Kelionė į ne mūsų pasaulį

Tenai veržiasi net tik gamtos mėgėjai, bet ir paprasti turistai. Ne tik pasižymėti tašką savo kelionių žemėlapyje, bet ir pajusti, atrasti, suprasti, pasigėrėti.

Pirmiausia siūlau iš Kusko samdytis ekskursiją į beribį Manu nacionalinį parką. Niekas neliks abejingas galingoms Andų džiunglėms, nuklojusioms po paslaptingai sklandančiais rūkais rytinį Kordiljerų šlaitą. Aukščio kritimas čia irgi įspūdingas – nuo 3 800 m iki beveik jūros lygio.

Išvykstate iš Kusko su gidu(-e), tarkim, autobusiuku. Ilgai ilgai važiuojate per plokštikalnius ir kalnus raizgančiu keliuku. Dulkėtu sezono metu (rugsėjis) ir labai jau drėgnu vasarį (ne sezonas). Be miestukų ir kaimelių, be žavingų akmeninių tiltų per sraunias kalnų upes, pamatysite (jeigu norėsite) gausybę kolibrių. Yra dažnai sutinkamų, bet labai gražių rūšių. Šie keisčiausi paukštukai zuja aplink žydintį krūmą kometų greičiu. Beje, vieno net pavadinimas toks – raudonuodegė kometa.

Pagaliau pasiekiate perėją. Čia – žemyno pertvara. Nuo čia vanduo teka į rytus arba į vakarus. Čia – Amazonės pradžia. Dėl neįtikimo geografinio kompleksiškumo rytinis ir vakarinis Peru šlaitas skiriasi kaip diena nuo nakties. Vakarinį pamatėme. Ir Parako nacionalinį parką, ir Naskos linijas, ir Balestos salas. O dabar – visai visai kitas pasaulis. Itin status Andų rytinis šlaitas griūvančia aukščio kaitos srove stulbina keliautojo akį. Viršus. Aukštai. Kerpių ir samanų barzdos siūbuoja vėjyje ant gana nedidukų medžių.

Raudonos, mėlynos, geltonos kalnų tanagros, gal kiek panašios į dideles sniegenas, tyliai rūpinasi savimi tame gana šaltame rūke. Oro šiek tiek trūksta. „Zigzaguojame“ žemyn. Miškas pamažėle keičiasi, medžiai didėja, kol virsta galingais kerotais milžinais. Jau temsta. Mūsų viešbutukas dar toli. Ir staiga priekyje – ilgiausia automobilių eilė. Vairuotojas tuoj pat išsiaiškina, kad nuo lietaus primirkęs šlaitas nušliaužė ir negalima pravažiuoti jau visą parą. Mums neįtikėtinai pavyko – jau intensyviai burzgė du traktoriai, metodiškai valydami kelią. Laukti teko valandą. Bet kas darėsi aplinkui! Būriai žmonių, kurie važiavo autobusiukais ar sunkvežimiais, turėjo kažkur atlikti gamtinius reikalus. O keliukas siauras ir iš abiejų pusių statu. Problema opi, ypač moterims. O ir kvapelis aplinkui... Aišku, lietus visa tai tvarkingai nusineš, įmurkdydamas į organinės kaitos srautą. Bet tada buvo kiek problemiška, na, ir nepatogu šiek tiek. Kaip įėjus į sovietmečio laikų viešąjį tualetą be kabinų.

Atvykstame. Visame, net neornitologiniame pasaulyje garsus bungalų kompleksas „Cock-of-the Rock Lodge“. Pavadintas paukščių, kurie čia tuokiasi, vardu. Paukštis stulbinantis. Lietuviškai jį tegaliu pavadinti – raudonoji Andų kotinga. Tiesioginis vertimas iš anglų kalbos visai kitoks. Bet žinant pas mus gana paplitusį žodį „gaidys“ ir faktą, kad paukštis į gaidį panašus kaip kiaulė į gegutę, kotinga geriau. Maždaug kuosos dydžio ryškiai raudoni patinai kiekvieną rytą susirenka į tuoktuvietę. Leisdami keistus garsus ir visaip staipydamiesi bando pritraukti pilkų patelių dėmesį. Ir taip sėdi gerą valandą, stebėdamas dar vieną gamtos stebuklą. O kai kas sako, kad stebuklų nebūna. Mano bendražygis isteriškai bando fotografuoti. Aš, kaip jau praėjęs šią „fazę“, tiesiog gėriuosi.

