Čilė – kelionė į pavasarį (nuotraukos)

Čilė driekiasi per 4 000 kilometrų Ramiojo vandenyno pakrante, o jos plotis tesiekia vos 200 kilometrų. Turtinga istorija, unikali gamta. Lietuvos piliečiams – bevizis režimas. Tai tik kelios priežastys, kodėl verta vykti į Čilę. Tačiau paplūdimius mėgstantiems turistams čia malonumų mažai. Išskyrus banglentininkus. Ir dar šalto vandens mėgėjus.

Nuo šiaurinės Čilės, kuri yra nuo Bolivijos atrėžta teritorija per jų paskutinį karą, iki paslaptingos ir taip mažai žinomos Ugnies žemės. Ši neįtikėtina šalis vingiuoja kaip grakšti gyvatė Ramiojo vandenyno pakrante.

Krantus skalauja šaltoji Humbolto srovė, galinga tėkme nešanti didžiules maisto atsargas iš Antarktidos iki pat Galapagų salų. Daugiausia tai planktonas, kuriuo maitinasi didelės bei mažos žuvelės ir visai nemaži banginiai. Žuvelėmis savo ruožtu minta delfinai, rykliai, jūrų liūtai ir daugybė paukščių, kurių gausa virš Humbolto srovės tiesiog įkasa jus į žemę ilgam stebėjimui.

Pašnekovą visada stebina – kodėl ne tropikuose, o atšiauriose Arkties ir Antarkties platumose biologinis produktyvumas ir biomasė didžiausia? Kiekvienas galėtų sukti sau galvą stengdamasis rasti atsakymą į šį klausimą, bet lengviausia tą priimti kaip aksiomą – tiesiog taip yra. O kylanti temperatūra ir tirpstantys ledkalniai pragaištingai veikia šią sistemą.

Žvelkime, kiek jūrinių žinduolių ir paukščių gyvena šiose platumose – daugybė alkų Arktikoje ir dar daugiau jas kiek primenančių pingvinų pietinėse platumose. Vėlgi nedidelis paradoksas – daugelis mūsų nesuvokia, kokios skirtingos (nors išoriškai gal ir panašios) yra šios paukščių grupės.

Į Čilę galima keliauti visokiausiais keliais ir būdais, priklausomai nuo laiko ir galimybių. Pėstute – tikrai ne. Ko gero, kaip paprastai – lėktuvu. Jūsų paslaugoms – „Lufthansa“, iš Vilniaus į Frankfurtą ir toliau. Pigiausi skrydžiai su JAV oro linijomis iš Londono. Bet tam reikia ir vizos, ir žeminančių procedūrų tarpiniame Amerikos oro uoste.

Paskutinis mano skrydis – iš San Paulo į Santjagą, Čilės sostinę, truko kiek daugiau nei tris valandas. Paskutinė dalis – kvapą gniaužiantis veržimasis per Andus, kur dešinėje lėktuvo pusėje grėsmingai stūkso Akonkagva (Aconcagua), vienas Andų simbolių. Galingas ugnikalnis, kurio aukštis siekia beveik 7 kilometrus. Andų seisminis aktyvumas didžiulis, kiekvienas miestas ar kaimas yra nuolatiniame pavojuje. Orlaivio kapitonas visada įspėja, kad virš Andų Koldirjerų bet kada lėktuvą gali trinktelėti labai stiprios oro srovės. Tad sėdėkime tvirtai prisisegę saugos diržus.

Lėktuvas apsuka kelis ratus ir ima leistis Santjago tarptautiniame oro uoste. Prieš keletą metų imigracijos pareigūnas bandė mane gąsdinti (juokais), kad reikia vizos, nors aš puikiai žinojau, kad ne. Draugiškai nusišypsojęs, jis taukštelėjo spaudą (30 dienų leidimas), ir tiek. Stebėtinas Lietuvos diplomatijos laimėjimas. O mūsų mielų kaimynų baltarusių užsienio reikalų ministerija pasistengė neapsisunkinti šia nuosavybe. Ką jau kalbėti apie latvius ar estus. Tik mes išskirtiniai.

