Mažas miestelis. Turbūt mažesnis už Druskininkus. Dvidešimt kilometrų už Madrido. Pasiekiamas Cercanías traukiniu, kuris važiuoja iš Madrido į artimiausius priemiesčius. Traukiniu važiuoja daug žmonių. Ypač emigrantų, gyvenančių Madrido priemiesčiuose, o dirbančių Madride. Ir mes. Vargšai studentai. Visi su džinsais ir kuprinėmis.
Alcalá de Henares – mažas, jaukus miestelis, turintis be galo įdomią istoriją. Ispanijos provincijos viduramžiai sustingo laike ir liko gyventi šiame miestely.
1499 metais Kardinolas Cisnero (kurį karalienė Izabelė II buvo pasirinkusi savo nuodėmklausiu ir pavedusi jam tvarkyti kultūrinius šalies reikalus) nusprendžia įkurti universitetą šiame miestely, nes 1495 gauna popiežiaus Aleksandro VI sutikimo įkurti universitetą bulę.
1508 prasideda paskaitos. Renesanso dvasia liks gyvuoti universitete amžiams. Šiame universitete studijuos daug žymių ir svarbių Ispanijai bei Europai asmenybių: Calderón de la Barca, Tirso de Molina, Lope de Vega.
Visi studijuosiantys šiame universitete, turės didelės garbės, nes Europos viduramžių pabaigoje jis bus laikomas vienu moderniausiu ir humanistiškiausių universitetų Europoje, kartu su Oxford’u, Cambridge’u , Bolognia bei Sorbona.
Svarbiausias šio universiteto įnašas į Europos kultūrą - Poliglotinė Kompliutense Biblija (Biblia Políglota Complutense), baigta 1517 – aisiais, kuri buvo laikoma pirmąja moksline krikščioniškosios Ispanijos knyga. Biblijoje viename puslapyje įrašomas tas pats tekstas keturiomis skirtingomis kalbomis: lotyniškai, senąja graikų kalba, hebrajiškai ir aramėjiškai. Buvo manoma, kad šią Bibliją gali skaityti bet kuriame pasaulio krašte gyvenantis žmogus, nes ji parašyta tuo laikotarpiu pagrindinėmis mokslo kalbomis.
Pagarsėjęs savo prestižinėmis studijomis, universitetas pritrauks tūkstančius studentų iš viso Ispanijos ir Europos, tiek katalikiškų ordinų vienuolių, tiek kilmingųjų atžalų, norinčių gauti visavertį, aukšto lygio išsilavinimą. Studentai apsigyvendavo universiteto bendrabučiuose, kurių projektus rengdavo patyrę architektai. Istorija byloja apie tai, kad net vykdavo varžybos, kieno bendrabučio projektas gražesnis ar įdomesnis.
Minties ir žodžio laisvė garsino Alcalá de Henares universitetą. Čia laisvai galėjo reikšti savo idėjas bei teorijas tiek erazmistai, tiek eskotistai, tiek nominalistai, jiem nebuvo jokių apribojimų, kai tuo tarpu kiti universitetai ribodavo pasirinkimo laisvę. Alcalá tapo Išminties miestu, su garsiausiomis, giliausiomis teologijos studijomis visoje Ispanijoje.
Studentų kasdienybė turbūt nelabai skyrėsi nuo sąžiningo šiandienos studento: paskaitos (kurios buvo vedamos autoriteto principu: dėstytojas aiškina ir pateikia pavyzdžius, iš kurių studentai turi suprasti ir pritarti dėstomai teorijai; neretai vykdavo dialogai, kur studentai turėdavo pateikti mintinai iš vadovėlio išmoktus atsakymus), pietūs valgykloje, popietės ir vakarai bibliotekoje.
Vakarais nemaža dalis studentų (kurie tuo metu būdavo tik vyrai) patraukdavo į vietines vynines ir aludes. Universiteto reglamentas reikalaudavo padoraus ir moralaus elgesio. Priešingu atveju studentui grėsdavo sankcijos. Štai toks garsus dramaturgas kaip Lope de Vega, studijavęs Alcalá de Henares universitete, negalėjo baigti savo studijų, nes buvo išmestas už nepadorų elgesį, besaikį girtavimą ir net nekalto žmogaus netyčinį nužudymą pasigėrus vienoje aludeje Alcalá de Henares.
Egzaminai vykdavo žodžiu, kiekvieną studentą egzaminuodavo atskirai. Žinoma, sunkiausi egzaminai, būdavo doktorantams, norintiems gauti daktaro laipsnį.
Reikia turėti omeny, kad studijos universitete trukdavo daug ilgiau nei šiomis dienomis: maždaug nuo keturiolikos iki dvidešimt šešerių metų. Taigi studentas praleisdavo maždaug dvylika metų universitete, kas mūsų dienomis prilygtų vidurinei mokyklai, gimnazijai, bakalaurui ir magistrui.
Paskutinis doktorantūros egzaminas vykdavo iškilmių salėje, dekoruotoje spalvotomis „mudechar“ stiliaus, keramikinėm, glazūruotoms plytelėmis, iš kurių išdėlioti gėlių ir augalų ornamentai. Lubos dekorutos skliautais šonuose, vėlyvosios gotikos simetriškais baltais ornamentais. Deja, šią iškilmių salę yra nusipirkę privatūs asmenys, todėl šiomis dienomis fotografuoti jos negalima.
