Pas inkų dvasias – į Peru

O ir faktas, kad šalį galime vadinti taip, kaip ji ir vadinasi, gana malonus. Apskritai ta Lotynų Amerika kerinti, traukianti ir dosniai dovanojanti.

Peru milžiniška. Kaip milžiniškos yra Argentina, Brazilija, Venesuela, Kolumbija. Jeigu smalsios keliautojo akys stabteli ties Pietų Amerikos žemėlapiu, atrodo, kad dominuoja Brazilija. Bet juk čia toks pat įspūdis, lyg Eurazijoje dominuotų Rusija ar Kinija. Ir visai pasimiršta Vakarų Europos dydžio Kazachstanas, kurio viena sritis dydžiu prilygsta Prancūzijai. Tas pats ir Lotynų Amerikoje.

Tai kiek gi Lietuvėlių tilptų į Peru? Mėginkime skaičiuoti. Peru plotas – viso labo 1 285 220 kvadratinių kilometrų. Taigi Lietuvėlių tilptų daug – apie dvidešimt. O ir pati Peru dvidešimta didžiausių pasaulio šalių sąraše. Ir kiek daug tų visų milžinių! Tik lichtenšteinai ir andoros duoda mums kiek atsikvėpti.

Sutarkime – skaldome Peru bent į du gabalus. Pakrantė, Atakama, Andai, Kuskas, Maču Piču – pirmame. O toliau – Amazonija. Regis, beribiu smaragdiniu džiunglių kilimu uždengusi bent 60% šalies, todėl vadinama pasaulio biologinės įvairovės sostine.

Klimato paradoksai

Ko jau ko, o vėsaus klimato šalyje, esančioje visai netoli nuo pusiaujo, joks keliautojas tikrai nesitikės. Tai, kad sostinėje Limoje temperatūra dažnai nepakyla virš 20 laipsnių, nustebins ne vieną. O juk čia – jūros lygis. Ne kokios nors Andų viršūnės. Kaltininkas – šaltoji Humbolto srovė, ištekanti iš švininių ir neviliojančių Antarkties vandenų.

Iki pusiaujo ji atneša neregėto produktyvumo vandenis. Galutinai jos jėga ištirpsta tik ties Galapagų salomis. Ir loginė baigtis – karštas ir drėgnas tropikų oras susiduria su galinga ir šalta garsaus gamtos tyrėjo vardu pavadinta srove. Lietus krinta Ramiajame vandenyne. Lima skendi vadinamajame „pacifiniame“ rūke iki gero vidurdienio. Nepatikėsite – reikia striukės. O visa gyvatiškai ilga Peru pakrantė – Atakama yra sausiausia dykuma pasaulyje. Vandenynas be jokio sąžinės graužaties pasisavina visą lietų, kuris lyg ir buvo skirtas sausumai. Dešimtmečiais nė lašas vandens nenukrinta ant taip ištroškusio dykumos smėlio.

Tačiau keliauti pakrantės dykumą skrodžiančia „Ruta Panamericana“ (Transamerikos greitkelis) nuostabu. Net nesupranti, kur esi. Keisčiausių formų vandenyno rūko pluoštai tai užtveria kelią, tai vėl pasitraukia. Tai šen, tai ten kaip vaiduokliai išnyra nerealios ir labai jau nepermanentiškos šachtininkų gyvenvietės.

Po jų – tai lyg didelių uolų, tai lyg mažų akmenukų kalnagūbriai, visokiausių rūšių ir dydžių. Gali ten vaikščioti ir vaikščioti. Fotografuoti ir fotografuoti. Kvėpuoti ir kvėpuoti. Bet laikas, kad jį kur, neleidžia. Vis pirmyn, pirmyn.

O čia visai nesuklysiu nusileidęs ant kieto žemės paviršiaus. Į turiningiausią, ilgiausią mano kelionę po Peru leidomės kartu su žinomu teatro režisieriumi Gintaru Varnu. Kaip ir aš, prisiekusiu paukščių stebėtoju. Skyrėme tam iš savo „tvarkaraščių“ penkias savaites. Ir še tau, kad nori – Gintarui skirta Nacionalinė premija. Juk atsiimti ją reikia – ką gi kaimynai pagalvos. Tai ir kelionė sutrumpėja visa savaite (Vasario 16-oji...). Bet ką ten premijos.

