Mauritanija – paslaptinga, laukinės Sacharos valdoma šalis šiaurės vakarų Afrikoje. Šalyje, kur mažai kelių, bet daug kupranugarių, mažai vandens, bet daug smėlio, gyvenimas teka lėtai, po žibaline lempa izoliuotose kaimeliuose ir šlamančiomis palmėmis vešliose oazėse.
Videonaujienų rubrikoje žiūrėkite kelionę po Mauritaniją.
Naktis Mauritanijos pasienyje. Dykumos vėjų trankomoje, skardomis apkaltoje trobelėje pasieniečiai žvakės šviesoje kaukši antspaudus į mauritaniečių ir keliautojų pasus.
Sacharos dangus padovanoja begales skaisčių žvaigždžių, apšviečiančių įspūdingą Hafado tiurbano siluetą. Neįtikėtinai geras, bet niūriai tuščias transsacharos greitkelis kerta visą šalį nuo pramoninio uosto Nouadhibou iki sostinės Nouakchott.
Pirmas didesnis miestas Mauritanijoje - Nouadhibou. Tai žvejybos centras. Horizontas mirguliuoja nuo valčių ir didelių laivų, gabenančių fosfatus bei geležies rūdą.
Ironiška, bet visos teisės į Mauritanijos vandenyse pagaunamą žuvį priklauso Europos Sąjungai. Mauritanija taip moka savo skolas.
Mauritanijos Atlanto pakrantėje kartais suplėvesuoja ir Lietuvos trispalvė, o Nouadhibou laivų statyklose nuolat dirba bent pusšimtis lietuvių.
Iš Nouadhibou uosto į Sacharos gilumą, Zouerat akmens rūdos ir geležies kasyklas stumiasi ilgiausias pasaulyje traukinio sąstatas. Traukinys siekia iki 2,5 km ir sudarytas iš daugiau kaip 200 vagonų. Atviruose vagonuose galima keliauti nemokamai, bet dūmai prasibraus į pačią dūšią, o drabužius po kelionės teks išmesti.
Ankstų rytą pasirodo pirmieji sostinės siluetai. Molinės trobelės šiaudų stogais, šiukšlių krūvos pakelėse. Iš dykumos į greitkelį vis išnyra smėlio prikrauti sunkvežimiai. Ant smėlio guli linksmas mauras ir aukštai iškėlęs riešą pila į stiklines mėtų arbatą. Smėlį į sunkvežimį maurai pakrauna kastuvais.
Afrika visu savo gražumu
Įvažiuojame į sostinę, smėlėtos gatvės primena paplūdimį su kriauklėmis nusėtais šaligatviais. Gatvės sausakimšos ir prabangių automobilių, ir kelyje griūvančių mechanizmų, mašinų – muziejų.
Išlipant iš tokios klibančios „daržinės“ teks dureles išimti, o paskui vėl įstatyti, kaip lego konstruktorių. Dauguma vairuotojų dirba taksistais, ypač tie, kur su „klasikinėmis“ važiavimo priemonėmis. Taksi čia neturi jokių išskirtinių ženklų, tereikia gatvėje iškelti ranką ir užsidirbti norintis vairuotojas jus kaipmat pagriebs.
Iššokęs iš Hafado autobusiuko įklimpstu į purų smėlį, susimaišiusį su šiukšlėmis, daugiausia plastiko buteliais. Paskendusių į smėlį sandalų nesimato, brendu per smėlį kaip per pūgos supustytą sniegą. Sankryžose šviesoforų nėra, kaip kas nori, taip jas įveikia. Kuo didesnė ir naujesnė mašina, tuo geriau ir greičiau.
Visas miestas – nesibaigiantis spalvingas turgus, kupinas garsų, kvapų ir visur plūstančių dulkių. Avižas ėdantys asilai, baikštūs kupranugariai, ginkluoti senukai su telefonų kortelėmis rankose, svyruojantys nešuliai ant galvų, miegantys kūdykiai motinoms už nugarų, vos klibinkščiuojančios apvalios poniutės, apsimuturiavusios ryškiaspalvėmis skaromis – Nouakchotas nuobodžiauti neleis.
Mauritanija – viena iš skurdžiausių pasaulio šalių. Tačiau maurai to nesupranta. Dažnam mauritaniečiui visas užjūrio pasaulis - kaip jų Mauritanija, su dviem kitomis valstybėmis – Amerika ir Prancūzija.
Net tris ketvirtadalius Mauritanijos ploto užima dykuma. Dėl naudingųjų iškasenų ir gamtos išteklių stokos, Mauritanija priversta importuoti didžiąją dalį produkcijos iš užsienio. Importuoti daiktai brangūs, vietiniams neįperkami, todėl užsiguli lentynose. Bet pasibaigus prekės galiojimui ji iš lentynų neišimama. Jas nuperka neatidūs užsieniečiai. Tokie, kaip aš.
