Mūsų veidais varvėjo tropikų lietaus dalelės, kojos klimpo ir slidinėjo ant slidaus klampinančio molio. Prieš akis status šlaitas, ant kurio siauru, purvo duobių pilnu tuneliu reikia užridenti tris visureigius.
Pasilipu ant šlaito. Virš galvos linguoja nuo lietaus naštos pavargę bambukai, džiunglės mirksta drėgmėje. Apačioje darbuojasi bendražygiai. Visi purvini ir peršlapę. Storžieviškai keikiasi, kitaip neišeina. Laimei, visa technika ir papildomos priemonės, kaip smėlio kopėčios, virvės, trosai, gervės, kastuvai po ranka. Be jų, nė iš vietos.
Įjungęs filmavimo kamerą, atsukau objektyvą į save. „Sveiki atvykę i Kongą“ – pasakiau ir išjungęs kamerą patekau į purvo maudynes. Stūmėme visureigių nugaras slysdami ir krisdami ant kelių tiesiai į purvą. Varikliai dūzgė, ratai sukosi tik su smėlio kopėčių pagalba, kurios po kiekvienio užvažiavimo išnykdavo giliame molyne.
Bambukais ginkluotų kaimiečių apsuptyje
Taip mus pasitiko Kongas. Po karo su sunkiai pravažiuojamais bruzgynais, duobėmis ir upėmis Gabone, Konge mus užklupo tropikų liūtis, paversdama stačius, molėtus džiunglių kelius tikru kiaulių loviu.
Dar būdamas Gabone, turėjau padirbti Kongo vizą, nes net neįvažiavus į Kongą ji buvo pasibaigusi. Kelionės draugai juokėsi iš to ir žiūrėjo skeptiškai, ironizuodami mano “sovietinį” mentalitetą, viską padirbinėti ir klastoti, apgaudinėti įstatymus ir pažeidinėti tvarką. Pasinaudodamas skutimosi peiliuku, pakeičiau įvažiavimo datą, bei 7-ių dienų tranzitinę vizą prasitęsiau iki 17-os, nors vargu kas patikėtų, kad gali egzistuoti tranzitinė viza 17-ai dienų…
Bet Afrikoje gali patikėti viskuo, kaip ir viskuo nepatikėti. Mūsų tikslas Konge buvo Angolos vizos. Be šito negalime tęsti kelionės link pietų. Deja, Centrinėje Afrikoje mes kovėmės ne tik su gamtos barjerais, kuriuos peršokinėti buvo iššūkis, tikros Afrikos pajautimas ir saldus malonumas naują kliūtį įveikus, bet ir su beviltiška korupcija, kuri užimdavo vis daugiau laiko ir suėsdavo vis daugiau nervų ląstelių.
Bėgiojimas iš ambasados į ambasadą tapo kasdienybe, nuolatiniu pokalbių objektu. Sunkiau gaunamos vizos įgyjimas prilygo gražiausio kanjono išvydimui, sunkiausių ir gražiausių džiunglių įveikimui, naktinio vėžlio suradimui ar džiunglių dramblio pėdsakų asfalte atradimui.
Negavę Angolos vizų Gabono sostinėje Librevilyje patraukėme link Kongo uostamiesčio Pointe Noire, nors daug vilčių į tai nedėjome. Kongo pasieniečiai norėjo iš mūsų pasipelnyti, prašydami papildomo mokesčio už leidimą įvažiuoti į šalį. Jų rankose buvo jėga ir „džiunglių įstatymai“, mūsų rankose žinios ir šaltakraujiškumas. Protestuodami prieš jų savivalę išsitraukėme kėdes ir išsilankstę jas susėdome viduryje posto kiemo.
Prašėme parodyti dokumentus, kuriuose būtų sakoma apie papildomus mokesčius, bet ilgai ieškoję tikrai neegzistuojančio įstatymo pasieniečiai išsibaigė, tačiau jau atžymėtų pasų atiduoti neskubėjo. Aš jaudinausi labiausiai, nes bandžiau prasmukti į šalį su padirbta viza. Galiausiai pasieniečių kantrybė išseko, supratę, jog nieko iš mūsų nepeš – parodė kelią iki kelto.
