Plekšt - kone pirma, lipdama per visų galvas iššokau iš autobuso. Tiesiai į ukrainietišką sniego pusnį. Kaip gera įkvėpti tyro oro – autobuse visą kelią sėdėjau šalia bobulytės, kuri kas valandą suvalgydavo po sumuštinį. Gal būtų ir ne taip blogai, jei kelionė būtų buvusi trumpesnė nei 12 valandų, jei sumuštiniai būtų pagaminti iš ne tokių aromatingų produktų kaip lietuviška silkė, ir jei autobuso vairuotojas nebūtų pasiilgęs vasaros kaitrios ir nebūtų prikaitinęs mano laikinojo miegamojo iki 25 laipsnių.
Nors daugelį Europos valstybių sostinių grindinių ne kartą šlifavau, Kijevas kol kas man – neatrasta žemė. Tik išlindus iš stoties stoginių, akys išsiplėtė – tiek daug prabangių mašinų nebuvau mačiusi niekur kitur Europoje.
Draugai kijeviečiai pradeda juoktis: „Pas mus turėti automobilį yra prabangos reikalas, o ne susisiekimo priemonė. Jos čia labai brangios, o nusipirkę seną mašiną, į ją reikės daug sukišti. O Ukrainoje vidurinės klasės žmonių iš viso nedaug – arba labai turtingi, kurie važinėja štai tokiomis mašinomis, arba tie, kurie negali įsigyti jokio automobilio, tad ir važinėja vos riedančiais “Žiguli”.
„Kijevo vaizdai neturi nieko bendro su Ukrainos vaizdais. Likusi Ukraina kitokia. Jei žiemą kaimuose virš namuko rūksta dūmai – ten gyvena kiek prakutę žmonės. Vargingesni retai kada leidžia sau malką į krosnį įmesti“ – seniai matytas Evgenijus ištiesia ranką ir pro mus lekiančios mašinos stabdžiai pradeda cypti. Ne ne, stabdžiai geri, bet greitis toks, kokiu pas mus negalima važiuoti net ir vasarą greitkelyje.
Bandau pakalbinti taksistą: “Ar pas jus taip galima važinėti?”
„Kaip tai galima ar negalima? Visi taip važiuoja“, - atrėžia šis.
Po kelių minučių supratau, kad iš tiesų VISI taip važiuoja. O taksistas pasitaikė iš šnekiųjų – pasirodo, jis ir Lietuvoje buvęs. Birštone. Po Černobylio katastrofos sanatorijoje gydėsi.
Kijevas – gražus miestas. Senas miestas. Daug senesnis už tėvynę Lietuvą. Didelis – jame gyvena daugiau nei pustrečio milijonų žmonių - ir erdvus miestas, kurį į dvi dalis dalija Dnepras. Tiesa, visos linksmybės ir grožiai - dešinėje jos pusėje, o į kairiąją ukrainiečiai grįžta tik miegoti. Prieš tai pažvelgę į mėlynas cerkves auksiniais kupolais – įsivaizduokite gryno aukso švytėjimą vakarėjančios saulės spinduliuose – ir pats ponas Dievas, matyt, dažniau žemyn pasižiūri.
Tiesa, eidama Kreščiatyku (svarbiausia Kijevo gatvė) sužinojau, kad Dievas ne visada žiūrėjo, kas vyksta Kijeve. Šią gatvę yra matę net ir tie, kurie net nežino, kur yra tas Kijevas. Mat ją rodė viso pasaulio televizijos, apačioje bėgant eilutei – Oranžinė revoliucija. O Antrojo pasaulinio karo metais Kijeve įsitaisius naciams, Kreščatyko pastatai pradėjo lyg žaisliniai lėkti į orą.
Pasirodo, sovietai nesugebėjo ramiai pasitraukti iš miesto – kur tik žinojo esant svarbesnį namą, ten ir paliko sprogmenų, kuriuos susprogdino iš jiems saugaus atstumo. Gatvė buvo praminta savižude. Šiandien Kreščatykas – gatvė, pilna šurmulio, žmonių ir parduotuvių.
Parduotuvių kainos kainelės šiurpina. Bet garsiausiais prekių ženklais šviečiančioje gatvėje – nė vieno žmogaus. Tik tarsišaipydamasis šalia jos stovi senas senas tranduletass – daiktas, primenantis automobilį.
Turbūt tose parduotuvėse apsiperka tie, kuriems negaila sumokėti 150 litų už premjerinį kino seansą (nors jų „premjerinius“ filmus aš jau Vilniuje parsisiunčiau iš interneto), ir po to visiems sutiktiems girtis, kokiame nerealiame kultūriniame renginyje buvo. O paprasti Kijevo gyventojai už eilinį kino seansą moka penkis kartus mažiau nei už premjerinį, bet dvigubai daugiau nei vilniečiai – 30 litų (60 grivinų).
Nors Ukrainos valstybinė kalba yra ukrainiečių, tačiau gali būti, kad jos taip ir neišgirsite – restoranuose ir prekybos centruose į jus pirmiausia kreipsis rusiškai. Ukrainiečių kalba – daugiau rašto kalba: ja leidžiami laikraščiai, rašomos nuorodos žioplinėjantiems turistams, ji naudojama valstybiniuose raštuose. Tą žmogų, kuris moka gerai kalbėti savo gimtąja kalba, aplinkiniai gerbia, nes neretai jie patys moka tik rusiškai.
Išėjus iš kavinės restorano, kuriame sužinojau, kad barščiai nėra sriuba ir kad dėl to su ukrainiečiais geriau nesiginčyti, ir pakėlus galvą į galvą šovė garsaus kino režisieriaus frazė: “Paskutinis kartas, kai buvau moters viduje, buvo Laisvės Statula”. Kijeve stovinti milžiniška moters skulptūra „Motina tėvynė“, skirta kariams išvaduotojams, taigi ji taip pat būtų laisvės statula.
Karo atminimo vietoje stūksanti didelė moters statula laiko kardą ir skydą, o jos žvilgsnis nukreiptas žemyn – į Dneprą. Vasarą čia krykštauja vaikai, kurių tėvai neišveža į kaimą, o žiemą žuvelių mėgėjai kerta eketes. Prie kranto prišvartuoti laivai laiveliai – valteles galima išsinuomoti ir tiesiog paplaukioti, o dideliuose laivuose įrengti barai ir restoranai.
Kavinukių pilna ir “Maidan Nezavysmosty” – pagrindinėje miesto aikštėje, po kuria daugybė požeminių parduotuvių, gatvės muzikantų ir prekeivių. Norit tradicinių ukrainietiškų suvenyrų, antikvarinių daiktų, paveikslų, rankdarbių ir panašių dalykėlių, užsukit į aukštyn vingiuojančią Andrejevo kalvos gatvelę.
Ant namo Nr. 13 tupintis juodas katinas nereiškia, kad čia gyvena Kijevo raganos. Tai – rašytojo Michailo Bulgakovo magija. Nepraeisi nepastebėjęs.
Būtinai čia sugrįšiu – tyliai pažadu vaikščiojančiam ant užpakalinių kojų ir degtinaitę geriančiam katinui.
Nes dar daug kas liko neapžiūrėta, o ir “Kijevo kotletų” nepavyko rasti nei viename restorane. O pavasarį, kai žydi kaštonai, Kijevas paskęsta baltai rausvų žiedų šviesoje.