Ilgas Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros krantas, žaliuojantys Rifo ir iššūkius priimantys aukštieji Atlaso kalnai, gyvybe, lyg žiedelis ankstyvą pavasarį, dvelkiančios dykumų oazės. Dar - prieskonių kalnai ūžiančiuose turguose, muedzino skardi giesmė iš šventojo minareto, smėlis batuose, vėjas plaukuose, arabiška dainelė lūpose.
10 mėnuo ir 24 diena, 10 valandų ir 24 minutės - toks datos ir laiko sutapimas lydėjo mane kojoms palietus pirmąjį Afrikos tašką - šiauriausią Maroko miestą Tandžyrą.
Mintyse jau buvau kitoje Afrikos pusėje, Adatos kyšulyje, kur susilieja Atlanto ir Indijos vandenynai, kur savo žemę vandens stichijos globon atiduoda mama Afrika. Bet iki ten dar toli. Daug dienų ir daug kilometrų. Prieš akis didžiausia planetos dykuma Sachara, bekraščiai sahelio ir savanos toliai, centrinės Afrikos džiunglės ir upės, Angolos minos ir Namibijos dykynės. Neįprastai didelė kuprinė išsipūtusi iki plyšimo, bet vietos trispalvei atsiranda. Ji turi pereiti Afrikos žemyną ir suplevėsuoti piečiausio taško vėjyje.
Spalio 24-oji - paskutinė Ramadano diena (šventasis pasninko ir susilaikymo mėnuo musulmonų pasaulyje), todėl visi čia išgyvena dvasinį pakilimą. Mirtingieji privalo būti ypač dosnūs ir geri paskutiniąją Ramadano dieną. Kuo daugiau gerų darbų, tuo daugiau sukauptų pliusų pas Alachą.
„Anglas ligonis" ir „išprotėjęs šuo"
Anglų patarlė sako - „Only English patients and mad dogs going into midday sun" (tik anglai ligoniai ir išprotėję šunys eina į vidudienio saulę" - angl.) Kadangi atsitiktinai sutiktas ir kelionės partneriu tapęs Paulas buvo anglas, man liko išprotėjusio šuns vaidmuo.
Autostopu Afrikoje? Anglui ligoniui tai buvo neįtikėtina. Turiu 8 metų tranzavimo patirtį, nieko blogo nėra atsitikę, nieko blogo neatsitiks. Įtikinau.
Tirštas rūkas lėtai slinko virš skurdžių krūmynų, už kurių tesimatė svyruojantys lūšnų stogai. Išlipome greitkelyje šalia Kasablankos. Pakelėje gulėjo peraugęs paauglys susitaršiusiais plaukais ir nudriskusiais drabužiais. Rankose laikė plastiko maišelį ir traukė iš jo į burną klijus. Pamatęs du „amerikonus" stryktelėjo ir didžiuodamasis pasisiūlė paspausti rankas.
To neužteko. Apsiseiliavęs vietos narkomanas sliūkino iš paskos, vis bandydamas kažką nukniaukti iš anglo kuprinės. Kantrybė baigėsi ir stūmėme pakvaišėlį nuo kelio, kaip du savisaugos instinktą praradę bizonai. Į griovį įvirtęs paauglys patraukė dar vieną žiupsnį klijų ir visiškai pakriko. Perlipęs per kelio užtvarą susirado ant žemės sudužusio butelio šukę. Gestas, kurį jis toliau mums parodė buvo aiškus: „Perrėšiu jūsų gerkles".
Sumišome su anglu ligoniu. Lengvai jį dviese patvarkytume, bet ginkluotas ir dar narkomanas - kaip tikras kamikadzė - pasiryžęs viskam. Perbėgame į kitą kelio pusę, gal nesivys. Vejasi. Bandome pasprukti bėgdami greitkeliu tolyn.
Tarp greitkelio juostų supiltas smėlio ruožas, o iš abiejų pusių - krūmai. Beprotis narkomanas parodo, kad jis dar turi šiek tiek proto - bėga tarp krūmų ir bando užklupti mus iš pasalų.
