Vizos: kur jų vis dar reikia lietuviams?

Tad pamirškime Europos Sąjungą ir pakeliaukime po likusį pasaulį, kuriame dar daug kur mes ne visai laukiami svečiai. O jo daug. Net ir tiems patyrusiems.

Kelionių įvairovė, atrodytų, beribės galimybės gali tiesiog aptemdyti protą. Ne tik keliautojams. Bet ir subtiliausiems biurokratiniams aparatams, kadaise sukurtiems šioje ašarų pakalnėje, – konsulatams.

Jie sprendžia, verta ar neverta mums vykti į tą ar kitą šalį. Ar apsimoka nusileisti iš diplomatinių aukštybių iki eilinio (kartais ir ne) piliečio lygio. Ar reikia į jį kreipti dėmesį. Atrodo, nė vienas biurokratinis lizdas neįkurtas taip jaukiai ir šiltai kaip diplomatinis. Čia niekas už nieką neatsako. Čia retai pasitaiko normalių žmonių. Čia tavo svajonės lengvai byra į šipulius.

Pasvajokime. Reikia vizos į JAV. Jūs užsimanėte aplankyti Jeloustono nacionalinį parką. Seniausią pasaulyje. Atstovėti ilgiausioje tokių kaip jūs belaukiančių gamtos mylėtojų automobilių grandinę. Pavaišinti meškas savo šaltais užkandžiais. O reikia įrodyti, kad, nepaisant iškilaus keliautojais pergrūstų nacionalinių parkų grožio, jus be perstojo šaukia tėvynė. Dieną ir naktį. Ir šaukia taip, kad niekaip tam pasipriešinti negalima. Nei algos, nei šviesi ateitis, nei amerikietiškoji svajonė... nepadeda.

O šit konsulato darbuotojui jūsų norai giliai įtartini. A, jūs norite aplankyti garsiuosius Niujorko ir Vašingtono muziejus? Nebūdinga lietuvių tautai. Vėl įtarimas.

Net nežinau, nuo ko pradėti. Ko gero, ne nuo auksinės, o nuo platininės taisyklės. Esate JAV konsulate. Nė vieno nereikalingo žodžio, kai vykdoma 100 dolerių kainuojanti inkvizicinė apklausa. Taip, ne. Turiu, neturiu. Galiu, negaliu. Kvėpuoju, nekvėpuoju. Ir niekas neturi jūsų išvesti iš pusiausvyros. Jokie provokaciniai klausimai. Joks sukimas į savo pusę. Jokie „nekalti“ konsulo(-ės) „slebizavojimai“ apie nieką, siekiant jus nustumti ar ant labai plono ledo, ar ant labai slidaus šlaito.

Čia JAV. Kaip visai neseniai teko skaityti spaudoje, mūsų valdžios atstovai mano, kad Europa ir JAV trauktos nuo vieno kurpaliaus. O Jėzau! Tada geriau jau lyginti mus su pakistaniečiais ar dar geriau su papuasais. Bet sklinda kalbos, kad visas šis neįtikėtinas biurokratinis absurdas turėtų (mano mėgstama tariamoji nuosaka...) baigtis. Ir mes, lietuviai, su savo pusbroliais ir pusseserėmis iš ES būsime pamaloninti. Skrisime į svajonių žemę be vizų, atiduodami save imigracijos inspektorių malonei. Ten taip pat – „taip“ arba „ne“. Skristi neatsibodo? Reisas neatrodė per ilgas? Kodėl jūs dažnai keliaujate? A, mėgstate šį keistą užsiėmimą? Įdomu, įdomu...

Kiekvienam abstrakčiai mąstančiam planetos piliečiui visi šie klausimai, tiek konsulatuose, tiek kertant sieną, atrodo absurdiški. Kai kas bando tą aiškinti terorizmo grėsme ir panašiomis nesąmonėmis. Negi neaišku, kad taip renkama puiki, naudinga duomenų bazė apie vos ne kiekvieną pilietį? Kad galingi kompiuteriai visus 6 ar 7 milijardus žmogučių labai lengvai įkvėps į savo galingus plaučius? O jeigu tikram teroristui reikės ką nors rimta padaryti, jis visada turės visus teisingus atsakymus. Ir pasus. Ir vizas. Priešingai nei nieko bloga nei Amerikai, nei kam kitam nelinkintis paprastas pilietis.