Konge daug upių ir iš vandenyno įsiskverbusių į žemyną įlankų, bet tiltų mažai, todėl dažnai tenka pasinaudoti keltų paslaugomis. Įlanka, kurią turėjome kirsti pasirodė plati, kelių kilometrų juosta, įsilindusi tarp dviejų žaliuojančių kratų. Keltas plūduriavo kitoje įlankos pusėje. Iš ten sumirgėjo žibintai, keltininkai davė klausiamąjį ženklą ar jiems plaukti mūsų link.
Nusiuntėme šviesos signalą atgal ir keltas palengva pradėjo pūškuoti mūsų link. Netrukus keltininkas jau švartavosi prie mažyčio uosto. Vairininkas mūsų nustebimui buvo visiškai girtas, etatinis alkoholikas paraudusiomis akimis. Nors žinojome, kad paslauga perkelti tris automobilius į kitą krantą kainuoja 20 dolerių iš mūsų buvo paprašyta net 60. Nesutikome ir keltas pasuko atgal.
“Bet ką dabar darysime?” – stebėjosi mūsų profesorius. Kelio aplink nebuvo, tai paskutinė likusi išeitis keliauti toliau. Keltui nutolus nuo kranto maždaug 100 metrų mes pamojome jiems atgal. Jis iškart pradėjo suktis. Derybos vyko dar labai ilgai, kol suderėjome, kad mokėsime 40 dolerių.
Keltas pajudėjo su mumis. Dvylikos litrų variklis (tokie naudojami sunkvežimiuose) kosėjo ir čiaudėjo. Zigi išsitraukė fotoaparatą ir padarė didžiulę klaidą – nufotografavo vieną iš girtų keltininkų. Jiems to ir reikėjo, rasti prie ko prikibti. Kelte kilo konfliktas. Mes ginčijomės su neblaiviais ir emocingas kongiečiais, o keltą tuo metu į uostą bandė įvairuoti mažas vaikas…
Kitoje kranto pusėje mus pasitiko visas kaimas.
Iš tolo mačiau, kaip už nugaros čiabuviai slėpė bambukų lazdas. Atsitrenkus į betoninę krantinės sieną, raudonakis jaunas keltininkas pareiškė, kad neatkels šlagbaumo, kol mes nesumokėsime pilnos kelto kainos ir baudos už fotografavimą be leidimo. Kaimas pasipiktino mūsų elgesiu, kad fotografuojame vietinius be leidimo. Visi šaukė, - No authorizacion, no foto! Atėjus kaimo vadui – įspūdingų fizinių duomenų rūsčiam vyrui aistros kiek atlėgo. Jam matant buvo ištrintos nelemtos nuotraukos ir kelto vartai atidaryti.
Bet čia viskas tik prasidėjo. Kaimas tiesiog puolė mus, bandančius išsivaduoti iš jų apsupties. Po ratais kaišiojo bambukų rąstus, stumdėsi ir net bandė panaudoti fizinę jėgą prieš mūsų kolegą anglą Endį. Galų gale, giliai sukrėsti tokio netikėto “svetingumo” išdūmėme kuo greičiau iš N’zambi kaimo ieškoti prieglobsčio tuščiuose laukuose.
Po tokios dienos nenorėjome likti arti kelio. Pirmoji rasta medžių siena, atitvėrusi mus nuo kelio ir smalsių akių buvo keliasdešimties kilometrų nuo N‘zambi.
Kaip visada, Profesorius įsikūrė pirmasis, pasistatęs palapinę po medžiu, kad naktį staiga lietus neužkluptų, o rytą saulė nesvilintų.