Anglas jau nebepabėga, atsisuka akistatai su užpuoliku. Sugriebia jo rankas. Narkomanas tik inkščia ir spjaudosi, kaip pasiutusi hiena. Išbėgu į kelią ir iškeliu rankas. Kitoje greitkelio pusėje sustoja sunkvežimis. Nubėgęs pasakau vairuotojui penkis žodžius, kuriuos moku arabiškai ir bėgu atgal pas anglą ligonį. Šis vis dar kovos įkarštyje.
Kelio viduryje „sulaikau" automobilį, vairuojamą kostiumuoto vyriškio. Rodau gestais šiam, kas vyksta pakelėje, šis griebiasi telefono ir skambina policijai. Užpuolikas, supratęs kur krypsta veiksmas, pasišalina. Tačiau pėdina lėtai, kaip sužeistas vilkas. Po kelių minučių greitkelio šalikelėje sustoja automobilis švytinčiais žiburėliais. Policija?
Ne, gatvės tarnyba.
Atvykę į El Jadida uostą iškart susiradome nuo turistų akių paslėptą vietinių pasilinksminimo vietą - alaus salę. Tokiose vietose, tamsiuose užkampiuose renkasi marokiečiai vyrai išgerti daug mažų buteliukų alaus. Nesvarbu kiek jų išgersi, du ar penkiolika, nuodėmė prieš Alachą bus viena, todėl marokiečiai nesikuklina. Už dažno staliuko sėdi su savimi kalbantis arabas, kuris bando suskaičiuoti tuščius, stalo paviršių dengiančius buteliukus alaus.
Neduosi tušinuko - gausi akmenį!
Perkopus aukščiausią šiaurės Afrikos kalnų masyvą Atlasą, žalias pievas pakeičia pilka ir rusva spalvomis nudažytas kraštovaizdis, su karšto vėjo gūsiais siunčiamais iš dykumos.
Čia jau daug smėlio ir dulkių, daugiau egzotiškų, tik pasakose įsivaizduojamų žmonių - berberų, besisaugančių nuo dykumos dulkių tampriai apsuktais galvos apdangalais. Kaip smėlio kristalai negali patekti į mėtų arbatos stiklinę, apsaugotos putų vainiku, taip jie negali prasiskverbti į berbero plaukus, apsaugotus susuktu tiurbanu.
Matyti ir jausti dykumą - likimo dovana. Girdėti vienišo erelio klyksmą, šiurenantį vėją, regėti su stipriausiomis gamtos jėgomis besikaunantį kaktusą.
Smėlis, visur deginantis smėlis. Kiek tik nuo tirštų dykumos dulkių primerktos akys aprėpia. Karamelės spalvos kopų kauburiai primena banguojančią jūrą, kuri besidaužančių vėtrų pustoma kaskart keičia dykumos kūno formą paversdama ją vis kitokiu pavidalu. Čia susitinka vėjas, smėlis ir saulė - lipdyti ir šlifuoti aukštų kaip minaretai skulptūrų.
Dykumos miestas Guelmimas. Smėlėtos gatvės, raudoni namai, spalvingi žmonės. Vakarėjant išeinu už miesto ribų. Pribėga keturi vaikai. Spaudžia mažytes rankas svetimšaliui ir šelmiškai šypsosi.
„Misteri, misteri duok saldainių, duok pinigų, duok tušinukų!" - vienas per kitą šaukė vaikai. Skėstelėjau rankomis - nieko neturiu. Parodžiau ranka - eikite šalin. Vaikai nieko nepešę grįžta miesto ribos link. Nepraeina nei minutė girdžiu garsą - zvimbt!
Pro pat ausį pralekia supykusių vaikų paleistas akmuo. Atsisuku, neapykantos kupinu veidu, bet to užtenka, kad vaikai kaip pridarę į kelnes vos negriūdami bėga slėptis. Paskutinieji miesto namai, paskutinieji garsai. Tik ne tai. Už keliasdešimt metrų per kelią marširuoja keliasdešimt vaikų. Staiga jų klegesys nutyla.
Kažkas pamatė iš tolo plevėsuojančius geltonus plaukus ir geltoną kuprinę. Tuoj buvau apsuptas gausybės įkyrių šlykštvaikių. Iš pradžių kiekvienas bandė paspausti ranką, paskui kišti savo ilgus kaulėtus pirštus į kišenes, atseginėti kuprinę, painiotis po kojomis. Plyšo kantrybė, kaip liūtas užriaumojau: "Kad visi dingtumėt!" Šlykštvaikių gauja aprimsta, pasišalina nuo kelio. Žinau ko laukti - naujos atakos. Visi susiranda po akmenį ir šveičia į mane.
