Kelionė aplink Lietuvą (V): Plokštynės raketinė bazė ir svečiuose pas ginklakalius (video, nuotraukos)

Rudens vėjai iš paprastai pramogomis šėlstančio pajūrio išvaikė daugumą standartinių malonumų ieškančių poilsiautojų.

Susiradus nakvynę prasideda jau tradicine tapusi, daugmaž penkias valandas turinti trukti, videomedžiagos ruošimo ir siuntimo ceremonija. Tačiau apsnūdęs pajūris iškrečia ypatingai nemalonų pokštą – kaip pagalį į ratus kyšteli prastą ryšį. “Vodafone” mobiliojo interneto korta 3G ryšio negaudo net Palangos širdyje – J.Basanavičiaus gatvėje.

Tenka visą naktį snūduriuoti prie veikiančio kompiuterio ir nuolat atnaujinti vis nutrūkstantį ryšį. Išsiųsti 91 megabaitą duomenų pavyksta tik per geras penkiolika valandų.

Prasto ryšio suteiktą laiką išnaudojame vizitui prie Šventosios tilto į jūrą griuvėsių. Jie, kaip ir šalimais dunksančios ir iš jūros negrįžusių žvejų sielvartaujančios trijų moterų skulptūros, - traukia turistų akį.

Tačiau rudeniui, nors ir apgaubus Lietuvą šildančiu bobų vasaros rūbu, pajūryje randame tik žvejus, gintaro rinkėjus ir ekstremalus.

Pastarieji burlentėmis galinėjasi su vis smarkėjančių vėjų įsuptomis bangomis – šokčiojančios burės tolumoje tai dingsta, tai vėl atsiranda akiratyje.

Vėjas ir tuščiame paplūdimyje įsibėgėjusios smiltys vis labiau skverbiasi po rūbais. Traukiame pasidairyti po pačią Šventąją.

Čia, skirtingai nei Palangoje, verda gyvenimas – statybos. Rizikuoju būti šališkas, bet atrodo, kad Šventosios veidas bus kur kas gražesnis, skoningesnis, solidesnis ir mažiau kičinis nei Palangos.

Jeigu bus atgaivintas Šventosios uostas, šis kurortas galės tapti kur kas patrauklesniu turistams, nei vasaros sostine vadinama Palanga.

Iš pajūrio leidžiamės į vieną įspūdingiausių Lietuvoje militarizmo muziejų – Plokštynės raketinę bazę. Jei jau radote posūkį iš Plungės-Mažeikių plento Platelių link, surasite ir bazę. Tačiau gali tekti pasisukinėti – rodyklę į prieš keletą dešimtmečių beveik visai Europai grasinusį milžiną – lengva pravažiuoti.

Nuvažiavę keletą kilometrų miško keliuku pastebime pirmosios kovinės Sovietų Sąjungos „Dvina“ tipo požeminė balistinių vidutinio nuotolio raketų bazės su keturiais šachtiniais raketų paleidimo įrenginiais likučius – betoninį, sunkiasvoriam transportui pritaikytą kelią.

Pravažiavę keletą parūdijusių spygliuotos vielos tvorų ir vartų, atsiduriame prie paskutiniosios tvoros su perspėjančiu užrašu – be gido palydos eiti vidun griežtai draudžiama.

Prie paskutiniosios užtvaros keliautojus pasitinka tarybinės armijos uniforminiu švarku vilkinti gidė Aušra Vilienė. Ekskursijos į bazę vedamos net jei yra vienas turistas. Šįkart smalsuolių – šeši.

Aprimus turizmo sezonui lankytojų sumažėja. Rudenį gidei nebetenka vesti kelių dešimčių turistų ir iškart pasakoti bazės istoriją lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Bazė buvo pradėta statyti 1960 m. Ją statė apie 10000 kareivių, daugiausia estų. Prieš pradedant įrenginėti bazę, iš apylinkių buvo iškelti visi gyventojai. Visa bazė, kurią sudarė keturios 27 m gylio apie 5 m skersmens raketų šachtos, patalpos, kuriose sumontuota valdymo, paleidimo įranga, elektros generatoriai, yra po žeme. Bazė baigta statyti 1962 m. gruodžio 31 d.

Už vartų atsiveria pagrindinė bazė – keturi cementiniai, raketų šachtas dengę kupolai, vėdinimo angos bei per vidurį esantis požeminės vadavietės kupolas.

Raketų paleidimo aikštelė buvo aptverta tvora, kurią sudarė 6 apsauginės linijos: spygliuotos vielos, signalizacijos, aukštos įtampos elektros linijos.