Jei prieš atiduodama grąžą pardavėja užtruks kiek ilgiau, vadinasi, ji klijuoja kupiūras. Pinigų apyvartoje nedaug, todėl 100 ir 200 vertės ougujų banknotai - plyštantys vos ne į skutelius, nutrinti ir vos įžiūrimi.
Žmonės skirstomi į kastas
Mauritanija – tarpinė stotelė tarp arabiškos ir juodosios Afrikos. Tikrieji Mauritanijos gyventojai yra maurai, atsikėlę čia III amžiuje po Kristaus, kai Maroko nomadai prijaukinę kupranugarius pradėjo judėti giliau į dykumą, taip sukurdami legendinį dykumos prekybos kelią iš Merzougos Sacharos pradžioje iki paslaptingojo dykumos miesto – Timbuktu Malio šiaurėje.
Maurai sudaro penktadalį šalies gyventojų. Visuomenė griežtai skirstoma į kastas. Maurai, be abejo, priklauso pirmajai kastai. Jie yra šviesesnių veido bruožų, išlieka orūs, uždari, mėgsta prabangą.
Prasidėjus arabų invazijai į Šiaurės Afriką ir uarabu asimiliuojantis, atsirado heratinų kasta. Tai juodaodžiai arabai, perėmę maurų kultūrą. Heratinai ilgai buvo maurų vergai.
Vergovė Mauritanijoje oficialiai panaikinta tik prieš ketvirtį amžiaus - 1981 metais, tačiau jos pėdsakai realiame Mauritanijos gyvenime dar neišgaravę. Heratinai išlieka ištikimi maurams, savo šeimininkams.
Trečioji, labiausiai engiama kasta, yra juodaodžiai, kilę nuo Senegalo upės lygumų. Tai fulaniųir tukulorų gentys , turinčios daugiau bendrų bruožų su senegaliečiais ir maliečiais, nei su savo tėvynainiais iš šiaurės Mauritanijos.
Nepaisant hierarchinės sistemos, Mauritanijos žmonės - draugiški ir pareigingai svetingi, niekada nepraleis pro šalį nepasidalinę stikline aitrios mėtų arbatos.
Per dykumą – nepramintais takais
Mauritanijos sostinėje negaunu vizos į Senegalą. Maršrutas pasisuka rytų kryptimi Malio link. Į Bamaką galima patekti asfaltuotu dykumos keliu keliaujant aplenkiant kalnus ir darant didelį lanką, arba per kupranugarių ir asilų teritoriją – geltonąją savaną.
Kelias – tai savanoje išmintos vėžės, retai kada ratuotų priemonių naudojamos. Pasiryžtu eiti pesčiomis – juk tai tikras nuotykis! Iki pasienio miestelio Kankosos - 90 kilometrų, iki didesnio miesto Malyje – 250 km. Tada švilpaudamas lygioje savanoje dar netikėjau, kad beveik visą šį atstumą teks įveikti savo kojomis, beveik per savaitę.
Sutikti čiabuviai tik lingavo galvomis ir įspėjo, kad einu į avantiūrą. Kelelis tolimas, vandens nėra, artimiausi trobesiai šmėžuoja horizonte. Pakvaišę asilai bliauna ir pasišokinėdami spardo vienas kitą, flegmatiški kupranugariai baikščiai stebi mane iš už krūmų.
Džiugu sutikti laukinius gyvūnus ar žmonių prijaukintus gyvulius. Tai reiškia, kad netoliese vanduo, netoliese ir žmogus. Kuo arčiau gyvenviečių – tuo daugiau ožkų. Ožkos – seniausiai prijaukinti naminiai gyvuliai. Sachara kažkada buvo žaliuojanti vešli žemė. Afrikiečiai kaltina viską nuėdančias ožkas, dėl Sacharos plėtimosi ir žaliųjų plotų nykimą.
Taip ėjau nuo šulinio iki šulinio, gąsdindamas baltaodžių nemačiusius vaikus ir stebindamas su asilais atjojusius vietinius pasisemti iš šulinio vandens. Ištroškęs traukdavau vandenį lyg siurbliu iš vandens telkinio. Prisisemti daug vandens į plastikinį butelį beprasmiška. Per keliasdešimt minučių vanduo taip įkaista, kad jį šlykštu gerti, jau geriau kęsti sausrą burnoje.
Afrikos Sahelyje jaučiasi žemės jėga. Solidi, atodo iki begalybės išsitęsusi žemės masė, prislopina bet kokį garsą, net pavieniai maurai su galingais visureigiais prasmunka nepastebėti, visai kitais keliais nei aš.