Bandau šokinėti ir gintis, bet šūviai per daug taiklūs, vienas į kelėną, kitas į batą. Susigūžiu ir atsuku kuprinę kaip gynybinę sieną. Kuprinė sutraukia akmenis, kaip kempinė sugeria vandenį. Nuo vieno neapsisaugau, mažas akmenukas pataiko į galvą.
Pro šalį važiavo automobilis, akmenys pradėjo leistis ant jo. Pašoku ir bėgu link sustojusio vairuotojo, kurio pagalbininkas jau vejasi neūžaugas banditus per akmenimis nusėta dykvietę. Įšoku į jų mašiną, vežkite mane atgal į miestą. Bougregregas, puikusis berberas ne tik į miestą nuvežė, bet ir pas save apnakvyndino. Svetingumas visiškai nepažįstamam svetimšaliui pritrenkė. Saldžiausios datulės, aromatingiausia arbata, karšta duona, nuoširdžios šypsenos. Tik vienas dalykas Bougregrego namuose nedavė ramiai užmigti - ten gyvenantys vaikai.
Tan Tanas - vieta kur du kupranugariai sveikina atvykus į tikrąją dykumą - Sacharą. Vaikų vengiu, man jie vis dar primena baisų nuotykį. Sustoju šalikelėje, pakeliu akis aukštyn, o ne...į mane skrenda akmuo! Susigūžiu, laukiu trenksmo. Trenksmo nėra. Atsargiai pakėles galva suprantu, kad tai buvo kregždė.
Tarp dykumos ir vandenyno
1975 metais į tada ispanų valdomą Vakarų Sacharą įžygiavo 350 tūkst. marokiečių su raudonomis savo šalies vėliavomis ir koranu rankose, protestuodami prieš ispanų savivalę jų teritorijose. Vakarų Sacharoje yra didžiausios fosfatų atsargos pasaulyje, bet daug svarbesnę reikšmę turi Atlanto vandenys, su didžiuliais žuvų ištekliais.
Iki 1998 metų Vakarų Sachara buvo laikoma pavojinga zona keliauti dėl regione siaučiančio POLISARIO fronto grupuočių. Dauguma Sachrawi žmonių - tikrųjų Vakarų Sacharos gyventojų - išsikėlė iš savo gimtųjų žemių į Alžyro pietvakarius, kur įkūrė didžiausią pabėgėlių centrą pasaulyje - Tindufo miestą.
Nors dabar dauguma Vakarų Sacharos gyventojų yra marokiečiai, šis regionas yra savitas ir unikalus. Gyvenimas čia gali atrodyti nuobodus ir lėtas, vieninteliai du miestai - Lajūnas ir Dakhla - nebūdingai vakarietiški su plačiomis gatvėmis ir erdviomis aikštėmis.
Iš Dakhlos iki Mauritanijos toli, o didžiausias priešas - karštis - varo iš proto. Čia patirta ir aukščiausia oro temperatūra per visą kelionę - 49 laipsniai karščio.
Vienintelė transporto priemonė - perkrauti sunkvežimiai. Pilna krovinio priekaboje, pilna žmonių viduje. Visi vairuotojai bando pasipelnyti. Aštuoni vilkikai pravažiavo, visi pinigprašiai. Siūlau laikrodį - neima.
Sucypia raudono autobusiuko padangos. Linksmasis berberas Hafadas šypsosi. Važiuojam į Mauritaniją!
Naktis ateina Maroko - Mauritanijos pasienyje, kur budrūs sienos sargai tikrina dokumentas pasišviesdami prožektoriais.
Pervažiavus sieną - trys kilometrai niekieno teritorijos tarp Maroko ir Mauritanijos. Automobilio dugnas kliuvo už aukštai išsikišusių kauburių, kol pasiekėme kitą pasienio postą.
Užlipęs ant aukštos kalvos mačiau tik kupranugarių kaimenę. Žvilgsnis pasiklydo tarp mėnulio apšviestų dykumos klodų. Nujaučiau paslaptį. Viskas - Afrika mano...