Ką mes žinome apie afrikietišką virtuvę? Daugeliui mūsų Afrika - vis dar bananų šalis. Toks teiginys nėra klaidingas, nes čia tikrai daug bananų ir jiems giminingų augalų, tačiau tai – ne atsakymas, kai klausiama apie afrikietišką virtuvę. Nigerijoje žmonės mėgsta aštrų maistą. Labai aštrų. Tokį, kurį valgydami niekada nekalba.
Tai - tikras kontrastas, palyginti su kitais jų gyvenimo aspektais, kai viskas tiesiog perpildyta triukšmu.
Namuose aš beveik niekada nevalgydavau aštrių patiekalų, todėl vos tik atvažiavusi perspėjau savo naujųjų namų šeimininkę: „Prašom, tik nieko aštraus, bent jau iš pradžių“. Šeimininkė nusišypsojo ir tarė, kad jokių problemų, nes jos vyras taip pat negali valgyti aštriai dėl skrandžio sutrikimų. Apsidžiaugiau ir su nekantrumu laukiau savo pirmosios vakarienės.
Vizualiai maistas atrodė palyginti europietiškai – spageti su padažu. Tačiau vos paragavus šypseną mano veide greitai pakeitė nuostaba ir ašaros akyse. Byrant ašaroms bandžiau suprasti, kaip galima valgyti tokį maistą, kai turi skrandžio opą, jei net ir sveikas būdamas jauti deginantį pipirų šleifą nuo lūpų iki skrandžio.
Maisto aštrumą pabrėžė ir garsios amerikiečių grupės „Black eyed peas“ vokalistė Fergie – Lagose ji koncertavo spalio viduryje.
Ir vis dėlto prie visko galima priprasti. Po poros savaičių jau galėjau valgyti tai, ką ir likusi šeimynos dalis.
Atradau tokių patiekalų, kurių – tą jau dabar žinau - pasiilgsiu, kai grįšiu namo. Vietiniai mane guodžia, kad visada galiu nuskristi į Londoną ir vakarienei užsisakyti amalą su stew (aštrus padažas). Tik nežinau ar gaučiau plantaną (bananų rūšis), kuris gruzdintas aliejuje tinka beveik prie visko. Net keista, kaip salsvą skonį turintis vaisius gali derėti su aštriu padažų ar pupelėmis padaže ar ryžiais ir t.t.
Mano atrastų ir pamėgtų patiekalų sąrašo viršuje karaliauja “moi – moi” (moyin moyin). Tiksliau sakant, garuose troškintas pupelių pyragas. Keisčiausia, kad tai nėra labai aštrus patiekalas. Dar keisčiau, kad jį kartais valgo kartu su “ogyin” - iš kukurūzų miltų padaryta tyre, maišyta su pienu ir cukrumi.
Nuo pat mažens neturėjau problemų „kombinuojant“ nelabai tarpusavyje derinamus produktus, tačiau šitie du patiekalai, net ir mano supratimu, niekaip nesiderina.
Nigerijoje žmonės valgo labai daug ryžių, pupelių ir batatų (dioskorėjų; angl. k. „yam“) – jų skonis labai panašus į bulvę, sausas, vizualiai panašus į runkelį, tik gerokai didesnis.
Mėsa ar žuvis, kitaip nei pas mus, niekada nebūna pagrindinis patiekalas. Vienas gabaliukas maždaug 2x3x3 cm – norma. Labai retai, kai kas nors suvalgo du ar tris. Vienintelė išimtis – vietinių vadinamas „barbecue“, kuris pateikiamas kaip užkandis (taigi vėl ne pagrindinis patiekalas).
Tai itin aštrūs, maži, kepti raudonos mėsos gabaliukai su keptu smulkintu svogūnu.
Jeigu nesate vegetaras, turbūt dabar prisiminėte, kada paskutinį kartą sukirtote tikrai didelį ir skanų kepsnį. Čia irgi turbūt galima tokį surasti, pavyzdžiui, Viktorijos saloj, kur maistas labiau pritaikytas vakariečiams, bet aš gyvenu - daugiau ar mažiau - tikrą nigerietės gyvenimą.
Mano iššūkių sąraše yra keli punktai, skirti ir maistui. Pavyzdžiui, paragauti pipirinės sriubos. Vietinių patarimu, nereikėtų to daryti per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius. Tai pats aštriausias patiekalas Nigerijoje. Antras, daug paprastesnis, nors man vis dar sunkiai morališkai „peržengiamas“ - pradėti naudoti tik rankų pirštus vietoj stalo įrankių, valgant tokius patiekalus, kaip amala, eba, fufu, semovita.