Aš tada jau buvau Pietų Amerikoje praleidęs kelis mėnesius ir pasitikau Gintarą Limos oro uoste. Jis atvežė neįtikėtinos vertės suvenyrą. Originalų straipsnį mažo tiražo laikraštuke apie vieną naujausių savo spektaklių. Autorė buvo sukrėsta, giliai pasipiktinusi, kad gerb. (negerb.) Varnui apskritai leidžiama kurti spektaklius, kai jis jau seniausiai turėjo kiūtoti Lukiškių kalėjimo izoliatoriuje ar kokioje kitoje panašioje vietoje.

Bet ką aš čia vėl nusirašau – Gintaras neatsargiai davė interviu apie mūsų būsimą ekspediciją vienam iš dienraščių, kuriame paminėjo, kad seniai svajoja išvysti kolibrius. Štai šis teiginys moralę saugančią autorę visai pribaigė. „Ką jis su jais darys, turbūt užkas į žemę“, – rašė ji. Gal ir negražu, bet vos tik kiek pašlijus nuotaikai ar padidėjus kelionės įtampai, ši frazė tuoj pat atgaivindavo jėgas ir suteikdavo optimizmo. Kaip objektyvus stebėtojas kategoriškai teigiu – nekasė Gintaras kolibrių į daug mačiusią Peru žemę. O matėme mes jų daugiau nei 50 rūšių!

Tai štai – Lima. Didelis, visiškai neorganizuotas metropolis. Prezidento Alberto Fujimori laikais pinigėlių mesta tikrai buvo. Ir oro uostas jau atrodo visai kitaip, ne kaip pašiūrė per mano priešpaskutinį vizitą. Visi save gerbiantys vakariečiai iškart traukia į Miraflores arba San Isidro. Tai prestižiniai miesto rajonai. Viešbučių čia daug, kainos įkandamos. Kiekviename parke paukščių taip pat daug – bet ši rekomendacija aktuali ne visiems turistams.

Limoje tikrai nustebina restoranai. Visi mes prisiklausę (ir ne tik) apie prancūzišką, itališką, indišką, tajišką, arabišką, japonišką ir aibę kitų virtuvių. Peru kažkodėl tame sąraše visai nefigūruoja. Ir maloniai nustebau, kad nepelnytai. Galybė nacionalinių patiekalų (ne dėl to, kad tai cepelinai) skubos tvarka skiria ir seiles, ir skrandžio sultis. Mano visiškas favoritas – ceviche. Tai žalia švelniai citrinoje pamarinuota jūros žuvis (įvairių rūšių).

Patiekiama su milžiniškais ir burnoje tirpstančiais vietiniais kukurūzais ir saldžiomis bulvėmis. Dėl savo giliai konservatyvaus charakterio nieko kita Peru valgyti ir nebenorėjau. Bet niekur ir nebuvo nieko panašaus – tikra, be galo kokybiška ceviche buvo tik Limoje ir keliuose dideliuose miestuose. Gintaras, kitaip nei aš, kruopščiai eksperimentavo. Ir buvo ko.

Itin patrauklūs saldžiųjų kukurūzų „tortai“ ir, aišku, pačamanka. Įvairiausios mėsos rūšys (ypač ėriena, kiauliena ir jūrų kiaulytės), keptos tradicinėse vietinėse krosnelėse iš molio. Prieš tai mėsa gerai pamarinuota įvairiausių vietinių žolelių mišinyje.

Peru ir bulvės – visiškas sinonimas. Šalelėje auga apie 500 jų rūšių, kurių mažiausiai 200 yra valgomos. Iš ten jos ir pasiekė jūrų valstybės Lietuvos krantus. Ir atsitiko čia visai ne taip kaip dviems labai populiarioms anglų komediantėms French ir Saunders. Šekspyro laikų Londone jos sveiko maisto parduotuvėje kaip didelę naujovę įsigijo po bulvę.

„Potato“, – kartojo viena kitai. Ir savo pabrėžtinai išpuvusiais (uždažytais) dantimis ėmėsi šio „amerikietiško išradimo“. Abi nusivylė: „Ne, jos niekada čia neprigis“. Dar ir kaip prigijo. Tik klausimas, ar visi tautiečiai žino, kad mūsų bulvelės, nors ir kainuoja daugiau už bananus, ne visai iš Lietuvos kilusios.

Limoje jau buvau suradęs nepakartojamą „signor Carlo“. Taksistą, kuris mūsų laukdavo visur ir visada. Mažiausiai 75 metų vairuotojas išdidžiai parodė mums namą, kuriame įsikūręs. Kokį čia palyginimą dabar sugalvojus? A, Turniškės. O nuostabiausia jo frazė buvo nuolat kartojama „bueno y economico“ – „gerai ir pigiai“. Šventai ja vadovaudamasis jis mus atveždavo į pačius brangiausius restoranus. Aišku, jie buvo puikūs, bet tikrai ne „economico“.

