Esu tikras: apie garsiąją ir nepakartojamąją Veneciją esate girdėjęs kiekvienas. Miestas ant vandens, be medžių, be automobilių kamščių, su valtimis ir kapinėmis salose. Afrika taip pat turi savąją Veneciją. Mažai išreklamuotą, mažai žinomą miestelį Ganvie, pastatytą ant polių Nkoumės ežero platybėse. Esu tikras, dauguma apie ją išgirdote tik dabar.
Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažus apie vudu išpažinėjus ir Beniną.
Dažnai taip Afrikoje atsitinka, kad reikiamu metu reikiamoje vietoje atsiranda reikalingas žmogus. Abomey Calavi miestas, prigludęs prie Nkoume ežero, lyg vyresnysis brolis saugo trapųjį Ganvie miestelį, apgobtą vandens ir rūko. Čia netgi įrengtas uostas, iš kur ilgomis kanojomis ir motorinėmis valtimis į Ganvie plukdomi turistai. Iš to pačio uosto į Ganvie mažytėmis archajiškomis valtimis plaukia žvejai ir prekybininkai.
Beninas – vudu šalis, tai reiškia, kad čia įvyksta stebuklai, paslaptingą aurą sukuria baltoji ir juodoji magija, pildosi svajonės, keri antgamtiškos jėgos.
“Jievu, ateik čia, – moja kostiumuotas pagyvenęs beninietis judrioje Abomey Calavi gatvėje. Žodis „Jievu“ Benine reiškia baltaodį. - Aš nemoku angliškai, bet einam su manimi”.
Jis gyveno keli šimtai metrų nuo pagrindinio miesto kelio ir keliasdešimt metrų nuo Nkoume ežero kranto. Kiemas didelis, aplink jį daugybė pastatų, kuriuose gyveno jo šeima ir giminės. Šeima, kaip dera afrikiečiams, – didelė, skaičiuojama dešimtimis narių. Vienas iš jų kalbėjo angliškai. Šeimos galva – Benino turizmo asociacijos prezidentas, taip pat žvejys ir gyvačių gaudytojas. Ganvie nuo čia vos pusvalandis kelio motorine valtim. Jo šeima valtį turėjo.
Likau svetingoje šeimoje trim dienoms. Rytais šeimos tėvas išplaukdavo į žvejybą. Tarp Abomey Calavi ir Nkoume ežero plyti kelių kilometrų pločio pelkių masyvas, kuris buvo paverstas į susijungiančius kanalus, kad būtų lengviau valtims prasiirti iki ežero. Šeimininkas kanaluose įrengė daug tinklų, primenančių kibirus, į kuriuos įkliūdavo daug smulkių žuvų ir krabų.
Prasiyrę Abomėją Calavi kanalais patekome į vandens valdas – Nkoume ežerą. Įjungus variklį valtis atsistojo piestu ir pasinešė strimgalviais per švelniai banguojantį ežerą. Artėjome link Ganvie. Kur ne kur yrėsi vieniši žvejai, tikrindami laimikį archajiškuose žuvies gaudymo rezervuaruose – stagarais aptvertuose gaudyklėse. Buvo kelios dienos po Naujųjų metų – vaikai, pasipuošę raudonomis senio Šalčio kepurėmis plaukė į mokyklą.
Ganvie istorija prasminga, gili ir dramatiška kaip ir kiekvienas jo gyventojo irklo mostas, kaip kiekvienas retas žemės lopinėlis, apsuptas Nkoume ežero vandenų. Dabartiniai Ganvie gyventojai yra XVII amžiaus maištininkų palikuonys, kurie bėgo iš senosios sostinės Abomėjos, slėpdamiesi nuo tironiškos Dahomėjos imperijos savivalės.
Dahomėjos imperijos kariai nemokėjo plaukti. Išradingieji pabėgėliai pastatė bambuko trobeles ant polių tiesiog vandenyje. Supratę, kad Dahomėjos kariai negali jų pasiekti, liko ten gyventi ir gyvena iki šiol. Kaip ir Italijos Venecijoje, laikinai pabėgę žmonės pasistatė namus ant polių, o vėliau pripratę ten gyventi liko visam laikui. Prieš kelis dešimtmečius Ganvie nebuvo nė trupinėlio žemės, tačiau didėjant populiacijai didėjo jos poreikiai. Mokykloms, vudu šventovėms ir keliems didesniems namams pastatyti buvo supilti kalnai smėlio.
