Reportažas iš Juodojo žemyno - lrytas.lt videonaujienose.
18 tūkstančių kilometrų
Per 162 dienas 26 metų vaikinas pakeleivingais automobiliais, pėsčiomis ir laivais įveikė daugiau nei 18 tūkst. kilometrų dykumų, džiunglių, skurdo, anarchijos, troškulio sukeltų haliucinacijų ir kitų Juodojo žemyno baltaodžiui avantiūristui sviestų išbandymų.
“Būdamas Afrikoje visą laiką bijojau. Ypač vidurio Afrikoje. Ji labai egzotiška, o kuo egzotikos daugiau, tuo labiau bijai. Tačiau Afrika neišvengiamai priverčia tikėti stebuklais, kurie gali įvykti už kiekvieno baobabo. Tarkim, kad ir toks menkniekis, kaip laimingas prasilenkimas su policija džiunglėse. Jie dieną palaiko tvarką, o naktį plėšia žmones”, - lrytas.lt pasakojo D.Kinderis.
Pusę metų ruošęsis kelionei, per tiek pat laiko keliautojas įveikė penkiolika šalių. Vienos jį pasitiko motiniškai išskėstomis rankomis, kitos – smurtu, ligomis ir nepritekliais.
“Pirmasis ir turbūt vienas baisiausių nuotykių - Maroke. Nors šiaip tai viena civilizuočiausių Afrikos šalių, greitkelyje mane ir anglą, su kuriuo susipažinau Rabate ir įkalbėjau kartu tranzuoti per Maroką, užpuolė klijų prisiuostęs narkomanas ir bandė stiklo šuke perrėžti mums gerkles”, - prisiminė vaikinas.
Dar vienas nemalonus prisiminimas – muštynės su visu čiabuvių kaimu Konge. Tuomet su per Afriką važiuojančia visureigių ekspedicija keliavusį D.Kinderį ir jo bendražygius vietiniai aptalžė bambuko lazdomis.
“Konfliktas kilo, kai vieno visureigio ekipažo narys nufotografavo vietinį. Jis pradėjo rėkti, kad fotografuoja be leidimo, o tada ir prasidėjo. Teko muštis su visu kaimu”, - juokėsi D.Kinderis.
Po tokių nuotykių vaikinas tikino supratęs, kad vieninteliai žmonės, kuriais galima pasitikėti Afrikoje – kiti baltaodžiai keliautojai.
Patyrė kultūrinį šoką
“Maniau, kad po kelionių per Aziją ir įvairias kitas šalis kultūrinio šoko nebepatirsiu niekur, bet Afrika man iškrėtė pokštą. Čia niekad negali būti kuo nors tikras. Vietiniai, nors ir nepiktybiniai žmonės, bet būtinai tave apvogs. Todėl pasitikėti gali tik tais, kurie tave supranta, o tokie dažniausiai yra tik baltieji, kiti žiūri kaip į svetimą. Net ir vaikai smagumo dėlei akmenimis apmėto”, - kalbėjo D.Kinderis.
Nemalonių staigmenų keliautojui iškrėsdavo ne tik žmonės, bet ir nepatyrimas bei gamta. Mauritaniją ir Malį skiria geltonoji savana – pats Sacharos dykumos pakraštys.
“Iki sienos buvo apie septyniasdešimt kilometrų. Tačiau poros ar trijų kilometrų spinduliu ėjo keturi ar penki visureigių padaryti šunkeliai. Todėl niekaip nepataikydavau ant to, kuriuo važiavo automobiliai. Nuėjau tuos kilometrus pėsčiomis ir dar 150 kilometrų Malyje. Dėl troškulio ir nuovargio regėjau haliucinacijas. Išgelbėjo tik kartais pasitaikantys šuliniais ar žemės riešutų duodantys žmonės”, - prisiminė savaitę trukusį išbandymą D.Kinderis.
Lažybas pralaimėjo
Pasiekęs Nigeriją lietuvis keliautojas suprato, kad jis lažybų nelaimės. Čia dėl vykstančių nuolatinių neramumų milžiniška Atlanto vandenyno įlanka teko plaukti į Kamerūną. Važiuoti aplink buvo pernelyg pavojinga. Už nugabenimą valtimi D.Kinderiui teko sumokėti 40 JAV dolerių. Iki kelionės pabaigos vaikinas transportui išleido dar apie 30 dolerių.
“Pralaimėjau lažybas tam žurnalistui, tačiau juokiuosi, kad gyvenimo lažybos laimėtos. Parsivežiau tokios patirties, kad vargu ar ką įspūdingesnio šiame gyvenime bepatirsiu”, - šypsojosi keliautojas.
Šiuo metu apie kelionę rašantis knygą D.Kinderis pripažįsta, kad po 162 dienų ir daugiau nei 18 tūkst. kilometrų pažinties su Juoduoju žemyno grįžo išsekęs. Tačiau net neabejoja, kad atsiradus progai neatsisakytų galimybės pamatyti visos vakarinės Afrikos pakrantės.
***
Nuo šiol kas savaitę lrytas.lt skaitytojų ir žiūrovų laukia unikalūs D.Kinderio pasakojimai, nuotraukos bei videoreportažai apie nepaprastą kelionę autostopu per Afriką. Gerų įspūdžių!