Ko gero, per daug aš tauškiu apie vienintelę pasaulio supervalstybę. Juk ir be jos žmonės keliauja. Va tik bėda – jeigu skrendate aplink pasaulį, beveik neįmanoma išvengti sustojimo JAV. Tegu ir tranzitinio. „Ikiteroristiniais“ laikais tas valandas buvo galima prakiūtoti tranzitinėse salėse. Ar veikiau kambarėliuose. Bet balta duona baigėsi, prasidėjo ašakinė. Viza. Ir be jokių išlygų.

Pakeliaukime žemynais. Čia ir panašumų, ir skirtumų knibžda. Štai mes esame Europoje. Įsivaizduojamame žemyne. Tiesiog nuostabiai reagavo į tai viena garbi ponia anglė iš Dorseto grafystės. Teko apsistoti jų svetinguose namuose, kur po mano paskaitos susirinko apie 15 Karališkosios draugijos aktyvistų. Šeimininkė buvo visiškai apstulbusi, nors buvo smarkiai užimta besirūpindama svečių gerove. Nuolat žvilgčiodama į mane kaip į neiššutusią bulvę, ji paklausė.

„Tai aš netgi laišką galėčiau jums dabar parašyti?“ Gavusi mano ryžtingai patvirtinantį linktelėjimą, ji paklausė: „O kaip reikėtų adresuoti – Lietuva, Azija?“ Va tada ir aš neišlaikiau ir puoliau netaktiškai aiškinti, kad anglų geriausi draugai prancūzai nustatė pribloškiantį faktą – Europos centras yra Lietuvoje. Visai ne Azijoje.

Dar vienas nedidelis lyrinis nukrypimas JK adresu. Kiek teko lankytis diplomatinėse Karalystės atstovybėse įvairiose šalyse, nejutau nieko, tik smaugiantį pavydą. Kaip jie gali būti tokie kultūringi, taktiški, mandagūs? Na, gerai, istorija, mokykla, aristokratų kartos. Ir štai – Maskva. Kur ir man teko važiuoti, idant gaučiau gana šleivą spaudą pase. Beje, kaip ir amerikietiška viza, britų viza nenumato, kad ji – įvažiavimo į šalį garantas. Viską sprendžia imigracijos inspektorius kertant sieną.

Ir Maskvoje patyriau tiesiog arktinį dušą. Konsulato darbuotojos – 25–30 metų merginos. Mokyklą praėjusios Gariūnuose ar Rygos pagrindiniame turguje šalia geležinkelio stoties. Ir jos rėkia! Ne minia rusų, didžiuma kurių tikrai nori pamatyti Londoną bent savaitgalį. Jie stovi kaip žydai per holokaustą. O jos rėkia. Spec. treniruotė, aišku. Tikri anglai tuo netiki, sako, negali būti...

Į Baltijos valstybių pasus šios „aristokratės“ reaguodavo kiek geranoriškiau. Matyt, instrukcijos buvo atitinkamos. Bet buvo baisu. Ypač man, anglofilui. Stebėti tokį šaliai nebūdingą asmenybės nuvertinimą iki laboratorinio triušio. Bet, kaip žinia, čia tik nostalgiški prisiminimai. Viso to (mums) seniai nėra.

Nuo vilko prie meškos (nebėgant, pėstute). Štai mano toks mėgstamas Lotynų Amerikos žemynas. Ten praktiškai nebėra valstybių, į kurias įvažiuoti ir jomis kvėpuoti mums reikia vizų. O kas darėsi anksčiau! Argentina ir Čilė reikalaudavo vos ne prezidentų sutikimo, kad turistas iš buvusios SSSR tryptų jų šventą žemę. Pirmieji buvo Ekvadoras ir Venesuela, įvedę bevizį režimą mūsų tautiečiams vos ne kitą dieną po nepriklausomybės.