Tačiau dauguma trobelių, keli unikalūs ir žavingi viešbučiai ir net paštas tiesiog plūduriuoja ant vandens. Dauguma autentiškų medinių namelių vos nebyra į šipulius, kadangi metams bėgant vanduo medį naikina ir poliai akyse svyruoja.
Į turbūt egzotiškiausią turgų pasaulyje Ganvie gyventojai suplaukia valtimis ir sudaro tirštą maišatį, mėtydami iš vienos valties į kitą paklausias prekes ir gaudydami atgalios skriejančias monetas bei į gumulus sutrintas kupiūras. Į tirštą košę suaugusiose lelijų krūvose spraudžiasi juodnugarės kiaulės, o po neaprėpiamus žvejybos plotus naviguoja daugybė senų ir jaunų šio vandens pasaulio žvejų.
Turizmas, matosi, ir čia jau atliko meškos paslaugą. Kai kurie žmonės, netgi vaikai, gana priešiškai nusiteikę, grūmoja irklais, matydami nutaikytą į juos foto objektyvą, ištiesia rankas ir reikalauja pinigų. Ganvie gyvena per 20 tūkstančių gyventojų, iš kurių didžioji dauguma – vudu religijos pasekėjai.
65 proc. beniniečių išpažįsta senąją vudu religiją – kultūrą ir gyvenimo būdą. Tačiau norėdami parodyti, kokia jiems yra didelė vudu reikšmė, Benino gyventojai mėgsta sakyti, kad šalyje yra 15 proc. musulmonų, 20 proc. krikščionių ir 100 proc. tikinčiųjų vudu magija.
Vudu religija paremta senųjų Dievų ir totemų išpažinimu bei garbinimu, aukų davimu ir fetišizmu, juodąja ir baltąja magija, spiritualizmu. Vudu skirstomas į baltąją ir juodąją magijas. Baltoji magija padeda meilės, pinigų, šlovės keruose, čia dažniausiai naudojami talismanai.
Juodoji magija dažniausiai skiriama pakenkti, prakeikti. Čia naudojamos gerai pažįstamos kraupios lėlės ir adatos, įvairūs atgrasūs gyvūnai kaip žiurkės ar gyvatės. Fetišizmas ir aukojimas taip pat nesvetimas vudu kultūrai. Dažniausiai vudu fetišams aukojami viščiukai ir kiti naminiai gyvūnai, tačiau ir čia vis labiau skverbiasi pinigai, todėl šalia vudu fetišų galima pamatyti vis daugiau žvilgančių monetų. Pinigus susirenka vudu globėjas.
Fetišai atrodo bauginančiai. Iš molio, mėšlo, žvyro sulipdytas baubas su žmogaus-baidyklės bruožais, dažniausiai klūpi kiekvieno miestelio prieigose po saulę slepiančia pavėsine. Šalia būna padėta lėkštė, kurioje guli vištos šlaunelės, žiauberė duonos, kelios monetos...
Kiekvienas beninietis vadina save magu. Trumpai mano naująja šeima tapę žmonės įtikinėjo valgyti žuvų galvas. Sako, galva – pati svarbiausia ir vertingiausia žuvies dalis. Jei valgysi žuvų galvas, viską atsiminsi.
Iš gyvačių medžioklės grįžę vyrai parnešė keletą šliužų. Nulupo odą, paruošė valgyti, pasakodami apie gyvatės mėsos naudą mąstymui.
Jų nuomone, magais gali būti ir svetimšaliai. Aš, keliaujantis autostopu (pasakiau, kad atsistoju kelyje, iškeliu ranką ir man paklūsta daug vairuotojų, veža toli ir nemokamai), buvau jiems didžiausias stebukladarys, tikras vudu magas, rankos mostelėjimu galintis užhipnotizuoti ir sustabdyti vairuotojus. Tik nepaaiškinau, kad tokia vudu praktika labai populiari Europoje…
Prieš atsisveikinant angliškai kalbantis šeimininko sūnus įteikė man magišką dovaną – baltą dėžutę su žaliais lapeliais: “Kol turi dėžutę su magiškomis žolelėmis savo kuprinėje, tau nieko blogo neatsitiks, tave ji apsaugos”.
