„Aplankiau kelis Ukrainos miestus, kuriuos kadaise statė ir valdė LDK kunigaikščiai. Vaikščiojau takais, apžiūrėjau tvirtoves ir džiaugiausi, kad turėjau galimybę sugrįžti į istorinę praeitį“, – kalbėjo Vilniaus rajono Avižienių vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Jolanta Vasilevskienė.
Grupė Rytų Lietuvos pedagogų penkias dienas keliavo po Ukrainą. Jie aplankė istorinius šalies miestus – Lucką, Podolės Kamenecą ir Lvovą, kurie susiję su Lietuva.
Lucke – Liubarto pilis
Pirmiausia lietuvių turistai susipažino su vienu seniausių Ukrainos miestų Lucku.
Manoma, kad jo pavadinimas kilęs nuo žodžio „luk“ (išvertus iš rusų k. – „lankas“), mat miestas įkurtas saloje, kurią iš visų pusių juosia upė Styrė.
Miestas suklestėjo, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, siekdamas sutvirtinti ir apsaugoti tuometės Lietuvos pietrytines žemes, apvesdino sūnų Liubartą su vietos kunigaikštyte.
1342 metais Gediminas padovanojo Lucką sūnui Liubartui.
Naujasis miesto valdytojas priėmė stačiatikių tikėjimą ir tapo Liubartu Dmitrijumi.
Vietoj medinių pastatų čia iškilo mūrinė pilistvirtovė, kuri tapo neįveikiama daugeliui priešų. Ji šiek tiek primena Trakų pilį. Turistus stebina iki šiol puikiai išsilaikę mūriniai pilies pastatai.
Manoma, kad Aukštutinė pilis – viena autentiškiausių pilių Ukrainoje. Daugiau kaip pusė plytų sumūrytos vadovaujant Liubartui. Pamatai ir didžioji sienų dalis yra išlikusi iš senovės – atstatyti tik viršutiniai bokštų aukštai.
Vytautas mėgo puotauti
Po Liubarto mirties Lucką valdė Vytautas (1392-1430 m.). Šio kunigaikščio valdymo laikais Luckas tapo pietrytine LDK sostine.
Ekonomiškai klestinčiame mieste gyvenimas virte virė. 1429 metais Vytautas Lucke surengė Europos valdovų suvažiavimą. Tokio iki tol Europa nebuvo mačiusi.
Suvažiavimas vyko pusantro mėnesio, kasdien buvo sumedžiojama po 100 stumbrų, 100 briedžių, 500 šernų, paskerdžiama po 15 000 avių bei kitų gyvulių, išgeriama po 500 statinių midaus.
Šis suvažiavimas įrodė Europai, kad LDK tikrai yra tvirta ir galinga valstybė, todėl Vytautas iš Romos gavo leidimą karūnuotis.
Bet karūnavimo šventė neįvyko dėl Vytauto mirties 1430 metais. Po Vytauto mirties 21 metus Lucką valdė Švitrigaila.
Nuo tų laikų prabėgo mažiau nei 600 metų. Pilies kieme seniai neaidi fanfaros ir akmenuotu grindiniu nekaukši arklių, nešančių šarvuotus raitelius, kanopos. Didingos pilies bokštuose dabar lizdus suka sakalai.
Liubarto pilyje veikia muziejus. Vienoje salėje suvežti senieji varpai, galima pasiklausyti jų muzikos ir patiems paskambinti.
Gyventojai – svetingi
Šiandieninis Luckas turistus pasitinka siauromis gatvelėmis, katalikų bažnyčiomis, rusų cerkvėmis, žydų sinagogomis. Šventyklos yra arti viena kitos ir visoms užtenka vietos po saule.
Viena miesto gatvė pavadinta kunigaikščio Liubarto vardu.
Dauguma Lucko gyventojų žino miesto istoriją ir pagarbiai kalba apie užkariautojus lietuvius.
J.Vasilevskienės teigimu, vietos gyventojai, sužinoję, kad pas juos atvyko turistų iš Lietuvos, nuoširdžiai džiaugėsi, šypsojosi ir buvo paslaugūs. Žodžius „Lietuva“, „Sąjūdis“, „Adamkus“ čia žinojo beveik kiekvienas sutiktasis.
Ikona skleidžia aurą
Lietuviai apsilankė Lucko garsenybės skulptoriaus Sergejaus Laščenkos dirbtuvėse po atviru dangumi. Jiems įspūdį padarė namas, kurio fasadą puošia 12 apaštalų skulptūrų.