Štai parengtinė dalis ir eina į pabaigą. Mūsų draugės, kurias krikštijome „Mersedes“ ir „Dolores“, savo darbą atliko. Prie viešbučio durų sutartu laiku laukė visureigis su labai geru (kaip vėliau paaiškėjo) vairuotoju. Jis nuo mūsų net sugebėjo užsikrėsti paukščių stebėjimo virusu. Ir taškydamasis seilėmis pasakojo savo viršininkui, kaip per mūsų teleskopą stebėjo šešis Andų kondorus... Jau tos mūsų žmonių rasės silpnybės, taip dažnai aprašytos, surūšiuotos, sunumeruotos. O kartojasi pavydėtinai dažnai.

Per beribius nusususius Limos pietinius priemiesčius pasiekiame mažą pelkutę, rezervatą. Ko gero, kiekvienam neabejingam paukščiams ir gamtai seilės skirtųsi kaip man nuo ceviche.

Čia gal ir galima būtų įterpti mažutį pastebėjimą. Kodėl pas mus taip mažai žmonių alpsta nuo paukščių? O todėl, kad jie jų nemato. Na, praskrido gandras, kas gi čia įdomaus. Bet jeigu savo dar nepatyrusią akį priglausite prie teleskopo vaizdo ieškiklio, kuriame paslaugūs draugai jau bus „patupdę“ raudongalvės sniegenos patiną, galite užsikrėsti. Ir krėskitės, ir kuo greičiau! Nepatikėsite, kaip praturtės gyvenimas. Čia mano mažam egoistiniam liūtiškumui – didelis šokoladas.

Gintaras pamato meksikietšką kūjoką ir dabar jau mano problema, ką daryti. Šie tilvikai visai nerealūs, Sabonis ar Javtokas proporciškai nė iš tolo nesusilygintų. Bet laikas spaudžia, vėl pirmyn.

Link vakaro – kelionės tikslas Parako nacionalinis parkas. Čia Gintaras pagaliau pamato pirmąjį gyvenime kolibrį. Parkas – gana tvirtai sulipusio smėlio dykuma, ties Ramiuoju vandenynu įgavusi keistas bažnytines formas. Pasitrainioję jame ir pamatę būrius įdomių paukščių, pietaujame įlankoje, kur dienos kelionės karūną nepriekaištingai deda mums ant galvų endeminės Peru žuvėdros. Smulkios, kaip ir mūsų mažosios, jos su sunkiai įsivaizduojama jėga tėškiasi į vandenyną, kad ištrauktų taip norimą žuvelę.

Islas Ballestas. Keistas biurokratinis rezginys. Tai salų grupė, kurioje perinčių paukščių koncentracija didžiausia pasaulyje. Kitą rytą anksti (nes po pietų kyla vėjas) susirenkame prie laivuko, kuris mus plukdys į vieną įsimintiniausių kelionėse vietų. O kodėl biurokratija? Nes salos nėra Parako nacionalinio parko dalis.

Ten iki šiol renkamas guanas (paukščių išmatos) – geriausios trąšos planetoje. Ir labai pelningai parduodamos JAV ir Vakarų Europai. Viskas saugoma, niekas paukščių neskriaudžia. Bet nacionalinio parko statusas apskritai neleistų kištis į tikrųjų salų gyventojų buitį.

Laivelyje, suprantama, buvo rusų. Nepamatyti ruso pačiame atokiausiame pasaulio kampelyje dabar nerealu. Elgėsi itin arogantiškai, tačiau smarkiai pasikeitė, kai priplaukėme prie salų. Ir buvo ko!

Šimtai tūkstančių kelių rūšių kormoranų, tiesiog temdančių dangų. Aršus pietinių jūrų liūtų riaumojimas didingose uolose bangų išplautose arkose. Humbolto pingvinai, straksintys nuo akmens ant akmens savo urvelių link. Ir inkų žuvėdros – šimtai, tūkstančiai keisčiausio grožio mišinio. Skrisdamos kiek negrakščios, tamsios spalvos, bet vos nusileidusios ant uolos pasikeičia ir žiūronais stebi vieną gražiausių gamtos kūrinių.

Koralinio raudonumo snapas ir didžiausi balti ūsai paskatino šios unikalios rūšies atradėjus išskirti ją į atskirą gentį – Larosterna – nei kiras, nei žuvėdra. Grįžtame krantan visai išsemti.