Pirmieji vergai – iš Benino
Prasidėjus didžiajam vergovės bumui ir Europos kolonistams užėmus Pietų Ameriką, kur jiems pritrūko darbo rankų, Beninas tapo Afrikos centru. Beniniečiai, stiprūs ir augaloti, puikiai tinkami jėgos darbui, pradėti masiškai gabenti į Pietų Ameriką.
Ouidahas – Benino kultūros ir vudu centras. Būtent čia nusitiesė vadinamasis „kelias į vieną pusę“, kai tūkstančiai vergų keliavo į Ouidaho paplūdimį, iš kur laivais buvo gabenami į Pietų Amerikos ir Karibų jūros šalis.
Išvykus tūkstančiams vyrų Benine liko jų žmonos, kurios pačios turėjo apginti savo šalį. Taip atsirado mitas apie Amazones – bebaimes, stiprias ir karingas moteris, gynusias Beniną nuo užpuolikų. Kartu su savimi vergais tapę beniniečiai išsivežė muziką, religiją ir papročius, kurie smarkiai darė įtaką daugeliui šalių anapus Atlanto.
Vudu kultūra Karibų šalyse, kovos menas kapoeira, paplitęs Brazilijoje, fetišizmas – visa tai atkeliavo iš Benino. Apie viską galima sužinoti apsilankius Ouidaho istorijos muziejuje, vudu muziejuje (Casa do Brasil) bei Pitonų šventykloje, pilnoje mieguistų gigantiškų pitonų.
Pakelėje akis prikausto egzotiškas prekes laikantys vietiniai. Pasirinkimo asortimentas didelis: mangustai, laukinės katės, žiurkės, vėžliai.
Norėdamas išvengti prastą reputaciją turinčio Nigerijos bėdų katilo – Lagoso, pasidaviau į šalies vidurį, kur planavau rasti kitą kelią ir kirsti sieną ramesniame ir mažesniame pasienio poste. Įveikęs ilgą kelią buvau privertas pasukti atgal.
Kelias Nigerijos link per Save postą vedė į niekur. Pamirštame kelyje sutikau tik šiurkščių veido bruožų kardais (cukranendrėms ir kokosams kirsti) ginkluotus aukštaūgius vyrus ir tik saldainiais, bananais ir vandens pakeliais prekiaujančias kaimo moteriškes.
Toliau keliauti Nigerijos link buvo galima tik pėsčiomis – iš visų pusių subėgę motociklininkai per daug įsijautė į taksistų vaidmenį. Pasukau atgal link Kotonou ir Porto Novo jau pažįstamu, stebėtinai gerai išasfaltuotu vidurio Benino keliu.
Kelyje pasitaikė kinų verslininkas, gyvenantis Benine jau 20 metų. Jis pasikvietė mane į savo namus – gamyklą, kur akys raibo nuo kinų maisto (tada tikrai supratau, koks skirtumas tarp afrikietiško ir azijietiško maisto): ryžiai, žuvis, aitrūs prieskoniai, jūros daržovės ir maloniai linksintys kinai.
Naktį sunkiai sekėsi užmigti ir dėl kamuoliais puldinėjančių bei įkyriai zyziančių uodų, ir dėl artėjančios akistatos su bėdų katilu – Nigerija bei problemškiausiu jos centru – Lagosu.
Benine pirmą kartą pasijutau blogai per pustrečio mėnesio.
Kaklo ir galvos skausmai, apetito ir optimizmo praradimas, nemiga – maniau, kad mane bando pagriebti maliarijos gniaužtai, nuo kurios pabėgau Ganoje, kur maliarija užsikrečia daugiausia keliautojų. Spėjimas, kad pasigavau maliarijos parazitų, nepasitvirtino. Tiesiog saulės smūgis ir perkaitimas ištisas valandas stovint kaitroje bei nervinė alergija prieš rytinę Benino kaimynę – Nigeriją. Draugai beniniečiai pažadėjo už mane melstis...
Vos palikęs Benino pasienį ir prisiartinęs prie Nigerijos pasienio posto ne juokais išsigandau – prieš akis stovėjo apdriskęs senis su medine lazda rankoje, kurią daužė į žemę, šaukdamas „Duok 20 dolerių!“
Šaukė įtikinančiai, beveik daviau... Patirtis išmokė nekreipti į tokius dėmesio. Praėjau pro šalį užsimerkęs ir tikėdamas, kad paslaptingoji Vudu dėžutė su žaliais lapeliais mano kuprinėje atlieka savo darbą...