Taip Safaris po saulės išdegintus laukus gali tęstis, atrodytų visą amžinybę. Per pusdienį mano pasirinktu keliu pravažiuoja vos vienas automobilis. Pro langą matau du rūsčiaveidžiuis arabus, vienas kurių pažvelgęs į mane drėbteli: “Govoryš po rusky” (kalbi rusiškai?). Pasirodo jis daug metų gyveno Ukrainoje ir ten girdėjo apie pakvaišusius Rytų Europos keliautojus (autostopininkus). Jis buvo tikras, kad aš - vienas iš jų.
Rinkimų įkarštyje
Pašėlęs džipo vairuotojas skrodžia raudono vakaro šešėlių prieblandoje apgaubtą dykumą. Su manimi kartu kratosi dešimtis mąslių arabų, mykiančios ožkos ir avys surištomis kojomis. Laikausi stipriai įsikibęs į ryžių maišą, kad tik nuo jo nenulėkčiau. Sutemus automobilis sustoja.
Arabai išsitiesia ant vėstančio dykumos smėlio kilimus ir atsisukę į rytus suklumpa atiduoti pagarbos Alachui. Atvykęs į užmirštą Sani kaimelį patenku į tamsą. Po kojomis traška stagarai, kažkur šalia šnopuoja kupranugariai. Nieko nematau, svarbu ant kupranugarių ir ožkų neužlipti. Tolumoje išvystu šviesą ir sklindančią muziką. Iš kur visa tai, be elektros energijos nuo pradžių pradžios gyvenančiame kaime?
Sani kaimelis, kaip ir visa Mauritanija, gyveno naujomis tikėjimo nuojautomis - vyko demokratiniai rinkimai į naują parlamentą.
Jei kandidatuočiau į Mauritanijos parlamentą, tikrai būčiau į jį išrinktas. Atvykdamas į kiekvieną Mauritanijos Sahelio kaimą sutraukiu kelis kartus didesnę auditoriją nei garbieji vietos politikai.
Drąsiai nueinu į minią. Čia iškart prisistato Hasanas. Puikiai kalbantis angliškai vaikinas studijuoja anglų kalbą vieninteliame šalies universitete.
Minia vis gausėja ir supa mane iš visų pusių. Sėdžiu po pavėsine, ant nuostabių raštuotų kilimų. Ištaigingai apsirėdęs Hasanas ceremoningai ruošia arbatą, o jo gentainiai vaiko per daug smalsius žmones. Generatoriumi varoma elektros energija suteikia kaimui šviesos ir šiuolaikiškų muzikos garsų, kuriuos ankstyvą rytą pakeičia magiškas ir kerintis Korano tiesas apdainuojantis moters balsas.
Iš Mauritanijos į Malį – su galvijų palyda
Kankosa – paskutinis Mauritanijos kaimas prieš įkeliant koją į naują šalį. Malis. Ieškau vandens, vietiniai man nurodinėja, kur turiu eiti, bet ten šulinio nematau.
Vėliau, suradęs ten ne šulinį o amerikietį savanorį Jeremy, gyvenantį čia jau daugiau kaip metus, suprantu, jog vietiniai galvojo, kad ieškau ne vandens, o rasės brolio.
Jeremy namuose pirmą kartą Afrikoje geriu filtruotą vandenį ir afrikietiško stiliaus duše galiu pasidžiaugti tomis retomis akimirkomis, kada Afrikoje būna šalta.
Jeremy tvirtina, kad šis namas - pats įžymiausias visoje Mauritanijoje. Čia gyveno amerikiečių savanoriai daugiau kaip 30 metų. Sienos saugo visus jų prisiminimus, kabykloje kabo “legendiniai” marškiniai, kuriuos vienas iš savanorių mūvėjo kasdien trejus metus.
Kankosoje gyvena daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, bet be elektros tiek daug gyventojų turintis kaimas lieka kaimu. Netrukus Kankosoje bus įvesta elektros energijos, pakeisianti gyvenimą iš esmės. Kankosa taps miestu, su apšviestomis gatvėmis ir modernia technika pasiturinčių arabų namuose.
Rinkimai vyksta ir Kankose. Balsuoti nori visi, todėl dar iš ryto pradėta eilė balsavimui skirtame pastate iki pietų nusitęsė per 500 metrų iki Kankosos turgaus…
Pasisvečiavus pas Jeremy atgijo pečiai ir nuvargintos kojos, tačiau kelionėje per savaną suplyšę batai reikalavo siūlų ir nagingų rankų. Turguje batsiuviai iš Ganos greit susiuvo ir suklijavo nutrintus batus. Užmokesčio nepriėmė. Iš brolio neimsime, tepasakė…
Batai susiūti, kojos pailsėjusios, einu į Malį. Stoviu įsivaizduojamame pasienyje, bet kur pasieniečiai? Nėra. Tik ilgaragių galvijų banda, brendanti per klampų purvą, sausringu metu išdžiovintoje upės vagoje. Virš galvos šlama palmių vainikai, nuo vėjelio siūbuoja geltonos savanos plotai o už nugaros plyti nugalėta Sachara…