Balenbergas – Šveicarijos Alpėse įsikūręs liaudies buities muziejus, kurio dar nespėjo nutrypti ir nučiupinėti užsienio turistai. Kelionė į šią vietą tampa nepakartojama, jei Liucernoje sėdate į panoraminį traukinį. Akys raibsta nuo peizažų su miesteliais, kalnais ir ežerais, kuriuose plaukioja maži laiveliai. Čia dvelkia ramybe.
Saugoma medinė architektūra
Prasidėjus kalnų masyvams kiek tik akys užmato - didingi miškais apžėlę kalnai. Nuo kalnų krenta kriokliai, teka kalnų upeliai. Kažkur žemai papėdėje, - tamsiai mėlyni ežerai ir žalios pievos, kuriose bandomis ganosi avys ir karvės.
Briens stotelėje tenka persėsti į autobusą. Po keliolikos minučių važiavimo gali pasirodyti, kad važiuojate ne per miestelį, o jau muziejumi – tokį įspūdį sudaro senoviniai mediniai miestelio namai su langinėmis, įvairiais pagražinimais ir išraižytuose balkonuose gausiai žydinčiomis gėlėmis.
Dalyje senųjų namų įsteigti viešbučiai. Visi savininkai tausoja medinę architektūrą - Šveicarijos kultūrinį paveldą, todėl jokių modernių detalių restauruotose namuose nė su žiburiu nerasi.
Dešros, sūriai ir šokoladas
Muziejaus kasininkė iš karto kiekvieną perspėja, kad viską apžiūrėti per vieną dieną – 66 hektarų plote išsidėstę vien 250 ūkinių pastatų, o kur dar gyvenamieji namai, sodai, pievos, vynuogynai - neįmanoma.
Vienas kelias veda link vidurio Šveicarijos, kitas – prancūziškos šalies dalies, už posūkio – itališkos ir bavariškosios Šveicarijos link. Už kito posūkio – Alpių regionui skirta vieta. Praverčia žemėlapis, kuriame ne tik muziejaus planas, nurodytos kryptys, bet surašyta ir jame stovinčių pastatų paskirtis.
Be to, žemėlapis praverčia norint surasti namus, kuriuose parduodamos vaistažolės, medus, Balenbergo dešros, rūkomos vienoje iš trobų, sūriai. Taip pat norint pamatyti, kaip iš šilkverpių išgaunamas šilkas ir audžiamos skaros.
Tiesa, pastarąjį dalyką pamatyti pasiseka ne visuomet – šilkverpiai paprastai lankytojams rodomi tik vasarą. Likusį metų laiką pristatomi kiti darbai – medienos apdirbimas, pynimas, aliejaus gamyba, vilnų apdirbimas ir, be abejonės, šokolado gamyba.
Tačiau kad ir kokią kryptį pasirinksi, vienintelis išėjimas – kopiant į kalną siauru takeliu, pakeliui pamatant įvairių rūšių vynuogių vynuogynus, iš kurių derlių gaminami šveicariški vynai.
Šuo – ir apsaugai, ir pienui gabenti
Kas nesižavi vynais, gal susižavės veislinėmis šveicarų karvėmis – didžiuliais storais rudais ir pieno spalvos gyvuliais. Arba avimis, po kurių kaklais pakabinti varpeliai skamba kalnuose. O ypač daug šveicarų dėmėsio sulaukia paršeliai.
Tačiau kitų šalių turistus labiausiai nustebina Berno kalnų šuo, įkinkytas į karučius. Šios veislės šunimis ūkininkai galėjo net pieną vežioti. Taikus ir ramus šių šunų būdas. Senovės kalnų ūkininko požiūriu, geras yra tas šuo, kuris neloja ir nekanda, klauso šeimininko, bėga paskui vežimą ir nesipainioja po kojomis nei arkliui, nei žmogui, tačiau prireikus, sugeba apsaugoti šeimininką, nemedžioja, ignoruoja kates ir naminius paukščius.
Visi tie bruožai ir buvo būdingi Berno kalnų šunims, o dar didesnis jų pliusas – lengvai dresuojamas.