Studijų metais negalėjau įsidarbinti, nes buvau arba per mažai kvalifikuota, arba per daug. Klausimai: „ką veiksi po studijų?“ vedė į neviltį. Apsigyniau bakalaurą puikiai, bet vis tiek net ir nuobodų kontorinį darbą buvo sunku rasti.
Naršydama internete aptikau, jog Europos Komisija vykdo projektą „veiklus jaunimas“ (Europe Voluntary Service, International Cultural Exchange program). Tai mane „užkabino“. Po mėnesio sužinojau, jog galiu vykti į Nigeriją. Nedvejojau.
Pagalvojau, juk čia tik devyniems mėnesiams. Na, negali būti ten taip baisu, o visi gąsdinimai ir perspėjimai, greičiausiai tik baimės išraiška apie dalykus, kurių neišmanome.
Internete apie Nigeriją radau tik tai, kad Lagosas, į kurį turėjau važiuoti, buvo Nigerijos sostinė iki 1991 m. Pasikeitus valdžiai sostinė buvo perkelta į Abudžą, tačiau Lagosas liko šalies ekonominiu centru.
Tai - didžiausias Nigerijos miestas, kuriame gyvena 14 – 17 mln. žmonių. Žmonių migracija čia tokia didelė, kad jie net patys nežino, kiek iš tikrųjų žmonių gyvena mieste. Pasiskaičius šiek tiek Nigerijos istorijos, šiek tiek apie kultūrą ir tradicijas, šiek tiek apie dabartinį gyvenimą, ir nusprendžiau leistis į naują nuotykį.
O nuotykiai prasideda kaip tik tą minutę, kai nusprendi vykti į Nigeriją. Nė vienas europietis ir ypač amerikietis neišvengs nesusipratimų ambasadoje. Nors būsite šimtus kartų skambinę ir pasitikslinę „kas, kaip, kur ir už kiek?“, atvykę į Nigerijos ambasadą greičiausiai sužinosite, kad kažko vis tiek neturite. Jeigu užteks nervų ir jėgų gauti vizą, ir galiausiai pasieksite Nigeriją, vis tiek patartina išsiaiškinti, ar tikrai viskas gerai su jūsų viza.
Aš taip pat negavau tokio vizos tipo, kokio man reikėjo. Man buvo paaiškinta, jog šiandien jie gali išduoti tik „verslo vizą“. Ir neprašykite paaiškinti, kodėl?, nes jeigu jie ir atsakys, tai greičiausiai vis tiek nesuprasite.
Praėjus Nigerijos migracinę tarnybą oro uoste, šiaip ne taip susiradus savo lagaminą ir išėjusi iš oro uosto iškart susidūriau su minia keistai spoksančių žmonių.
Mane turėjo pasitikti vienas iš mano būsimųjų bendradarbių. Nežinojau, kaip turi atrodyti pasitikimas, bet pagalvojau, kad kas nors laikys užrašą su mano vardu ar mano darbovietes pavadinimu. Pradėjau ieškoti.
Baltaodė besiblaškanti ir neaišku ko ieškanti europietė iš karto patraukė dėmesį. Krūva nepažįstamųjų puolė man į pagalbą: vieni siūlė taksi, kiti klausinėjo, ko ieškau ir siūlėsi padėti, treti stengėsi padėti išvengti pirmųjų prie manęs pripuolusių pagalbininkų. Viena jauna moteris tiesiog pribėgo prie manęs, įsakmiu tonu liepė grįžti prie oro uosto išėjimo ir niekur nejudėti. Tada paklausė, ar turiu kokių kontaktų žmonių, kurie turėtų mane paimti.
Kai parodžiau, ji greit surinko nurodytą telefono numerį ir smarkiai išbarė atsiliepusįjį, sakydama: „Ar tu vietinis? Ar žinai kaip pavojinga jaunai mergaitei čia stovėti vienai? Manęs nedomina niekas, tik greičiau nešk savo subinę ir pasiimk atvykėlę. Aš pasaugosiu, kol tu atvyksi“.
Tuo metu prisistatė dar vienas vyrukas (turbūt jis buvo su ta jauna moterimi, o gal tik dar vienas geros širdies pilietis, susirūpinęs „naujoke“). Jis paaiškino, jog paprašė oro uosto apsaugos darbuotojo taip pat pasaugoti mane. Vėliau prisistatė teigdamas, jog yra advokatas, tad jeigu turėsiu problemų su savo organizacija, kuri taip neoperatyviai veikia, galiu paskambinti jam.
Maždaug po 20 min. atvyko kažkoks vaikinas. Mano „apsauginiai“ iš karto patikrino jo visus dokumentus, parodė man ir kai galiausiai įsitikino, jog tai tikrai tas žmogus, kuris ir turi mane paimti, atsisveikino lyg nieko būtų nebuvę.
Pasirodo, tą dieną mano būsimasis bendradarbis, kuris turėjo mane paimti iš oro uosto, sirgo, tačiau buvo pasiųsti kiti, kurie laukė manęs, bet ne prie to išėjimo. Taigi galiausiai mane „permetė“ tiems laukusiems, kurie nuvežė mane į būsimuosius mano namus.