Kelios dienos prabėga laipiojant pirmyn atgal nuostabiu keliuku, kuris suteikia unikalią galimybę matyti, kas vyksta tose džiunglėse. Trikdo koks nors autobusiukas ar net sunkvežimis, bet ne per dažnai. Mūsų gidė iš „Inca Natura“ firmos – stulbinanti. Taip puikiai žinoti apie paukščius, giesmes, kitus garsus gali nedažnas. Vakarus leidžiame prie dienoraščių, pamatytų paukščių sąrašų, įvykių aptarinėjimo. Nuo terasos – tikras ornitologijos sodas. Išpampę nuo grožio žydintys krūmai, gausybė kolibrių. Čia jau buvo tokių, kurie sveria apie 2 gramus. Ir skraido visiškai kitaip, visai kaip kamanės. Dūzgia, kabo.

Akių atitraukti neįmanoma. Paukščių maitintuvus pripildėme skystintu cukrumi ir per 2 dienas pamatėme 12 kolibrių rūšių, kurių daugelis unikalūs vien tik rytiniam Peru Andų šlaitui.

Atgal į Kuską važiavome ūkanotą dieną, kai tik retsykiais danguje įspisdavo nedrąsus saulės spindulys. Bet aukščio jau nebijojome. Ir kitą rytą iš Kusko – stačiai žemyn, į jūros lygį. Skrydis į Puerto Maldonadą tetrunka 25 minutes.

Ar kam žinoma, kad du trečdalius 20 Lietuvėlių talpinančios Peru dengia paslaptingas žalias kilimas? Ne persiškas, ne lenkiškas, o amazoniškas. Kad ten – pasaulio biologinės įvairovės sostinė. Skrydis iš Limos leis jums trumpai pamatyti Kuską ir staigiai, per 25 minutes, nutupdys garsiame Puerto Maldonade. Iš čia – Amazonės aukštupio tyrimas, stebėjimas, žavėjimasis, keikimas.

Ar šalia, prie intakų telkšančiuose ežeruose, ar toli toli Tambopatoje. Kur pūpsintis laivelis per septynias valandas aukštyn upe nugabens jus. Kur dar mažai žmogeliukų buvo. Tambopatos mokslinio tyrimo stotis. Jokie keliai ar takeliai, be upės, nenuves jūsų ten. Į užburtą, gyvybe knibždantį Žemės kampelį. Kur naktį po jūsų atvirą belangį miegamąjį bėginėja įvairiausi (ir gana triukšmingi) žvėreliai. Kur penktą ryto mūvėdami dviem numeriais didesniais ar dviem numeriais mažesniais auliniais batais roposite iki laivelio gana slidžiu molingu šlaitu. O kur jis jus nuveš? Iki garsiosios kolpos, įvairiausių rūšių papūgų rinkimosi ir, nepatyrusia akimi žiūrint, socializavimosi vietos. O jos ten atskrenda druskos.

Čia per vieną rytą galima pamatyti 8 arų ir 11 kitų papūgų rūšių. Ne sezono metu – puiku. Gidai telkiasi, kiekvienam ekspedicijos dalyviui – didžiausias dėmesys. Papūgos renkasi skirtingu laiku. Vadinamosios amazonės ir kitos smulkesnės rūšys atskrenda su saulėtekiu. Kantriai susistatę teleskopus ir įsidėję į akis degtukus, kad jos netyčia vėl neužsivertų, laukiame. Ir štai pirmi būriai. Triukšmingi, spalvingi. Tada jau prasideda – kas yra kas. Vienos rūšys dažnos, kitos daug retesnės.

Tai juk ne vien ornitologinė „ekstravaganza“ jausmams, garsams ir spalvoms. Dar ir žinios, noras susipažinti. Pagaliau „išnarpliotos“ papūgos aiškios ir į savo pasaulinį sąrašą oriai įsimeti bent kelias naujas rūšis. Ne tik naujas, bet ir be galo sunkiai pamatomas, randamas.

