio karo fašistinės Vokietijos belaisviai, 1944-46 metų Raudonosios rusų armijos belaisviai ir 1946-1955 metų sovietinio lagerio aukos.
Vidudienį ambasadorius su trim rūkytais karšiais vietoj duonos ir druskos Šilutės miesto centre, prie krašto mecenato Hugo Scheu (1845-1937) paminklo sutiko rajono vadovai valstietis liaudininkas Virgilijus Pozingis, konservatorius Šarūnas Laužikas, liberaldemokratas Jonas Jaunius, ir liberalsąjūdietis Jonas Purlys.
V.Pozingis iš lapo perskaitė kalbą, kurioje pristatė rajoną, neva tampantį Europos turizmo žvaigžde. Po to nuvedė diplomatus į nebaigtą restauruoti dvarą, būsimą Mažosios Lietuvos kultūrinio turizmo centrą, kurio fasadinė pusė nudažyta, o vidinio kiemo – aptriušusi. Muziejaus vadovė Roza Šikšnienė pasiguodė, kad nesulaukia projektinės Europos Sąjungos paramos.
Toliau kelionės kelias vedė į Rusnę. Jos istorija, akyse nykstantis medinės architektūros paveldas, seno tilto liekanos, saujelę maldininkų teturinti ir nekaip prižiūrima Evangelikų liuteronų bažnyčia... Bet vaizdas nuo prieplaukos – kerintis.
Į Nemuną, atitekantį visa jėga ir nešmenimis iš aukštupio, ties sala skylantį į tris upes – Skirvytę, Atmatą, Pakalnę. Už jos - jau Rusija, Kaliningrado sritis, Lietuvos pasieniečių atidžiai stebima. Čia – išorinė Europos Sąjungos siena. Puikiai modernizuota.
Uostadvaryje, Vandens kelių direkcijos prieplaukoje, keliauninkų laukė Kintų verslininko, šio krašto žinovo su dzūkiškomis šaknimis Alfonso Pekarsko laivas „Perloja“. Jame svečių laukė žuvies stalas, kurį parengė verslininkas su dukra ir verslo dalininke Dalia Stoniene.
„Perloja“ išplaukė trejetą kilometrų žemyn Atmata į Kuršių marias, jomis – pro Ventės ragą į Kniaupo įlanką, tada Upaite – į Miniją, ja – pro Krokų lankos ežerą link Mingės kaimo, vadinamo lietuviškąja Venecija. Toliau - keliolika kilometrų aukštyn iki Povilų prieplaukos, o iš jos pro Kintų karpyno tvenkinius autobusu – į Vydūno kultūros centrą seniūnijos centre.
Čia šeimininkaujantys kultūrininkė Rita ir pedagogas Romas Tarvydai yra sukaupę emalio dailės kolekciją, simpoziumų meistrų per kelerius metus sukurtą „Palėpės“ galerijai. Šis kultūros centras yra pelnęs geriausio šalyje vardą, o vaikų dailės darbai garsina kraštą Lietuvoje ne vienerius metus.
Kelionės pabaigai svečiai buvo pakviesti į „Šturmų švyturio“ restoraną dešiniajame Kuršių marių krante. Čia ant grotelių židinyje buvo kepamas sterkas ir šlakis, o jo belaukdami ambasadoriai buvo vaišinami šaltais užkandžiais iš marinuotų vėgėlių, ešerių, perpelių.