Mažytė balta valtis kaip šapelis kratėsi Kongo upės bangose, o šalia dreifuojantys milžiniški kariniai laivai atrodė lyg aisbergai prieš mažą ledo krislelį. Pavakario saulė spigino tiesiai į akis, kojos makalavosi valties pirmgalyje. Vienam krante – Zairas, kitam - vis artėjanti Angola.
Videonaujienose žiūrėkite reportažą apie Angolą.
Angola keliautojų nemėgsta
Angola nenori įsileisti lankytojų iš užsienio. Ypač lankytojų iš tolimo užsienio. Šalis jiems nepasiruošusi. Mano bandymas gauti Angolos vizą užsitęsė visą mėnesį. Per tą laiką aplankiau konsulatus Librevilyje (Gabonas), Point Nuare (Kongas), Kinšasoje ir Matadyje (KDR, Zairas). Tik Matadyje pagaliau gavau tranzitinę Angolos vizą 5 dienoms, nors, nelabai sekantis kelionei ir 15 dienų neužtektų.
Išsilaipinau Pedro de Feitišo krantinėje. Ramūs pasieniečiai, vilkintys baltais jūreiviškais marškinėliais sutiko abejingomis šypsenomis. Kažkada Pedro de Feitišo buvo judrus prekybos taškas tarp Angolos ir Zairo. Dabar čia sklando tik nostalgiška senosios Angolos dvasia.
Prieš karą pastatytos prašmatnios vilos merdi griuvėsių krūvose, net geriausiai išsilaikiusios jau nebetinkamos gyventi. Iš pasienio posto pastatų liko tik sienos.
Baltaodį pamatę vaikai nežinojo kaip reaguoti ir kaip toliau elgtis. Jiems aš buvau pirmas sutiktas kitokios spalvos žmogus. Vaikai buvo drąsūs, todėl greit nusprendė, kad aš - teigiamas personažas, taigi kaskart mane išvydę tuoj pat laimingi spausdavo ranką.
Pasienietis Jose Maria ilgai ieškojo antspaudo mano apsilankymui patvirtinti. Apdulkėjęs antspaudas buvo seniai nenaudotas. Be Zairo žvejų čia daugiau niekas neatplaukia. Pavartęs registracijos knygą J.Maria galėjo pasakyti, kad aš - pirmasis baltaodis, atvykęs į Pedrą de Feitišą per pastaruosius keturiolika metų.
Keliauti toliau sausuma buvo neįmanoma. Kelias pasibaigė kartu su paskutiniais Pedro de Feitišo namais. Toliau tik kapinės.
Po paros, kai iki mano vizos galiojimo pabaigos liko tik 2 dienos, galėjau keliauti toliau. Kartu su pasieniečiais prisijungiau prie egzotiškiausios transporto priemonės per visą savo ekspediciją. Tai buvo didžiulė, pripučiama motorinė Angolos karinio jūrų laivyno valtis. Valtyje tūnojo per 20 kareivių, kurie mane pasveikino trumpam tapus jų įgulos nariu. Tai buvo tikras išsigelbėjimas ir tikras stebuklas skrosti per atšiaurius Kongo upės vandenis link Atlanto vandenyno stebint purpurinėmis saulėlydžio spalvomis pasidabinusį dangaus skliautą.
Kareiviai buvo velniškai juokingi ir šmaikštūs. Valtyje turėjo gal penkias dėžes alaus. Butelius atkimšinėjo dantimis, maukė vieną po kito, o ištuštintus mėtė per bortą, kur juos prarydavo tamsios Kongo gelmės.
Iš Sojo į Luandą - košmaras
Kareiviai man padėjo hidrostopu (vandens autostopas) nusigauti iki paatlančio uosto Sojo. Toliau jau tik kelionė sausuma, pačių pragaro mašinų išmaltais keliais. Buvo laikai, kai Angola gyveno daug žadantį kolonijinį gyvenimą, pasislėpusi po saugia pamotės Portugalijos skraiste. Bet praėjusio amžiaus viduryje per Afrikos žemyną nuvilnijo revoliucijų banga. Buvusios kolonijinės šalys viena po kitos pasiskelbė esančios nepriklausomos. Tarp jų – ir Angola.