Breikas. Ne muzikinis. Turime puikaus laiko klaidžioti su gidu džiunglėse ir ieškoti kitų vietinių stebuklų. Iki 11 valandos ryto, kai į kolpą suskris aros. Aštuonios rūšys! Gintarui visos buvo naujos, man – trys. Rėksmingos, socialios, begėdiškai čigoniškai spalvingos. Jos dar ilgai sukiojosi ties kolpa, pasakodamos viena kitai įvairiausias istorijas. Ko gero, įdomesnes nei kvapą gniaužiantys meksikietiški serialai. O mes per teleskopą „muilinėmis“ jas fotografavome. Ne žurnalui, aišku. Tik sau.

O ką mes matėme per dieną! Banaliausia frazė, bet tiesa. Viena diena – kaip ištisi metai. Vakare – bent keletas valandų, kad žvakių šviesoje tuos įspūdžius susistemintume, surūšiuotume, atgamintume. Gintaras kaip visada ramiai ir tyliai pareiškė tam tikrą nepasitenkinimą, kad oposumai – sterblinės žiurkės – taip metodiškai rausiasi jo daiktuose. Ir laksto per jį ar šalia visą naktį kaip olimpinės 100 metrų distancijos bėgikai. Bet paskui nurimo.

Mes miegojome po tinkleliais nuo uodų, kurių (uodų) praktiškai nematėme. Bet kiekvienam tropiniam keliautojui patarimas – neapsigaukite. Anopheles (maliarijos platintojai) visai ne tokie kaip mūsiškiai žavuoliai. Tik prisiminkite, kada draugavote naktį su uodu miegamajame. Koks kerintis buvo jo zyzimas. Maliariniai skraido visai be garso, visai jūsų neerzina. Tik įkanda. Taip kad tinklelių nepamirškite. Kaip ir fakto, kad maliarija šiaip jau nėra maloni liga. Ir etiologija, ir tėkme, kaip medikai pasakytų.

Įvažiuojant į Tambopatos biosferinį rezervatą galima paprašyti, kad jums įdėtų spaudą pase, kaip kad kertant sieną. Panašiai daro Ugnies Žemėje, bet ten reikia nukakti į paštą Porvenire. Šie spaudai širdžiai dažniausiai daug brangesni nei „admitted, B-2“ kur nors Los Andžele. Plaukdami upe žemyn vėl stebėjome nesibaigiančias džiungles. O, kad jos tik kaip nors ištvertų žmonių begėdiškumą gamtai! Ir smėlinius lelius, nuklojusius didelius akmenis, kyšančius iš vandens. Ir Orinoko žąsis – labai norėjau jas pamatyti.

Ir štai – kita džiunglių prieglauda, tik dvi valandos nuo Puerto Maldonado. Ir turistų čia daug daugiau. Bet mūsų gidas – patyręs. Keliamės su tamsa. Ankstyvas paukštis pagauna riebiausią kirminą, sako anglų patarlė. Ir mes, praropoję purvinu takeliu, lydimi beždžionių šūksnių, beveik išeikvoję šviestuvėlių baterijas atsiduriame prie stebėjimo bokštelio. Ką ten bokštelio – bokšto! Ir lipame. 40 metrų. Pro šalį lėtai slenka didingi džiunglių medžiai. Ir staiga mes jau virš jų. Virš pasakiško grožio Amazonės džiunglių. Dar vėsu, visai ne kaip dieną.

Tai šen, tai ten ar tvyro, ar sklaidosi tiršto rytinio rūko gabalai, tikindami, kad šiaip jau nesame mūsų pasaulyje. Pasigirsta pirmieji garsai. Praskrenda pirmieji papūgų būriai. Visiškai šalia, medžio viršūnėje, iššoka mėlynasis daknis. Tokio mėlynumo, kokio net „Utenos trikotažas“ nesugeba išgauti. Grįžtame pusryčių, kada kitos grupės traukia bokšto link. O mūsų jau lūkuriuoja valtis, kuri po dviejų valandų kelionės atplukdys į Puerto Maldonadą. O iš ten – lėktuvas į Limą ir taip ilgai lauktoji ceviche.