Prieš porą metų skrendant į Fidžio salyną, Londone vizos (7 dienoms) teko laukti tris savaites. O reikėjo aplankyti keletą salų Fidžio salyne ir pamatyti ten gyvenančius nepakartojamus endeminius paukščius. Su didžiausiais vargais pasisekė pratęsti vizą trims (!) dienoms. Kartais ir nesistebi, kad įrašas: „Asmenį, turintį šį pasą, gina ir globoja Lietuvos Respublika“ – išnyko naujojo tipo pase. Nelyrinis nukrypimas, ir tiek.

Ir štai – Santjagas. Labai modernus oro uostas, neseniai baigtas ir sujungtas su vietinių skrydžių terminalu, gana ramus ir ne toks isteriškas kaip daugelis Europos oro uostų. Ką jau kalbėti apie tokias šalis kaip Indija. Skaidrus ir vaiskus oras, 28 laipsniai.

Ir štai jūs autobusiuku ar nuomotu automobiliu ryžtingai važiuojate pakrantėn, istorinio Valparaiso uosto ar Vina del Mar kurorto link. Po ilgo skrydžio pradėti kelionę čia labai gerai. Bevažiuodami kertate Valle Central – Centrinį slėnį, iš kur į „Maximas“ ir „Iki“ keliauja dažniausiai puikūs Čilės vynai.

Čia galima aplankyti vynines, paragauti ir nusipirkti įvairių jums patikusių vynų, suvalgyti „mariscos“ – jūros gėrybių sriubos, vieno šalies nacionalinių patiekalų.

Šiandien Čilė – moderni ir gana liberali šalis. Ką čia kalbėti – ispaniškas machismo dominuoja kaip niekur ir staiga moterį išrenka į prezidentus. Tikrai čia nesijauti esantis persekiojamas ar sekamas, žmonės malonūs ir draugiški, bet būtinai reikia minimalių ispanų kalbos žinių, nes angliškai praktiškai niekas nekalba, net ir kai kuriuose viešbučiuose. Kalba nesunki ir su mažu žodynėliu visai nesunkiai galima išsiversti.

Pravažiuojate paskutines kalvas, sukiodamiesi gerai klotais keliukais. Ir štai prieš jus – Ramusis vandenynas. Ne visai ramus. O gal ir visai neramus. Be galo skaidrus oras. Galingos bangos trenkiasi į pakrantės uolas, pripildydamos pakrantę druskingų purslų. O tiesiai virš jūsų virtinėmis skrenda pelikanai, padūkėliai, kirai, kormoranai, žuvėdros. Tiesiog neįtikėtina, kad ši šaltoji srovė gali juos visus išmaitinti. Bet, aišku, gali.

Pasigėrėti pakrante, rusvomis uolomis, rūku ir pailsėti yra puikus miestukas – Quintero. Vina del Mar, kuri arčiau, yra labai jau suvakarietintas kurortas. Vingiuodami keliuku šiaurės link vandenyno pakrante už 50 km pasieksite Quintero. Ir jo nuostabų viešbutį „Yachting“. Ir vaizdas, ir atmosfera, ir maistas – puikūs! Tokio restorano gali pavydėti bet kas. Daugybė autentiškos memorabilijos, puikus aptarnavimas, o ką iš ten matote… Pastatytas ant uolos vandenyno pakrantėje, su baseinu pripratusiems prie Baltijos maudynių.

Gauni paprastą, bet reikalingą komfortą – karštas dušas, patogi didelė lova pasivolioti ir atsigauti po itin ilgos kelionės lėktuvu ir visos dienos stebint paukščius (ir kitką) ar linksmai ragaujant vynus.

Kitą rytą (labai anksti) žvejybiniu laivu siūlau plaukti į Humbolto srovę – apie 50 km nuo kranto. Žvejai labai patenkinti šiuo komerciniu kruizu jų labai paprastu laivu. Jie virs kavą, vaišins riešutais ir visus aprengs gelbėjimosi liemenėmis (ir ne be pagrindo). Kas serga jūros liga, ši kelionė gali būti nelabai patraukli.