Bet tik kelios šalys (tokios, kaip Gana ar Gabonas) išvengė kruvinų padarinių. Angolos karas dėl nepriklausomybės, per kurį šalį paliko beveik visi portugalai, kartu išsiveždami visą protą, ateitį ir sukurtą gerovę, privedė prie pilietinio karo.
Angoliečiai nežinojo ką su ta laisve daryti, užtat valdyti šalį norėjo visi. Laimėjo stipriausi – armija, kurios krauju susitepę generolai valdė šalį kelis dešimtmečius. Pasekmės – 14 milijonų minų. Angoloje yra 14 milijonų gyventojų, taigi kiekvienam žmogui čia tenka po vieną aktyvią miną. Visos kitos sprogdamos sudarkė kelius.
Dabar įveikti atstumą tarp Sojo iki sostinės Luandos – automobilio ir savęs išbandymas. Duobės, purvas, neaiškaus gylio balos. Priešais atvažiuojantys vilkikų vairuotojai pažvelgę į mus tik nusibraukdavo prakaitą nuo veido. Kaip vėliau supratau, šitas ženklas reiškia vargą kelyje.
Kai kur keliai geresni, bet jie išminti didelių sunkvežimių, kurie rizikuoja ir važiuoja per pievas. Bet kur gali tykoti minos. Ten, kur sprogo ir sudegė mašinos, stovi įspėjamieji raudoni ženklai su kaukoles. Angola yra graži šalis, su gražia romantiška kultūra. Su portugališkomis serenadomis ir grakščia kolonijine architektūra. Bet norint pamatyti atokius gamtos kampelius reikia rizikuoti gyvenimu, o tikrieji romantikai per savo gyvenimą čia dažniau laikė ginklą rankoje, nei muzikos instrumentą.
Sunkią kelionę praskaidrindavo spalvoti drugeliai, pakelėse sukeldami tikrą romatikos harmoniją, skraidydami debesimis. Bet ramybę trikdė baisus priešas – musės cėcė. Jos panašios į paprastas muses, tik didesnės ir daug pavojingesnės, perneša paslaptingus parazitus, kurie sukelia afrikinę miegligę – tripasonomozę. Cėcė zyzia, nusitaiko ir gelia. Skausmas atsiranda tik cėcė jau ištraukus geluonį iš odos.
Žmonės užtrenkė visus langus, išsitraukė rankšluosčius ir apsiviję juos aplink riešus mosikuodami daužė muses žudikes. Neturėjau rankšluosčio, bet vistiek daužiau - delnais. Kraugeriški vabzdžiai pasirodė velniškai atsparūs. Štai prispaudžiau musę prie lango, paleidau, ši nukrito, pakrutino sparnais ir vėl pakilo. Čia pat gavau per veidą drėgnu rankšluosčiu, kaimynas įsismarkavęs talžė muses sukinėdamas rankomis kaip malūnas.
Pirmas apsilankymas ligoninėje
Atvykę į Luandą sustojome priemiestyje, kuris atrodė, lyg ką tik potvynio nusiaubtas. Didžiulės balos telkšojo chaotiškų gatvių labirintuose. Pakraščiuose į gilius guminius batus sukritusios grakščios gražuolės su rankinukais rankose pasiramščiuodamos viena į kitą klampojo per tirštą plurzą.
Mūsų dūsaujančio autobusiuko ratai vos pajėgė galynėtis su purvo voniomis, kai sukrypusi senė išlindo pro tabaluojančius rožinių namų vartus ir švystelejo pamazgų pilną kibirą į bendrą purvo katilą. Padavinėjau keleiviams jų krepšius. Vienas iš jų staigiau truktelėjo savo mantą ir aštri viela palindusi po piršto oda prarėžė ją.