Po apginklavimo R-12U raketomis bazė buvo priimta į ginkluotę 1964 m. sausio 5 dieną. Raketų skrydžio nuotolis siekė iki 2280 km, startinė masė iki 42,2 t, kovinės dalies masė - iki 1630 kg. Raketos termobranduolinė kovinė dalis, priklausomai nuo tipo, atitiko 1-1,3 / 2-2,3 megatonų TNT ekvivalento galingumą.

“Dėl itin didelio bazės slaptumo ir galimo pavojaus Platelių gyventojams raketos iš bazės niekada nebuvo leidžiamos. 1978 m. bazė buvo nuginkluota ir apleista. Tam įtakos turėjo trys priežastys: JAV žvalgyba sužinojo apie bazės vietą, įranga paseno, buvo pasirašyta Helsinkio nusiginklavimo konvencija”, - bazės istoriją pasakojo gidė.

Kariškiams palikus bazę ir išvežus beveik visą įrangą, požeminis statinys ilgą laiką buvo neprižiūrimas ir labai nuniokotas. Metalo vagys nesugebėjo išnešti tiktai povandeninio laivo variklio, kuris milžiniškai bazei atstojo elektros generatorių.

Vaikščiodami požeminiais, nuo drėgmės suplėkusiais koridoriais matome metalo rinkėjų darbo žymes – pjaustymo žymes, išlupinėtą įrangą.

Šiuo metu turistams prieinama viena iš keturių raketų paleidimo šachtų. Kitos uždarytos ir visiškai apleistos – trūksta lėšų. Požeminiai koridoriai, kuriuose prieš kelis dešimtmečius aidėjo kariškių žingsniai, – šiandien tapo šikšnosparnių namais.

Iš Platelių leidžiamės atgal į pajūrį. Iš ten, pasieniu, į Mažeikius. Čia lrytas.lt ekipažo laukia pažintis su kalviais.

Tėvo ir sūnaus dirbtuves surandame nelengvai. Važinėjame aplink, kol galiausiai iš vietinių sulaukiama aiškaus nurodymo, kur tarp garažų masyvo slypi geležį meno kūriniais verčiančių vyrų dirbtuvės.

Milžiniškame angare surandame tris purvinus vyrus. Suodžiai ir rūdys ant veido ir rankų – kalvių kasdienybė.

Angaro sienos apkrautos metalu ir įrankiais – įvairiausių dydžių, formų replėmis ir plaktukais. Pakraštyje – presas ir metalo kaitinimo krosnis.

“Labiausiai patinka kalti ginklus. Ginklakalys visais laikais buvo aukščiausias kalvio įvertinimas. Tačiau galiu nukalti bet ką, tik labai nepatinka daryti tvoras. Tačiau ir tai dar nieko – blogiausia, kai atvažiuoja žmogus ir nežino, ko nori”, - apie kalvio amato subtilybes ėmėsi pasakoti Martynas Stankus.

Atvirai bendraujantis kalvis pasakojo, kad keisčiausio prašymo sulaukė iš vieno Klaipėdos turtuolio. Pastarasis prašė nukaldinti bent dalį laiptų turėklų iš Damasko plieno.

Kalvių dirbiniai – brangesni nei prekės parduotuvėse. Tačiau rankų darbo peiliai, įrankiai ar ginklai – kur kas geresnės kokybės, puošnesni ir unikalūs.

Ypač ginklus kalančių kalvių darbui priekabūs senovinių kovos klubų nariai. Jie reikalauja, kad pagal senovinius radinius kalami ginklai milimetras į milimetrą atitiktų pavyzdžius.

“Kalėme kalavijus kariuomenės garbės kuopai. Geras kardas gali kainuoti nuo pusantro tūkstančio iki keleto tūkstančių litų. Peilis su ornamentais – iki tūkstančio”, - vardijo M.Stankus.

Palikę kalvius vėl leidžiamės į kelią. Šiaurės Lietuvos pasienyje už automobilio lango mirga už nugaros liekančios sodybos, miškai, miesteliai.

Į pustrečio tūkstančio kilometrų kelią lrytas.lt komanda leidžiasi su naujuoju „Honda CR-V“. Automobilis apginkluotas 2,2 litro darbinio tūrio dyzeliniu varikliu, kuris šimtui kilometrų sudegina pusseptinto litro kuro. „Honda“ variklis suderintas su šešių laipsnių transmisija.

„Honda CR-V“ yra vienas „Honda“ gamintojų numylėtinių. Daugelyje šalių CR-V yra populiariausia ir perkamiausia mašina iš visų „Honda“ modelių. Pažiūrėsime, ar liaupsės šiai mašinai pagrįstos – tokios kelionės metu nieko neapgausi.