Vietiniai restoranai – iššūkis, kurį jau įveikiau.
Pirmą kartą pamačiusi vadinamąsias maitinimo įstaigas pagalvojau, kad juose valgo tik vargšai. Teko dar kartą atidėti į šalį atsivežtą vertinimo skalę ir prisiminti T.I.A. Kartais net skausminga laužyti per tiek metų nusistovėjusius vidinius normatyvus. Vis dėlto pasiryžau ir išbandžiau: vieną didelį ir gerą restoraną, kitą – mažą valgyklėlę, tai kažkas panašaus į greito maisto restoraną.
Pastaroji valgykla: dvi moteriškės, kurios verda ryžius, pupeles, stew, gruzdina taukuose plantaną, kepa žuvį bei mėsą, ir viena moteriškė, atsakinga už įdedamą maistą į lėkštę ar jūsų atsineštą indelį bei „kasą“. Gali stebėti, kaip ruošiamas maistas, nes tai daroma tiesiog gatvėje. Neprisiimu atsakomybės vertinti maisto sanitarinę kokybę, tačiau maistas skanus ir kol kas - jokio pašalinio poveikio.
Kartais pavargsti nuo įtampos, kurią kelia daugiau ar mažiau kiekviena išgyventa akimirka Nigerijoje. Tada gali save palepinti vakariečiams pritaikytuose restoranuose. Tokiuose kaip „Mr. Big“, „Domino“, „Sweet Sensation“, kur greta nigerietiško maisto galima gauti spurgų, mėsainių, čirvinių blynų, ledų.
Tačiau ne viską ir čia gausite. Mano kolegės iš Vokietijos ir Danijos, jau po poros savaičių pradėjo sapnuoti sūrį, kurio dar nerado aplinkinėse prekyvietėse.
Aš maisto nesapnuoju, tačiau po truputėlį pradedu pasiilgti pieno produktų ir saldumynų. Su pastaraisiais didelių problemų nekyla. Nors vietiniai nelabai vertina šokoladą ir ypač konditerijos gaminius, bet šokoladinių batonėlių, tokių kaip „Mars“,“Bounty“ ar „Twix“, gausite bet kuriame vadinamajame prekybos centre – tai maždaug 30– 80 kvadratų labai riboto pasirinkimo prekyvietė, panaši į lietuvišką kaimo krautuvėlę, kur kainos vos ne dvigubai didesnės, tačiau tikimybė, kad gausite šviežią ir nesugedusį produktą, - taip pat didesnė.
Su pieno produktais sudėtingiau. Tai nereiškia, kad Nigerijos žmonės neturi karvių. Turi. Turi ir ožkų, kurių toliau nuo centro - pilnos pakampės. Galima kartais pamatyti ir užrašą: „Čia – šviežias pienas“. Bet nemačiau ir negirdėjau, kad kas pieną gertų. Viską, ką pavyko gauti, tai – pieno mileliai arba ypač atskiestas kondensuotas pienas. Iš vienos pusės suprantama: lauke karšta, dėl elektros tiekimo trukdžių nežinia, kada veiks ar neveiks šaldytuvas, todėl žmonės stengiasi naudoti kuo mažiau gendančių produktų. Iš kitos pusės, turbūt kita kultūra, kitoks maisto poreikis.
Vaisių pasirinkimas - ne toks jau didelis, kaip galėjau tikėtis.
Bananų ir plantanų daug. Jų kaina svyruoja priklausomai nuo sezono, tačiau palyginti maža. Nedaug kainuoja ir apelsinai bei mano naujai atrasti popo (pawpaw). Popo skonis šiek tiek primena melioną, tik sausesnis. Yra raudonų (vos juntamas salsvas skonis) ir geltonai oranžinių (saldesni nei raudoni). Tai - dar vienas dalykas, kurio – žinau - pasigesiu Lietuvoje.
Apelsinai čia kitokie nei mes pratę valgyti Europoje. Pirmiausia jie ne tokie geltoni. Jei tiksliau, žali. Skonis irgi „nuskiestas“, nors kvapas pakankamai stiprus. Net apsąla širdis, kai važiuoji pro turgų, o ten moteriškės nupjauna viršutinę žievės dalį, ir kvapas bent kelioms sekundėms užgožia smogą. Tokiomis akimirkomis trumpam pamirštu stresą, ir lengva šypsena papuošia mano veidą.
“Kolanuts” mums mažai žinomas, tačiau vietinių itin mėgstamas, vizualiai panašus į vidutinio dydžio pomidorą, žalios spalvos, kartokas, tradiciškai naudojamas per vestuves. Asmeniškai nerekomenduočiau, bet ko tik nepadaro žmonės dėl pasaulio pažinimo.