Itin „apetitiškai“ atrodo kelios dėžės žuvų atliekų, sukrautos laivo uodegoje. Tuomet imi nuoširdžiai pavydėti žmonėms, kurie nejautrūs kvapui. Dvokas neįsivaizduojamas. O būtinas. Bet kas prasideda po to, kai įplaukiame į Humbolto srovę ir žvejai, užmiršę jūsų kavą, pradeda mėtyti šį „apetitišką“ mišinį į vandenyną! Jis atgyja per sekundę – daugybė audrapaukščių, pelikanų ir kirų pasirodo visiškai šalia, nereikia jokių žiūronų.

Pamatysite kiekvieną plunksną, kiekvieną akį. Ir štai, aišku, pirmieji albatrosai. Nejudindami sparnų skrodžia orą virš bangų keterų. Jeigu tai bus pirmas susitikimas su šiais vandenyno karaliais – saugokitės. Galite užsikrėsti. Sapnuoti. Vėl ieškoti. Vėl svajoti.

Vienos iš kelionių lyderiu tapo karališkasis albatrosas. Jis buvo tiek prisikirtęs, kad negalėjo pakilti ir mūsų laivas suko ratus aplink jį. Neįtikėtina – jis plūduriavo už kokių 6 metrų. Fotografuok į valias.

Po kelių dienų kelionių pakrante grįžkite į Santjagą. Rimčiau apžiūrėkite sostinę. Dabar kaip tik trešnių ir braškių sezonas. Jos iš niekur neatvežtos, vietinės – ir skonis, ir aromatas, ir dydis stebina. Kai oras geras (o jis beveik visada geras), pakilkite vagonėliais pamatyti miesto panoramos.

Sostinė nėra tokia pritrenkianti, kaip norėtųsi. Nepalyginama su Buenos Airėmis. Bet užtat stūkso Andai. Galinga baltaviršūnė siena, į kurią tiesiog remiasi Santjago priemiesčiai. Pasibastykite po centrą, nueikite į Plaza del Armas (ginklų aikštė, kuri yra praktiškai kiekviename mieste Lotynų Amerikoje). Beje, gana įspūdinga. Prisėdus ant suoliuko galima puikiai stebėti aplink tegu ir neverdantį, bet vykstantį gyvenimą. Geriau pažinti vietinius – kaip elgiasi, kaip rengiasi, ką valgo.

Aplankykite prezidento rūmus, iš kur nelaimingas bet utopiškai principingas prezidentas Salvadoras Allende bandė statyti socializmą. Tai labai nepatiko mūsų draugams amerikiečiams. Kariniai lėktuvai subombardavo rūmus ir prezidento neliko. Liko Pinochetas ir trys tūkstančiai kalinių, suvarytų į stadioną.

Palyginti su tuo, kiek kentėjo mūsų tauta, gal tai ir pasirodytų menka. Skaičių prasme. Ir nors generolas atsilikusią ir į chaosą grimzdusią Pietų Amerikos šalį pavertė modernia valstybe su stipria rinkos ekonomika, kai kurių čiliečių sąmonėje tūkstančiai nužudytų ir dingusių be žinios žmonių dar gyvi.

Kiekvieną kartą, kai mus sustabdydavo Carrabinieros de Chile (specialioji policija), mūsų vietinis gidas Roberto tiesiog susigūždavo. Buvo labai keista tai stebėti. Jie dar negali priprasti, kad Pincheto laikai praėjo.

Ta proga prisiminiau, kaip vėliau generolas buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje. Visų labai gerbiama geležinė ledi baronienė Thatcher, žurnalisto paklausta, kodėl taip uoliai gina krauju susitepusį generolą, pasakė: „Tu vargšas, vargšas daikte“ (angl. you poor, poor thing), ir metusi triuškinamai paniekinamą žvilgsnį ir įėjo į viešbutį.