Lankantis Lucke verta užsukti į Volynės ikonų muziejų. Ten yra ypatinga Dievo Motinos ikona, kuriai jau – apie 1000 metų. Pirmą kartą ji buvo aptikta XI amžiuje Konstantinopolyje, po to dingo. Ji iš kartos į kartą buvo perduodama ir slapstoma žmonių. Į muziejų ji pateko tik 2000 metais.
Šiai garsiai ikonai skirta visa muziejaus salė. Mokslininkai išmatavo ikonos energetinį lauką, kuris pasirodė esąs 6,5 karto stipresnis už žmogaus energetinį lauką. Daug kas tiki, kad ikona turi stebuklingų galių – gydo sunkias ligas, prišaukia sėkmę.
Paveikslų galerijoje galima pasigrožėti didikų Radvilų meno dirbinių kolekcija.
Svajojo miestą paversti sodu
Antrasis miestas, kurį aplankė lietuvių pedagogai, – Podolės Kamenecas. Vakarų Ukrainos miestas įkurtas 120 hektarų saloje, Moldovos pasienyje.
Miestą juosia upė Smotričas. Nors šiandien ji nusekusi, per ją nutiestas aukščiausias Ukrainoje 60 metrų aukščio ir 450 metrų ilgio tiltas, vadinamas „šokančia gazele“. Tilto konstravimo paslaptį inžinierius nusinešė į kapus, tačiau ore kabančiu kūriniu žmonės gėrisi jau 200 metų.
Į miestą veda LDK kunigaikščio Gedimino sūnaus Karijoto vardu pavadinta gatvė.
„Mieste – ypatinga aura. Kai stovi ant skardžio krašto ir žvelgi į miestą saloje, suvoki, jog kažkada čia stovėjo ir taip pat grožėdamiesi į tolį žvelgė mūsų protėviai.
Ant skardžio krašto dabar stovi elnio skulptūra. Gidas sakė, kad toje vietoje kažkada stovėjo Karijoto tėvas kunigaikštis Gediminas. Jis pamatė salą ir pasakė: „Čia bus miestassodas“, – kelionės įspūdžiais dalijosi 37 metų J.Vasilevskienė.
Leido tuoktis visiems
Gavęs iš tėvo dovanų Podolės Kamenecą, XIV amžiuje kunigaikštis Karijotas pradėjo statyti miesto mūrinę tvirtovę.
Lietuvio didiko valdymo laikais Podolės Kamenecas tapo svarbiu administraciniu ir politiniu Podolės žemių centru su Magdeburgo teisėmis.
Karijotas miestelėnams suteikė daug privilegijų. Kiekviena tautinė grupė turėjo maldos namus, puoselėjo tradicijas ir papročius, prisidėjo prie miesto valdymo.
Turgaus aikštėje stovi 1374 metais Karijoto statyta miesto rotušė – Lietuvos valdovų susitikimų vieta, kurią puošia per ilgus šimtmečius nepakitęs, pagoniškus laikus menantis miesto herbas Saulė.
Karijotas išleido įsakymą, leidžiantį tuoktis skirtingų tikėjimų žmonėms.
Ekskursiją vedantis gidas juokavo, jog kiekvieno Podolės Kameneco gyventojo gyslomis teka ir lietuviško kraujo.
Gidai nenorėjo kalbėti rusiškai
LDK gynybinės pilys Ukrainoje pastaraisiais metais restauruotos, ten įrengti muziejai.
„Kelionėje jautėmės pakylėtai. Džiugu, kai ukrainiečiai liaupsina lietuvių kunigaikščius“, – kalbėjo J.Vasilevskienė.
Visi ekskursijas vedę gidai su lietuviais turistais pasisveikindavo lietuviškai. Muziejuose informacija pateikiama anglų ir ukrainiečių kalbomis.
„Daugelis į šią kelionę vykusių pedagogų nemoka anglų kalbos, todėl prašėme, kad gidai ekskursijas vestų rusų kalba. Bet daugelis gidų kategoriškai atsisakė kalbėti rusiškai.
Jie pasiūlė pasirinkti informaciją anglų arba ukrainiečių kalba. Mūsiškiai pasirinko ukrainiečių kalbą“, – aiškino Avižienių vidurinės mokyklos mokytoja.