Ir kaip dabar neprisiminti 1991 metų, kai Karakaso tarptautiniame oro uoste aš (vis dar nerimaudamas) ištraukiau savo lietuvišką pasą. Orus, pasitikintis, ūsuotas imigracijos inspektorius pažiūrėjo į jį, o paskui vos ne su tėviška šiluma į mane. „Lituano“, – pagarbiai ištarė ir kruopščiai įstatė spaudą pase, ta pačia tėviška šypsena man jį grąžindamas. Ko gero, tai buvo pirmas kartas, kai pajutau, jog ne tik mes žinome (ir gerbiame) tai, kas vadinasi Lietuva.

Mažiau emocijų, daugiau praktiškumo. Liko Brazilija. Kaip visada, didelė, nenuspėjama, karnavalinė. Šit Lietuva vienašališkai panaikino vizų režimą brazilams. Ką pasakė mums pasaulinio grožio pusdieviai? „Obrigado“ – ačiū. O mainais? Vizų režimas mums liko. Nepaisant jokių pažadų. Reikia manyti, tai tik laiko klausimas, bet kiek tai truks? Mūsų mažytė valstybė vienašališkai panaikino vizų režimą JAV, Australijai, Naujajai Zelandijai. Kaip ir visi. Visas pasaulis. Realybės jausmas ir t. t. Ir pan. O iš jų ar kas atsiliepė? Taip. Suprantama, mažiausia ir gražiausia. Laukinio grožio ir svetingumo šalis – Naujoji Zelandija. Dabar mums tereikia tik paso. Būtinai parašysiu daug ir gražiai apie šią šalį, į kurią geriausiai vykti mūsų žiemos laiku.

Vėl grįžkime į Pietų Ameriką. Brazilijos viza gaunama gana lengvai. Sakykime, jūs esate Buenos Airėse ar Limoje. Šuoliuojate į Brazilijos konsulatą ir pildote elektroninę anketą. Kalbą, bent anglų, mokėti ne tik pravartu, bet beveik būtina.

Po kelių dienų viza bus jūsų pase. O visa likusi Lotynų Amerika – su Kolumbijos narkotikų karteliais, su milžiniškomis avių bandomis Patagonijoje, su nebeskraidančiais paukščiais Galapagų salose – jūsų. Be išlygų. Standartinis spaudas galioja 3 mėnesius ir jokie mokesčiai už tai neimami. Tai ir Čilė, ir Argentina, ir Bolivija, ir Ekvadoras, ir Venesuela, ir Peru, ir Kolumbija.

Maža to, ir Centrinės Amerikos šalys – Hondūras, Panama, Gvatemala, Nikaragva ir Kosta Rika pasekė savo pietinių kaimynių pavyzdžiu. Ir jeigu labai civilizuotai norite ir pamirkti vandenyne, ir pamatyti stulbinamą gamtą – prašom. Be galvos skausmo. Ypač Kosta Rika čia save užsirekomendavo – tarytum tokia mūsų kaimynė Estija, stulbinamai mokanti save parduoti. Kariuomenės nėra. 25% teritorijos – nacionaliniai parkai.

Kas toliau? Šoktelėkime artėliau, na, kad ir į Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką. Pastaroji itin sudraugiškėjo, bet, aišku, ne iš gero gyvenimo. Vizų nebereikia nei į Maroką, nei į Tunisą, nei į Egiptą (arba viza atskridus). Visos šalys stipriai priklausomos nuo turizmo. Stengiasi modernizuotis.

O štai Jordanija panaikino galimybę gauti vizą oro uoste. Ką jau kalbėti apie Siriją, kur tokios „paslaugos“ apskritai nebuvo. Abi šalys vertos dėmesio iš didžiosios raidės. Su begale antikinių monumentų, spalvingų rytietiškų turgų ir labai draugiškų žmonių. Ką jau kalbėti apie tai, kad Damaskas – seniausiais nuolat gyventas miestas pasaulyje.

Žvilgsnis į Aziją. Ten marga taip, kaip mūsų genio apdare. Turime dvi milžines – Kiniją ir Indiją. Štai Kinija nelabai mėgsta statyti per didelių biurokratinių didžiųjų sienų galimiems pirkėjams. Tegu ir nedaug, ne už milijardus nupirks, bet vis šis tas. Indija – kiek kitaip. Vizos reikalingos beveik visiems.