Iš Santjago galima gana paprastai nukeliauti į kalnus. Įdomių vietų daug. Viena iš įspūdingų, kiek atšiaurių vietų – El Yeso vandens rezervuaras. Jį supa pliki kalnai, numarginti tiesiog impresionistinėmis spalvomis. Gana dažnas reginys – didingas kondoro skrydis. Akinamai žydras rezervuaras, akinamai žydras dangus. Ir maišalynė gražiausių rusvų, rausvų, žalsvų, pilkšvų potėpių kalnų šlaituose ir viršūnėse.

Be įspūdingų gamtos peizažų, mūsų tikslas – pamatyti itin retą ir subtiliai gražų diademinį tilviką, Andų aukštuminių pelkių gyventoją. Labai mažai žinoma apie šią rūšį, kurios vienintelis giminaitis peri Čatamo salose Naujojoje Zelandijoje. Pakeliui aptinkame didelę nuošliaužą ir toliau važiuoti nebegalima.

Visi vieningai nusprendžia – eisime pėsčiomis. Sukorę 15 km (yra gi teisybė pasaulyje) pamatome šį nuostabų padarėlį. Visų nuotaika nuostabi, nors nuovargis didžiulis, juk aukštis daugiau nei trys kilometrai. Beje, absoliuti dauguma Čilės kelių – žvyrkeliai, bet tokios kokybės, lyg būtų asfaltuoti. Panašius mačiau tik Saremos saloje Estijoje.

Po Santjago – į Ariką, ties pat Peru. Oro uostas tik už kilometro nuo sienos. Dabar mes Atakamos dykumoje, sausiausioje vietoje pasaulyje. Jokia kelionė į Čilę nebus tikra nepamačius šalies šiaurės stebuklų. Ariką kerta transamerikos greitkelis ir ne per toli (Čilės standartais) – Ikikė ir San Pedro de Atakama. Čia galima prisižiūrėti dykumos stebuklų: kandeliabro kaktusų, keistų formų smėlio darinių, paukščių knibždančių ežerų.

Dažniausiai per metus čia nenukrinta nė vienas vandens lašelis. O kodėl? Kaltininkė – vis ta pati Humbolto srovė. Tropinėse platumose šiltas oras susiduria su šaltu srovės oru ir visi krituliai iškrinta vandenyne, palikdami sausumą likimo valiai.

Ir vis dėlto yra paukščių, kurie sugeba prisitaikyti prie tokių, atrodytų, neįmanomų sąlygų. Nuostabiai gražūs pilkieji kirai peri pačioje Atakamos glūdumoje. Iš čia suaugę paukščiai skrenda į vandenyną ieškoti maisto ir grįžta pamaitinti jauniklius vos kartą per dieną. Kaip jaunikliai ten neiškepa, tikra gamtos paslaptis.

Mes buvome apstulbinti, kai apie 500 pilkųjų kirų staiga pasirodė iš už Atakamos smėlynų ir ryžtingai patraukė vandenyno link.

O kalnai! Tikrieji Andai, kur dar gyvena indėnai. Kur laukiniai guanakai ir vikunijos grakščiai bėgioja po nuostabias alpines pievas. Kur stručiai nandu skabo skurdžią žolę, o milžiniški laukiai ramiai krauna sau lizdus tiesiog jūsų panosėje. Tai šen, tai ten matosi rausvos dėmės – tai flamingų būriai.

Tiesa, nereikia pamiršti aukščio, kuriame esame. Greitkelis į Boliviją vingiuoja plokštikalniu, kuris yra 4 600 m aukštyje. Vienas aukščiausių kelių pasaulyje. Kilometru žemiau, apie 3 600 m aukštyje, reikia užsukti į Putrę. Tai palyginti didelis miestukas ir turistai čia nereti svečiai.

Yra ir geras viešbutis – „Hosteria los Vicunos“. Bet nakvoti pakilus nuo jūros lygio iki tokio aukščio kiek pavojinga. Soroche (kalnų liga) gali užpulti visai netikėtai. Putrėje ir garsi atvirukinė bažnytėlė – dydžio sulig šuns būda. Indėnai pardavinėja vietinius suvenyrus, lamų vilnos dirbinius. Bet nelabai mėgsta, jeigu mes slampinėjame už miestelio ribų, po terasomis išmargintus šlaitus, ieškodami vis tų pačių retenybių – paukščių.