Pakantūs visoms religijoms
Trečiasis kelionės dalyvių aplankytas Ukrainos miestas – Lvovas. Jis įkurtas 1250 metais Kijevo Rusios kunigaikščio Danilos ir pavadintas sūnaus Lvivo garbei. Miestas stūkso kalvotoje vietovėje ant Vakarų Bugo ir Dniestro takoskyros.
Šias žemes – VolynėsHaličo kunigaikštystę – XIII a. antrojoje pusėje valdė kunigaikštis Švarnas, vėliau – Gediminaitis Liubartas.
1387 metais žemės atiteko kunigaikštytei Jadvygai kaip kraitis ištekant už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos.
Daug šimtmečių Lvovas ėjo iš rankų į rankas, todėl vaikštant po šiandieninį miestą galima patekti į senąjį armėnų kvartalą su didingais maldos namais, pastatytais iš vulkaninės uolienos tufo, greta glaudžiasi dominikonų bažnyčia, stačiatikių cerkvės, XVI amžiuje vengrų statyti rotušės rūmai, išpuošti graikų mitologinėmis skulptūromis.
Lvove reikia aplankyti Karalių rūmus, pro kurių vartus žygiavo kunigaikščiai Vytautas, Liubartas, Karijotas, Švitrigaila, Jogaila.
Gidai apgailestavo, kad į istorinius miestus iki šiol atvyksta nedaug lietuvių turistų.
Lietuviai – kolonos priekyje
Lietuviškumą ypač puoselėja Ukrainoje gyvenantys lietuviai.
Lvove yra susikūrusi lietuvių bendrija „Medeina“, vienijanti apie 200 narių.
Mieste veikia sekmadieninė lietuvių mokykla vaikams, yra biblioteka, leidžiamas laikraštis „Požiūris“, rengiamos lituanistinės stovyklos Ukrainos jaunimui.
Per miesto šventes lietuvių bendrija visada žygiuoja kolonos priekyje. Miesto valdžios požiūris toks: „Kadangi jūs pirmieji išstojote iš Sovietų Sąjungos, pirmieji atgavote nepriklausomybę, vadinasi, ir žygiuoti turite pirmieji“.
Tie, kurie nutars aplankyti Lvovą, gali kreiptis į lietuvių bendriją, kad ši sudarytų lankytinų vietų maršrutą. Bendrija turi ir 40 vietų nakvynės namus.
Vaizdą gadina kioskai
„Nepriklausomoje Ukrainoje žmonės dabar gyvena taip, kaip mes prieš gerą dešimtmetį“, – tikino J.Vasilevskienė.
Didingų miestų vaizdą gadina ant kiekvieno gatvės kampo stovintys smulkių maisto ir pramoninių prekių kioskai.
Gatvėmis važinėja daug sovietinių automobilių. Vienas dalykas, vairuotojų laikomas madingu, lietuvius prajuokino – mašinų bagažinės ir variklio dangčiai išorinėje pusėje puošiami dirbtine oda.
Kainos Ukrainoje maždaug du kartus mažesnės nei Lietuvoje.
Didžiuojasi sūdytais lašiniais
Kavinėse populiariausi patiekalai – burokėlių sriuba, mėsos kepsniai, patiekalai su baklažanais ir koldūnai. Kaip desertas patiekiami blyneliai su varške.
„Kai vienoje kavinėje paklausėme, ką galime gauti prie alaus, išgirdome, kad degtinės“, – nusijuokė J.Vasilevskienė.
Ukrainiečiai didžiuojasi savo skanėstu – sūdytais lašiniais. Jie patys juos dievina. Sakoma, kad ukrainietiški lašiniai gali būti net aplieti šokoladu, vietos gyventojai vis tiek juos valgys.
Važiuodami pro vieną kaimelį, lietuviai stabtelėjo prie parduotuvės ir pardavėjos pasiteiravo apie lašinius. Supratusi, jog turistai nori paragauti lašinių, moteris, palikusi parduotuvėje nepažįstamus žmones ir atvirą kasą su pinigais, nulėkė į namus. Netrukus ji grįžo su dviejų kilogramų paltimi ir keliomis česnakų galvomis.
Pardavėja padavė lašinius ir nenorėjo imti pinigų. Bet kai lietuviai vis tiek sumokėjo 15 grivinų (7 litus), ji išpūtė akis ir pasakė, kad tai labai dideli pinigai.
„Lašinių skonis neišpasakytas. Jie balti, keturių pirštų storio. Galima nekramtyti – tirpsta burnoje“, – pasakojo J.Vasilevskienė.