„Tai buvo karas“, - apie praėjusią dieną, kupiną išgyvenimų ir emocijų kalbėjo Zigi, - „ir mes jį laimėjome. Purvinos maudynės džiunglėse, beviltiškas laukimas pasienio poste, chuliganiški keltininkai ir čiabuvių kaimas pasitikęs bambukų lazdomis – vienai dienai tai per daug.“
„Tik nesusidarykite blogos nuomonės apie šią šalį ir žmones“, - bandė pirmąjį įspūdį apie Kongą pagerinti Zigi.
Pakeliui į Pointe Noire net tris kartus po dvi valandas stovėjome policijos užkardose. Vienur beraščiai policininkai košmariškai ilgai ir nemokšiškai perrašinėjo mūsų duomenis iš pasų, kitur tiesiog laukė kyšio, neduosi – greit neišvažiuosi. Bandydami nufotografuoti upę nuo tilto užsitraukėme kitų policininkų nemalonę, esą tai nacionalinio saugumo objektas – fotografuoti griežtai draudžiama.
Beviltiškas laukimas Juodajame Taške
Išvertus iš prancūzų kalbos Pointe Noire reiškia juodąjį tašką. Pavadinimas atitiko miesto būseną ir atmosferą. Dienos Pointe Noire buvo karštos, jas keisdavo lietingos ir audringos naktys, daužydamos ant kranto paliktų jachtų iškeltas baltas bures. Dešimt dienų kalėjimo paplūdimyje, ironiška, bet išvažiuoti niekur negalėjome. Už keliasdešimties kilometrų buvo Angolos valdoma Kabindos teritorija, o visur aplinkui Pointe Noire lupikaujančių kareivių ir policininkų, dažniausiai mėgstančių pavirsti banditais patruliai.
Per dešimt dienų praleistų Pointe Noire supratome, kad vizų negausime. Profesorius su Zigi pasiliko ilgiau, ir tik per kyšius ir pažintis su vokiečių diplomatais išprašė leidimo vykti į Kabindą, iš kur toliau galėjo tik skristi kariniu lėktuvu, kuris dar ir jų Mersedesą galėjo į bagažo skyrių sutalpinti. Pointe Noire prie mūsų prisijungė švedų ekipažas, kurie kaip akis išdegę atlėkė iš Europos, per Alžyrą ir Nigeriją iki Kongo vos per du mėnesius. Keldavosi penktą rytą, prisiuostydavo tabako, užtraukdavo „Always look at the bright side of life“ ir pirmyn atvira širdimi per nuotykių pilną Afriką!
Nuotykių netrūko ir Pointe Noire.
Labiausiai visus džiugino, kad alus čia buvo pigesnis už vandenį. Mergaitė iš vietinės šeimos, kuri turėjo didelį šaldytuvą su alumi ir limonadu, kas vakarą mums atnešdavo krepšį alaus. Rytais ji susirinkdavo tuščius butelius, kuriuos vėl pakeisdavo pilnais. Poilsio aikštelė greit pavirto į tikrą stovyklą su palapinėmis, stalais ir kėdėmis. Netoliese mūsų po didžiulu apvaliu stogu rymojo keletas poilsiavietę saugančių ginkluotų kareivių.
Vieni miegojo šešėlyje, kiti valė ginklus. Greit spėjo prisistatyti prie mūsų ir pasigirti, kad jie mus prižiūri. Už tai norėjo nedidelio atlygio – alaus. Profesorius greit stvėrė krepšį ir parnešė kareiviams vietinio„Ngok“. Šie lyg metus negėrę atsilupo kamščius dantimis ir pasigardžiuodami nusvyravo savo didelio skėčio link.
Ankstų rytą pabudau ne nuo uodų zvimbimo ir ne nuo drėgmės. Ant visos stovyklos griaudėjo piktas Zigi balsas.
„Dink iš čia, dabar šešios valandos ryto!“, – ant lupikaujančių kareivių rėkė vokietis.
Kareiviai įsismaginę stovėjo prie jo palapinės ir prašė bet ko, kas tik šovė į galvą.
„Give me, give me. Give me whisky, give me soap“, - angliškai žodžius darkė pusplikis kareivis (duok man viskio, duok man muilo).