Važiuodama ir dairydamasi aplink pagalvojau, kad ne tame mieste, o gal net ir ne toje šalyje išlipau. Viskas atrodė kaip iš kokio „discovery” kanalo apie vargšus afrikiečius, gyvenančius vadinamuosiuose miestuose. Kai pamačiau savo namus, mintis, kad ne čia atvežė, tik dar labiau sustiprėjo, bet buvau tokia pavargusi ir išsigandusi, kad nusprendžiau pasilikti ir nieko kol kas nesakyti.
Oras, kvapai ir matyti vaizdai neleido užmigti. „Nulūždavau“ vos kelioms minutėms ir vėl pabusdavau. Guodžiausi, kad visa tai, tik didelis nesusipratimas.
Iš pat ankstyvo ryto į kambarį įslinko juodaodis 8 metų berniukas. Angliškai paklausė, koks mano vardas ir iš kur aš atvykau. Šiek tiek paspoksojęs, išėjo. Po kelių minučių tą patį padarė ir jo jaunesnioji sesuo. Šiaip ne taip išlipau iš lovos.
Po pusryčių namų šeimininkė, kuri, pasirodo, yra savanoriu organizacijos Nigerijoje (ICYE) personalo darbuotoja, palydėjo mane iki raštinės.
Nuo namų iki ICYE raštinės vos 10 min. kelio pėsčiomis, tačiau patyriau tokį šoką, kokį galima patirti tik baisiausiam savo košmare. Mano smegenys niekaip nepriėmė, jog tai, ką matau, yra tikra.
Gyvenimas čia tikrai chaotiškas. Gatvėje visi šūkauja, rėkauja, signalizuoja. Eismo taisyklių - jokių, vietinis transportas – mikroautobusai (tokie kaip Lietuvoje, tik visi - avarinės būklės), kurie kartais būna tiek perpildyti, kad mikroautobuso kontrolieriui tenka pasikabinti ant durų.
Taksi automobiliai ne ką geriau atrodo. Kartais žiūri ir niekaip negali suprasti, kaip kai kurie automobiliai dar važiuoja, o vietiniai tave tikina, kad tu matai dar ne patį prasčiausią variantą.
Miesto architektūra gali priblokšti ne ką mažiau nei transportas. Reiktų pažymėti, kad Lagosas dalijamas į „turtingųjų“ kvartalus ir „vietinių“, kurie savo ruožtu klasifikuojami pagal saugumą.
Lagoso dalis, vadinama Yaba, laikomas visai geru rajonu, tačiau apgriuvę ir apleisti namai, netvarkingos ir šiukšlinos gatvės, tik vietiniams suprantamas transporto eismas, nesiderina su iš Europos atsivežta „saugaus ir patikimo“ miesto sąvoka.
Man teko nemažai keliauti po Europą, teko gyventi pusmetį Suomijoje ir vasarą padirbėti Niujorko mieste, tačiau tai nepadėjo pasiruošti kelionei į Afriką.
Prieš gerą pusmetį kino teatruose rodė filmą „Kruvinasis deimantas“ (Blood diamond), kuriame buvo ištarta auksinė frazė „This is Africa – T.I.A.” (tai – Afrika). Šią frazę tenka panaudoti bent porą kartų per dieną, nes kai kurie dalykai tiesiog protu nesuvokiami. Dažnai pagalvoju, kad kai ko ir po 9 mėnesių nesuvoksiu.
Praėjo jau pora savaičių, kaip aš Nigerijoje. Akis pradeda apsiprasti, uoslės receptoriai baigia „atšipti“, skrandis po truputėlį pradeda virškinti aštrų maistą. Keisčiausia, kad alergija, kurią Lietuvoje neabejotinai turėjau pipirams, išnyko, tačiau įsigijau naują. Dar nepavyko išsiaiškinti nuo ko. Čia kiekvienas atvykęs daugiau ar mažiau serga. Bent taip man paaiškino vietiniai, kurie jau 20 metų dirba su savanoriais iš įvairiausių pasaulio kraštų.
***
Nigerija. Skaičiai
Nigerijos Federacinė Respublika yra vakarinėje Afrikos dalyje, vakaruose ji turi sieną su Beninu ir Čadu, rytuose - su Kamerūnu, šiaurėje – su Nigeriu, o pietų pusėje - Atlanto vandenynas.
Lagosas portugalų dėka tapo svarbiu prekybiniu uostu bei pagrindiniu vergų prekybos centru. 1861 m. britai aneksavo šį regioną, sustabdė prekybą vergais ir perėmė pramonės bei prekybos kontrolę į savo rankas. 1960 m. Nigerija tapo nepriklausoma valstybe.
Oficiali kalba – anglų, bet vartojamos ir yoruba (pietvakariai) hausa (rytai), igbo (šiaurė), iš viso 521 kalba (9 jau išnykusios).
Pagrindinės religijos: islamas (šiaurė) ir krikščionybė (pietryčiai).
Klimatas tropinis, karšta visus metus. Vidutinė temperatūra - 32 laipsniai pagal Celsijų. Pietuose būdingas ypač drėgnas oras ir žemas slėgis. Tolyn į šiaurę oras sausėja.
2005 m. Surašymo duomenimis, Nigerijoje gyvena 144 mln.žmonių.