Per tą patį sunkiai aprašomą ir amžinai besikeičiantį tai dykumos, tai kalnuotos Atakamos landšaftą judame į pietus. Ir yra ko! Reikia skubėti, kad spėtume apskristi Naskos linijas. Vairuotojas daro stebuklus ir mes vietoje visai laiku. Viešbutis – kitoje kelio pusėje nuo oro uosto. Šis niekuo kitu praktiškai neužsiima, tik skraidina smalsuolius pamatyti vieną keisčiausių pasaulio stebuklų – Naskos linijas.

Kas jos, niekas tikrai nežino. Milžiniškame plokštikalnyje kažkada kažkas kažkaip surentė didžiules figūras, gerai matomas iš labai aukštai, bet visai nematomas iš žemės. Žmogaus fantazijai peno – nors vežimu vežk. Ką gi, kam samprotauti nepamačius. Skirtingais lėktuvėliais (po 3 keleivius kiekviename) burzgiame aukštyn.

Pilotas, apdalijęs mus ausinėmis, paslaugiai daro akrobatinius viražus, kad mes viską gerai pamatytume. Čia ir kondoras, ir kolibris, ir papūga, ir dar daugybė ženklų (?), signalų (?). Staiga pamatau teletabį. Ne per didžiausias toks, bet tikrų tikriausias. Pagal povyzą tikrai neaišku kuris. Ar Tinkis Vinkis (ne, nes be moteriško rankinuko), ar Dipsis, ar Lialia, ar Pau. Naska suteikia aibę minčių. Man, kaip biologui, viskas atrodė taip. Prie tūkstančius metų buvo kažkokie kontaktai su teletabiais.

Vietiniai, aišku, į juos žiūrėjo kiek rimčiau nei mūsų darželinukų auditorija. Ir kokiu nors visai nesuprantamu būdu išstatė Naskos linijas. Jokiai dabartinei logikai tų linijų statyba, inžinerija, konstrukcija nepasiduoda. Jos matomos tik iš oro ir iš gana aukštai. Kad jos būtų tokios tobulos ir aiškios, pastatyti jų praktiškai neįmanoma. Per didelės. Ir ant plokščio paviršiaus. Intuityviai galiu tvirtinti, kad tai buvo signalai ateiviams (teletabiams), kad jie juos matytų iš labai aukštai. Ir kad niekas tvirtai nesugebėjo surasti Naskos linijų paaiškinimo, tą tik patvirtina. Logiką aš savo kuklia akimi įžvelgiau.

Informacija, perduodama kažkam. Kažkas matė teletabius, jie buvo nusileidę į šią gana atšiaurią (bent dabar) vietą. Ir vietiniai gyventojai rado būdą, kaip jiems signalizuoti. Visai nevykusiai atrodo kažkokia žemės ūkio teorija. Kaip irigacija ir melioracija. Gintaras, giliai susimąsčiusiu veidu išlipęs iš lėktuvėlio, paaiškino man, kad dabar viskas aišku. Tikras meno žmogus, kaip čia nesuprasti. Laimei, likusią paros dalį praleidome stebėdami paukščius viešbučio sode – ir buvo į ką pažiūrėti.

Kad jį kur, laikas vėl spaudžia. Nenumaldomai artėja Vasario 16-oji. Ankstyvą rytą leidžiamės į vieną nuostabiausių kelionių – kertame Andus. Pradžioje – Atakamos tęsinys Anduose. Sausa sausa, kur dairaisi. Akį pradžiugina endeminiai Raimondžio geltonieji kikiliai.O toliau atsiveria nuostabūs „tapandiniai“ derlingi slėniai, prisėti vaizdingų kaimelių ir miestelių.

Peru Andų altiplanas (plokštikalnė) ne toks platus kaip Bolivijoje, bet užtektinai įspūdingas. Tai šen, tai ten pribarstyta mažų ežeriukų, apsuptų didelių ir labai jau atsparių šalčiui ir vėjui viksvynų. Gracingos vikunijos, laukiniai kupranugarių giminaičiai, šen bei ten perbėga kelią. Kvėpuoti jau sunkėliau. Aukštis – 4 200 metrų. Bet šeši kondorai daro savo – ilgai teleskope gėrimės šiais didingais paukščiais, kurių sparnų tarpugalis siekia 3 metrus.

Kuskas ir Šventasis slėnis. Didžiosios Peru paslaptys. Trys su puse ispanų konkistadorų paėmė valdžią iš ganėtinai galingos Inkų imperijos ir jos imperatoriaus Atahualpa (aišku, jį nužudę). Ir jau 1542 metais Peru buvo įstatyta kaip perlas į Ispanijos karūną. Po Jose san Martino ir Simono Bolivaro pastangų, taip gerai žinomų ir gerbiamų visame žemyne, Peru tapo Respublika.