„Aš atsiimu savo gerus žodžius apie Kongą ir jo žmones. Šitos nesąmonės mane jau pribaigė. Neįmanoma iš čia išeiti, visur policija, kareiviai, ubagai, niekuo negali pasitikėti“, - skundėsi Zigi.
Per tas ilgas dienas anglai spėjo pamesti savo pasus, kuriuos radęs vietinis nunešė į policiją, vėliau pats juos parnešė. Anglams tai kainavo ne tik daug pinigų, bet ir alaus butelių..
Keliauju toliau vėl vienas
Pointe Noire mūsų keliai išsiskyrė. Šimtą kartų savo planus keitęs Gregas jaukė ir mano planus. Pointe Noire mieste buvo daug keliautojų, naftininkų, verslininkų, lakūnų, tačiau niekas negalėjo suteikti realių žinių apie tą paslaptingą kelią iš Pointe Noire į Brazavilį. Buvo aišku, kad keliauti lyjant neįmanoma – viskas apsemta. O lyja vos ne kas antrą dieną.
Kelias išdraskytas karo pasekmių, galioja džiunglių įstatymai, policininkai mėgsta plėšikauti. Nesant įstatymams jie gali daryti ką nori.
Galimybė keliauti traukiniu, užkraunant automobilius ant platformų irgi buvo atmesta. Reikia laukti du mėnesius, kol gaunama platforma ir tai, be kyšio jos gauti neįmanoma. Traukinys kelis šimtus kilometrų rieda dvi dienas. Daug kur bėgiai išardyti, išsprogdinti. Būna, kad traukinius puola nindzės. Kaip kontrolieriai vaikšto po vagonus ir rankioja duokles iš keleivių. Kitas variantas, kurį norėjo išbandyti mano pakeleiviai - plukdyti automobilius keltu į Angolą konteineriu, o patiems ten nuskristi.
Ši idėja po kelių dienų buvo atmesta. Keltai nebuvo labai dažni, o procedūra beviltiškai biurokratiška. Automobiliai dažnai dingsta, norint juos atsiimti prireikia nenumatytų išlaidų. Nieko nuostabaus, tiesiog afrikietiška tvarka.
Gregas, kamuojamas problemų dėl skyrybų su žmona keitė savo planus kasdien. Vieną dieną jis norėjo viską mesti, uždaryti visureigį i konteinerį ir plukdyti jį tiesiai į Durbaną, Pietų Afrikos Respubliką, o pats skristi namo lėktuvu. Kitą dieną apsigalvojęs ryžtingai svarstė prisijungti prie anglų ir keliauti pavojingu keliu į Brazavilį, trečią dieną vėl grįžo prie senojo plano.
Keliavau jo automobilyje, todėl buvau priklausomas nuo Grego planų. Paskutinę dieną jis vistik nusprendė važiuoti kartu su švedais ir anglais per džiungles kontroliuojamas nindzių ir kovoti su tropikų liūtimis apsemtais keliais.
O aš, nebenorėjau priklausyti nuo kitų žmonių planų ir pasirinkau savo kelią. Vėl likau vienas su savo kuprine. Vienas, bet nepriklausomas.
Džiungles įveikiau vietiniu lėktuvu. Brazavilio oro uoste reikėjo kovoti dėl savo vietos ir dėl savo bagažo. Apšaudytame mieste dar neseniai karaliavo Kongo armija, bauginanti sukilėlius jų bendrų nurautomis ir ant antenų pamautomis galvomis. Dabar jis buvo ramus ir tuščias užutėkis prieš patenkant į naują afrikietišką chaoso karalystę – Kongo Demokratinę Respubliką, kitaip Zairą.
Ir pirmoji stotelė, ne kas kitas, bet ne kokią reputaciją turintis Afrikos Niujorku vadinamas miestas Kinšasa. Visame Konge gyvena trys milijonai žmonių. Vien Kinšasoje jų per dvylika milijonų. Kinšasą ir Brazavilį skiria tik Kongo upė. Kinšasos dangoraižiai ir smogas jau matėsi. Ruošiausi kaip kareivis.