Važiuojant iš Arikos (suprantama, anksti rytą) jus dažniausiai sups tirštas rūkas. Per ilgą ir derlingą Azapos upės slėnį lįsite Andų gilumon. Aplink – dykumų kalnai, kuriuose smėlis jau pavirtęs kažkokiu plokštainiu. Kietas ir supilęs, o dydis – tikrų tikriausių kalnų. Ir štai jau pradedame tikrą lipimą aukštyn.

Netikėtai išnyrate iš rūko į saulėtą ir skaidrią dieną. Apačioje lieka lyg piene paskendęs slėnis. Apie vidurdienį saulė rūką išsklaidys ir grįždami jau galėsite iš viršaus pasigėrėti šia didele oaze.

Po ilgokos keliones Mėnulio landšaftais, kur neauga joks augalėlis, pirmiausia pamatysite kandeliabro kaktusus. Pavadinimas – dėl augalo formos. Primeną labai jau įmantrų kandeliabrą. Atsiranda ir pirmieji augalai, net žydintys. O štai – Zona Magnetica. Čia galima pajusti keisčiausią sensacingą jausmą. Jūs stabdote automobilį nuokalnėje, luktelėjate kiek, ir jis ima atbulas, neužvestu varikliu, važiuoti aukštyn.

Čia nuostabioji Lauka, viena iš nacionalinių parkų karūnų. Ties mažais ir dideliais ežerais ir pievomis išdidžiai iškyla sniego kepure dengta 6 600 m aukščio Parinakotos vulkano viršūnė.Vaizdai nerealūs, neapsakomi.

Beveik visi jaus aukščio įtaką, kai kam skauda galvą, kiti pradeda prastai matyti. Bet kaip neatgis regėjimas, kada visai netoli keli šimtai Čilės ir Andų flamingų ramiai maitinasi vulkano šešėlyje ir daugybė kitų, retų ir sunkiai pamatomų paukščių yra visai šalia? Privažiuojame Čilės ir Bolivijos sieną. Dabar viskas ramu, vizų nereikia. Stebėtino grožio Čilės pasienietė leidžia mums neoficialiai kirsti sieną ir aplankyti ežerą, kur dažnai galima pamatyti Punos kirlikus. Tą mes ir padarėme.

Visas Bolivijos jūrinis eksportas eina per Ariką – šiauriausią Čilės uostą. Teritorija, kuri priklausė Bolivijai, o per karą buvo prarasta ir šalis tapo atskirta nuo jūros. Nuostabi šalis, beje.

Grįžtant atgal, leidžiantis vingiuotais Andų keliais, tolydžio lenkiame sunkvežimius iš Bolivijos. Kelias neseniai sutvarkytas, kokybiškas. Kartkartėmis pasitaiko sudvigubintos juostos gabalų ir lengvieji automobiliai gali aplenkti Bolivijos sunkvežimių grandines. Pagaliau grįžtame į viešbutį, Azapą, kuriame pilna gėlių ir kolibrių. Specialiai nenakvojame aukštai – kalnų liga daug rimtesnė negu jūros ir dažniausiai prasideda giliai naktį.

Iš Arikos, jeigu tai įeina į jūsų planus, galima skristi į Bolivijos sotinę La Pazą (jis labai aukštai, aukščiausia sostinė pasaulyje). Galima patraukti į Peru – siena nuo miesto kaip geras zuikio šuolis. Arba galima traukti į šalies pietus. Tam reikia skristi į Santjagą, o iš ten – žemyn. Arba grožėtis neapglėbiamų araukarijų miškais Kongiljo nacionaliniame parke, arba aplankyti „ežerų kraštą“ ir jo vulkanus, arba vėjų nugairintą Patagoniją ir jos perlą – Torres del Paine nacionalinį parką. Yra ir Ugnies žemė…

Kad ir kur esate keliavę, kad ir ką matę, Čilė turėtų būti numatyta ateities kelionių sąrašuose. Ji gali pasiūlyti daug, jeigu ne per daug.