Pavadinimo nepakeitė. Tik Viceroaylty (subkaralystę) išmetė. Tai įvyko įsimintinais Lotynų Amerikai ir dviems didiems jos vyrams metais – 1821-aisiais. Kiek tautų jų įkvepianti kova su itin žiauriu ispanų kolonializmu privertė pakelti galvas ir pasakyti – mes esame!

Jeigu jūs, kaip ir mes, keliausite automobiliu, pamatysite kur kas daugiau. Būtinai pernakvokite Abancay. Jau viena naktis jūsų naudai, nuo jūros lygio iki 2 200 metrų. Vis tiek aklimatizacija. O Kuskas jau visai aukštai. Skirtingi miesto rajonai išsimėtę apie 3 600 m aukštyje. Tai rimta. Vieniems keliautojams tai niekai, kiti prisikentęs ar net susirgs soroche, kalnalige. Todėl ir rekomenduoju neskristi iš Limos tiesiai į Kuską. Paprastas tautietis gali gerai pakentėti. Nemiga, košmarai, deguonies stoka. Ir svarbiausia, slėgio skirtumas.

Tarkime, viskas gerai. Jūs jau vaikštote nepaprastai įspūdingo kolonijinio miesto gatvėmis ir gatvelėmis. Stengiatės nepasiduoti pagundai nupirkti visus mieste parduodamus suvenyrus (Gintaras tą ir padarė). Sulaukiate savo gidės(-o) ir geriate arbatą iš kokos lapų, kuri draudžiama visur, įskaitant Marijos žemę. Čia turiu pažymėti, kad jos poveikis man buvo lygiai toks pat kaip mūsiškės arbatos, pabaltintos pienu. Bet ji turi padėti nuo soroche. Kalnų liga nebesirgsite.

Aplankę daugybę kolonijinės architektūros stebuklų, pasibastę po suvenyrų parduotuvėles (o geriausia – turgų) turėsite šauti į Maču Piču, slaptąjį, vos ne vakar atrastą inkų miestą. Su visa jo sofistikacija, visu neįtikėtinu subtilumu, ką jau kalbėti apie grožį. Tankaus miško gobelenu dengti itin statūs kalnų šlaitai, supantys miestą, vieni įspūdingiausių pasaulyje.

Pajudate iš Kusko 6 val. ryto. Traukinys turi iššliaužti iš slėnio, kuriame ryto migloje drybso miestas, ir pakilti gerokai aukščiau. Štai čia tikrai įdomus inžinierinis sprendimas. Traukinys važiuoja zigzagu, o mašinistai bėginėja pirmyn atgal kiekvienąkart sustojus. Pagaliau sunkiai pūškuodamas šis turistinis stebuklas įkvepia kalnų plokštikalnio oro ir jau juda bemaž lygiu paviršiumi. Po trijų valandų kelionės jūs prie tikslo. Aguas Calientes. Karštieji Vandenys.

Tik nedarykite klaidos. Šis miestelis žemėlapyje išdygo tik tada, kada jame atsirado inkų stebuklas Maču Piču. Dabar jis gana kruopščiai ir noriai aptarnauja gausius turistus. Geresni viešbučiai čia kainuoja nuo 200 EUR (čia gana kuklu). Tiesiai per miestelį teka (ne, ūžia) šventoji inkų upė Urubamba. Sunku perteikti žodžiais ar nuotraukomis, kas tai per srovelė, kas tai per šaltinėlis. Stovint viešbučio balkone ir žiūrint į šį stulbinantį ir kartu gąsdinantį griausmingos gamtos galios srautą tik stebiesi, kad tavo viešbutis dar stovi.

Į patį Maču Piču kelionės puikiai organizuotos, nuo pat ryto pradeda važinėti užgrūdinti autobusiukai, stačiu serpantinu užtempiantys ten visus keliautojus – ar tai būtų milijonieriai, ar studentai su tikrai nemažomis kuprinėmis ant pečių. Vietoje apsiforminate, gaunate reikalingus dokumentus ir galite landžioti po šį architektūros, istorijos, archeologijos ir didžiulio noro išgyventi įrodymą. Skirkite mažiausiai pusdienį.

Nors ramybės vis tiek neturėsite, nebent atvyksite pačiu pirmuoju autobusėliu. Tai, beje, yra labai nebloga mintis. Tada bent pusvalandį ramiai galėsite pabendrauti su inkų sielomis. Ir jeigu oras geras – pasitiksite saulėtekį virš vieno tikro pasaulio stebuklo.