Gauti joms reikia laiko. Bet yra maža ir maloni išimtis. Jeigu jūs jau buvojote toje „myliu – nekenčiu“ šalyje ir turite įrodymą, vizą gausite tą pačią dieną. Jeigu ne, tai gali trukti iki 3 savaičių. Kol konkreti ambasada susisieks su mums „priskirta“ atstovybe Helsinkyje ir išsiaiškins, kada paskutinį kartą jūs pažeidėte kelių eismo taisykles Lenkijoje. Arba kad neremiate separatistų Kašmyre ar Asame. Apie Sikimą tyliu – ten ir vizos nepakanka, reikia specialaus leidimo.

Štai čia ir norėtųsi sustoti ties tomis nuostabiomis privilegijomis, kuriomis naudojasi diplomatinės VISŲ šalių atstovybės VISOSE šalyse. Itin sunkiai dirbantys konsulatai atidaromi 9 (!) valandą ryto ir baigia savo alinantį darbą vidurdienį. Dauguma tokio krūvio ištverti negali, tad atidaro 10 val. ryto ir vėlgi užveria svetingas duris vidurdienį.

Kita stebuklinga privilegija – nuoširdžiai švęsti visas šventes. Be abejo, ir iš pagarbos savo tėvonijai, ir iš pagarbos šaliai, kurioje jos jaukiai įsikūrusios. Lietuva šiuo atveju suteikia tiesiog neribotas galimybes ir tuo užsienio diplomatai negali atsidžiaugti. Tik viena Vokietija sugebėjo mus nurungti nedarbo dienų skaičiumi. Bet, manau, ne viskas prarasta. Mūsų istorikai ir etnografai dirbs be išeiginių, kad dar kelios dienos metuose būtų šventė jų vaikams ir anūkams. Ir užsienio diplomatams.

Nuo gražių tarybinių laikų sąmonėje įstrigo dar viena nepaaiškinama nuostata: „Sreda – neprijomnyj denj“ (trečiadienis – nepriėmimo diena). Kiekvienam aišku, kad šeštadienis ir sekmadienis yra tokios. Kad Rusijos Nepriklausomybės (nuo ko?) diena šventa. Kad Karaliaus Mindaugo karūnavimą audringai švenčia suburtos Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano ambasadų pajėgos. Bet vis dėlto iškyla klausimas – kada gi jie dirba? Ir ar dirba apskritai? Ir vėlgi pūkuotukiškai atsakymo nėra. Nes čia mes turime reikalą su visiškai niekuo nesiskaitančia biurokratija. Sukarinta, aiškia ir konkrečia. Sakyti „ne“.

Kam dabar lengva? Ambasados ir konsulatai tą jaučia ant savo trapių pečių kasdien. Matyt, nuo to ir kilo liūdnai pagarsėjęs tų ar kitų šalių „priskyrimas“ konkrečiai ambasadai. Jūs Londone ir reikia gauti Filipinų vizą. Konsulato darbuotoja gera anglų kalba jums švelniai išaiškina, kad artimiausia atstovybė, į kurią galite kreiptis, yra mums labai draugiškos valstybės Danijos sostinėje. Padejavus ir paverkus jai ant peties ir prisiekus visais šventaisiais, kad niekada daugiau to nedarysi, gali gauti vizą ir Londone.

O štai Bankoke kitaip. Čia jums paaiškins, kad mes, lietuviai, esame „priskirti“ ambasadai Maskvoje. Kai aš neišlaikęs pasakiau, kad mums reikia vizų į Maskvą, o ir apskritai nuo Bankoko ji nėra taip jau arti, kaip gal kai kam atrodo, diplomatas labai nustebo. Prireikė visų kontaktų Maniloje, kad Užsienio reikalų ministerija mums išduotų vizas Bankoke, o ne Maskvoje. Ir dar sausio mėnesį…

Tailandas. Vizos – tiesioginio pasipelnymo šaltinis. Turint galvoje, kad milijonai turistų lanko šią šalį kasmet ir pakloja tikrai nemažai pinigų, palyginti su itin menku vietinių žmonių uždarbiu. Bet per metus eilinis žiniuonis kažkur „ten“ nusprendė, kad vizos kainą reikia pakelti keturgubai. Štai taip. Ne penktadaliu, net ne per pusę, o keturgubai. Kompiuteris išspjovė – vis tiek važiuos. Ir tikrai. Toks purvinas žaidimas, kada į biurokratinius aruodus byra visai neturtingų žmonių pinigai – tikras laipiojimas skustuvo ašmenimis. Į pirmą vietą lenda bjauri vienadienio pelno drakono galva. Po mūsų – nors ir tvanas.