Ananasų ne per daugiausia, o kokoso riešutų kol kas nemačiau, nors buvau užtikrinta, kad jų yra.
Kiti vaisiai palyginti su normaliu maistu, brangūs. Vienas obuolys kainuoja apie 50 nairų, kai už tą pačią sumą gali pavalgyti normalius, nors ne per sočius pietus greito maisto restoranėlyje.
Gėrimai. Dėl kaitros daug geriama vandens. Taip pat limonadų. Akis užkliuvo, kad čia visi populiarieji “Fanta”, kokakola, “Sprite” parduodami stikliniuose buteliukuose ir labai retai kada -plastikiniuose. Taip pat retai kur aptiksi pardavinėjant sulčių.
Atradimai: “Malta” arba “Maltina” – labai panašus į mūsų girą, tik klampesnis ir saldesnis gazuotas nealkoholinis gėrimas; palmių vynas, kurio kvapas ir skonis, švelniai kalbant, įtartinas. Tai drumzlinas baltos spalvos skystis, atsiduodantis sugižusio pieno ir sugedusių vaisių deriniu, o skonis - lyg skysčio nuo marinuotų agurkėlių. Skonio aitrumą sumažina keletas ledo kubelių. Stiprumas priklauso nuo vyno senumo.
Populiariausi nestiprūs alkoholiniai gėrimai: alus – “Gulder”,” Star”,” Guinness”; džinas su toniku – “Spark”. Stipriųjų gėrimų pasirinkimas - platus, svarbiausia žinoti „taškus“ ir savo piniginės galimybes.
Jei kas būtų manęs prieš pora mėnesių paprašęs apibūdinti save, nedvejodama būčiau išrėžusi, kad esu tolerantiškas ir atviras naujovėms žmogus. Afrika ideali vieta patikrinti, kiek teorinis savęs vertinimas atitinka realybę. Kol kas balansuoju tarp apatijos ir isterijos viskam, kas vyksta aplink mane, tačiau tai lyg vaikščiojimas lynu. Niekada nežinai, ar pavyks pasiekti finišą nenukritus.
***
“Moi – moi” (moyin moyin) – troškinto garuose pupelių pyrago (4 porcijos) receptas.
Sudėtinės dalys:
- 500 gr. sausų arba konservuotų (tinka ir baltos, ir rudos) pupelių; - 30 ml (2 valg. š.) palmių arba daržovių aliejaus; - 1 didelis svogūnas (susmulkintas); - 300 gr. konservuoto tuno (vietoj tuno galima dėti virtus kiaušinius, sūdytą mėsą, keptas krevetes ar troškintą žuvį); - 5 maži raudonieji pipirai (susmulkinti); - 15 ml (1 valg. š.) čili pipirų; - 5 ml (1 arbat. š.) sausų čiobrelių; - 5 ml (1 arbat. š.) kurkumos; - 15 ml (1 valg. š.) tirpus sultinys/ sultinio kubelis; - 2 žali kiaušiniai; - Šilto vandens; - Pipirų; - Druskos; - Masei suvynioti originaliai naudojami moi – moi lapai, tačiau dažnai net ir vietiniai naudoja polietileno maišiukus ar foliją.Paruošimas: · Naudojant sausas pupeles reikia jas virti, kol suminkštės. Nusausinkite, tada užmerkite šaltame vandenyje, kur trindami rankomis pašalinkite odeles. Jei naudojate konservuotas pupas, nusausinkite ir susmulkinkite jas į mažas dalis. Pamerkite 5 min., kruopščiai nuplaukite ir pašalinkite odeles.
· Sumaišykite sutrintas pupas su likusiais ingredientais (išskyrus tuną) ir pagardinkite prieskoniais.
· Sudėkite mišinį į mikserį ir maišykite, kol masė taps vienalytė. Tuo pat metu po truputį pilkite šiltą vandenį. Mišinys turi išlikti tirštas, kad įkišus medinį šaukštą masė apliptų jį.
· Sudėkite mišinį į polietileno maišiukus ar foliją (delno dydžio) ir patalpinkite į troškinamąjį puodą arba kepimo skardą, pusiau pripildytą karštu vandeniu.
· Troškinkite maždaug 1 valandą arba kol moi – moi bus išvirę, t.y. moi – moi turėtų būti kietokas liečiant po 1 – 2 min. sąlyčio su oru.
· Pašalinkite polietileną (foliją) ir serviruokite neilgoje pailgoje lėkštėje. Galima pateikti karštą arba šaltą.