Salėje stovi aksomu trauktos septynios kėdės, skirtos
profesoriams. Likusioje erdvėje sustatyti ilgi, mediniai suolai studentams. Viršutiniuose balkonėliuose galėdavo rinktis egzaminuojamą studentą palaikantys draugai, bičiuliai, dėstytojai, kurie atsinešdavo gerai prinokusių pomidorų, kiaušinių ir akmenų.
Jei egzaminuojamas studentas suklysdavo arba jo atsakymas nepatikdavo auditorijai, jį apmėtydavo akmenimis ir pomidorais, kartais tai baigdavosi net egzaminuojamojo studento sužeidimu, bet tokios buvo galutinio egzamino taisyklės. Daktaro laipsnį norintis gauti studentas turėdavo įsikurti specialioje medinėje pakyloje, į kurią užlipama dailiai raižytais mediniais laipteliais (labai panašu į kunigo sakyklą bažnyčioje).
Iš kairės studento pusės sėdėdavo vienas dėstytojas, kuris nuolat jį klaidindavo ir kitaip bandydavo sukirsti per egzaminą. Iš dešinės pusės sėdėdavo studentui palankus dėstytojas, kuris jam padėdavo egzamino metu.
Taigi šis varšgas studentas, norintis gauti daktaro laipsnį, turėdavo be jokių klaidų ir nesklandumų atsakyti į bet kurį klausimą iš visų dalykų, kuriuos mokėsi per visus dvylika metų universitete! Tai galėjo būti klausimai iš fizikos ir literatūros, iš matematikos ir istorijos, iš teologijos ir chemijos. Kaip galima nujausti, laimingųjų gavusių daktaro laipsnį šiame universitete buvo labai mažai: iš viso penkiasdešimt septyni studentai iki 1900 metų.
Neišlaikiusiojo egzamino studento vargai nesibaigdavo kiaušinių ir pomidorų apmėtymu. Jis buvo pririšamas prie asilo virvėmis ir per paradinius vartus visam miesteliui ir studentijai paniekinamai švilpiant ir skanduojant „Lauk“ ištysiamas iš Alcalá de Henares, kur jau niekada nebeturėdavo teisės grįžti.
Universiteto herbas ir vėliava papuošti gulbėmis, šie kilmingi paukščiai ne tik simbolizuoja išmintį, bet turi tiesioginių reikšmės sąsajų su kardinolo Cisnero pavarde (cisne isp. – gulbe) .
Reikia turėti omeny, kad XIXa. Ketvirtam dešimtmety Ispanijos karalienė nusprendžia perkelti universitetą į Madridą ir pavadinti Centriniu universitetu, kuris vėliau tapo Madrido Kompliutense universitetu (Universidad Complutense de Madrid). Alcalá de Henares universitetas atkuriamas ir ima gyvuoti tik XIX a. pabaigoje.
Alcalá de Henares šlovė nesibaigia įdomiomis studentų istorijomis. Negalima nepaminėti, kad Alcala de Henares universitete studijavo net pats garsusis jėzuitų ordino įkūrėjas Íñigo de Óñez y Loyola (1491-1556).
Pagrindinį išsilavinimą gavęs rūmuose, Loyola pėsčiomis atėjo nuo Barselonos iki Alcalá de Henares, kad galėtų studijuoti logiką Alcalá de Henares universitete. Po kelionės kurį laiką ilsėjosi Antezana ligoninėje Alcalá de Henares, kur ir po šiai dienai yra pažymėtas kambarys, kuriame jis buvo apsistojęs. Ligoninė nepaprasto kuklumo ir asketizmo pavyzdys, su akmeniniu šuliniu vidiniam kiemely.
Turbūt daugiausia dėmesio šiomis dienomis sulaukiantis faltas apie Alcalá de Henares yra tas, kad šiame mažyčiame miestely gimė “Don Kichoto lamančiečio” autorius – Migelis de Servantesas Saavedra. (1547). Kaip byloja Šventos Marijos bažnyčios arcyviniai įrašai, Migelis buvo pakrikštytas šioje bažnyčioje kaip tik tais metais. Dabar yra išlikęs Servanteso gimtų namų pastatas, kuriame veikia muziejus ir galima susidaryti vaizdą, kaip gyveno žmonės XVI a. vidury.
Kaip ir bet kuris kitas viduramžių miestas, Alcalá de Henares turėjo svarbią bei nemažą kultūrai ir prekybai žydų populiaciją: 1474 čia gyveno 111 žydų šeimų. Alcalá de Henares gyveno tokie žymūs žydų rašytojai kaip Menahem Ben (1368), Abravanel (apie XV amžių), Aben-Xuxen (apie XIV amžių) ir Alfonsas de Alcalá, žymusis lingvistas, prisidėjęs prie poliglotinės Kompliutense biblijos vertimo.
Ir šiandien Alcalá de Henares akivaizdu, kad kažkada čia gyventa žydų: dvi sinagogas miesto centre (Didžioji ir Mažoji), mėsinės, turinčios žydų savininkų pavardes, auksakalių dirbtuvės, knygų įrišimo dirbtuvės ir t.t. Pasakojama, kad XV amžiuje miesto sienoje buvo net atskiri vartai žydams įeiti ir išeiti.