Nepykstu per daug ant Nepalo, kuris oro uoste paima 30 dolerių už vizą, kuri yra daugiau turistinė rinkliava. Vienai iš pačių neturtingiausių pasaulio šalių. Bet hipokritika, kai už 100 dolerių JAV konsulate iš jūsų tiesiog pasityčios, netelpa į jokius civilizacijos rėmus. Ką ten civilizacijos… Pasidairykime dar šiek tiek po Aziją – tik vizų prasme.

Geriausiai šią problemą išsprendė mažytė ir tikrai unikali Himalajų budistinė karalystė Butanas. Atstovybės svetur vizų apskritai neišduoda. Perkate kelionę ir labai brangų bilietą vienintele į Butaną skraidančia oro linija „Druk Air“. Ir vizą gaunate oro uoste. Milžiniškame, kad priimtų tuos du lėktuvėlius, kuriuos ir teturi „Druk Air“. Be jokios sumaišties ar klegesio.

Pietryčių Azija. Bankokas – puiki vieta aplandžioti visais prieskoniais kvepiantį ir tropine alsa kvėpuojantį regioną. Tailandas – viza arba oro uoste, arba Vilniuje, stebuklingai atidarytoje atstovybėje, kurios statusas kiek abejotinas. Nors visi labai mandagūs, kaip ir pačiame Tailande. Kai sako „ne“. Malaizija – vizų nereikia jau gana seniai. Spaudas 30-čiai dienų. Šalis daug verta ir labai įdomi, ypač Borneo. Sunkiausia – Indonezija ir Filipinai. Kol kas Indonezijos vizą per 4 dienas galima gauti Bankoke (30-čiai dienų), nors mes priskirti Kopenhagai. Ir skristi į Balį ar dar toliau. O Filipinai gali iškrėsti bet kokią šunybę, tad geriau viza pasirūpinti iš anksto per kelionių agentūrą Lietuvoje.

Australija. Isteriška šalis žemynas. Tačiau juos galima suprasti. Vietinė – absoliučiai unikali – flora ir fauna beveik išnaikintos. Nenustebkite, jeigu jus ten užpuls sulaukėjusi kiaulė. Ką jau kalbėti apie ordas triušių, ožkų ar nendrinių rupūžių. Vienintelė šalis, kurios piliečiams nereikia vizų į Australiją – Naujoji Zelandija. Pakikenkime. Elžbieta II yra oficiali valstybės galva, o jos piliečiams iš JK reikia vizų įvažiuoti į dominiją. Dar viena bjauri Australijos nuostata – neleisti be vizos sustoti tranzitu, net jeigu nelipi lauk iš lėktuvo.

Afrika. Visaip čia mes suokiame apie korupciją, jos visokeriopą stabdymą. Bet sunkiai įsivaizduojame, kad palyginti, pavyzdžiui, su Nigerija pas mus korupcijos visai nėra. Jokios. Praktiškai visose Afrikos šalyse į pietus nuo Sacharos vizų mums reikia. Labai nedaugelis jų (pavyzdžiui, Gambija) parduos jas atskridus oro uoste. Geriausias sprendimas – Londonas. Ten yra praktiškai visų pasaulio šalių ir teritorijų atstovybės. Ir jeigu jūs rimtai nusiteikę nuotykiui, ten geriausia. Protingai susiplanavę laiką įsigysite visus reikalingus spaudus – už atitinkamą kainą.

Stebint vizų kainų „stabilizaciją“ ir nuolat sunkėjantį konsulinių atstovų darbą visuose frontuose, tai primena dabartinį nekilnojamojo turto kainų ekscesą. Drauge su oro uostų mokesčiais ir galybe kitų, jie tikrai užtikrins, kad mūsų bazinis kelionių instinktas nekainuotų pigiai. Sėdėkite namie – taip paprasčiau. Bet nepasiduosime.