Pasipylė kraujas. Ant grindų, mano kelnių, kuprinės. Kaip iš fontano. Jaučiausi blogai. Para be miego atėmė daug jėgų. Galėjau čia pat netekti sąmonės dėl prarasto kraujo, bet paskutinėmis jėgomis ištraukiau kuprinę, kur buvo vaistinėlė. Ištraukęs tvarsliavą padaviau jį kraują praliejusiam angoliečiui. Šis drebančiomis rankomis apvyniojo pirštą, bet baltas tvarstis greit pasidarė raudonas.
Buvo proga pirmą kartą apsilankyti Afrikos ligoninėje. Pastatas buvo apsemtas ir patekti į jį reikėjo laviruojant ant purve plūduriavusios lentos. Slaugytoja nuėmė bintą. Žaizda išsižiojo ir vėl sukraujavo. „Petit problem“ (maža problema, siūti nereikės).
Karo metais ši angolietė matė nupjautas kojas ir rankas, todėl perdrėkstas pirštas jai buvo maža problema. Pirštą ji tik perplovė dezinfekciniu skysčiu ir perrišo pasiūlydama kitą dieną nueiti į centrinę ligoninę tyrimams bei perrišinėti žaizdą kas dvi dienas (į ligoninę nenuėjau, pirštą pertvarsčiau po dviejų savaičių). Kad neprarasčiau sąmonės dideliu švirkštu į petį suvarė dozę morfino.
Likusias tris dienas likau Luandoje ir važinėjau po miestą nuo ryto iki vakaro Jose autobusiuku (jis dirbo viešojo transporto vairuotoju). Mano viza jau buvo pasibaigusi, todėl bet kada sustabdytas aš galėjau turėti problemų. Taip ir atsitiko.
Už kampo stovėjo trys policininkai ir tikrino beveik kiekvieną pravažiuojantį maršrutinį autobusą. Stabdo ir mus. Beldžia bananais per duris ir varo visus žmones lauk. Tada priėjęs prie manęs rūsčiu veidu paprašė paso. Pervertęs vos ne kiekvieną puslapį sustojo ties užrašu “Angola visa”.
“Expirado!” (viza pasibaigusi) - pradėjo šaukti atgrasus, mėlyna beretę užsimaukšlinęs policininkas. Iš situacijos išsisukau, bet tai mane tik dar kartą privertė griebtis Afrikoje išmokto amato – padirbti dar vieną vizą.
Vos nubudęs ankstų rytą ėmiausi darbo. Vizos galiojimo laiką 27/02 atidžiai trindamas peiliuku skaičius pakeičiau į 09/03. Vizos trukmės skiltyje prie skaičiaus 5 tepridėjau 1 ir gavosi 15. Tik vėliau pastebėjau, kad skaičiai 5 ir 1 parašyti skirtingos spalvos šratinukais.
Angolos viza atrodė daug rimčiau nei kitų Afrikos šalių vizos. Su ypatingais atspaudais ir barkodu. Labai nerimavau, ar pasienyje manęs nepatikrins kompiuterinėje duomenų bazėje, tikrindami vizos barkodą. Ėmiausi ryžtingo veiksmo, lengvu peiliuko brūkštelėjimu sugadinau ir barkodą. Pagalvojau, jei leis per kompiuterį, tai rodys nesąmones. To man ir reikėjo. Vienintelė likusi nerimą kelianti detalė, kurios negalėjau pakeisti, buvo žymė apie tranzitą į Namibiją, nes tranzitinės vizos penkiolikai dienų nebūna...
Afrika „baigiasi“ Angoloje
Likusias tris dienas kračiausi išvagotais Angolos keliais. Šalis didžiulė, nuo šiauriausio taško iki piečiausio - net 2500 kilometrų, o tausojant automobilį per valandą ne daugiau 20 kilometrų galima nuvažiuoti. Paskutinis vairuotojas su manimi elgtis pradėjo maloniai tik tada, kai suprato, kad moku rusiškai, nes jis pats keliolika metų Rusijoje gyveno ir be akcento rusiškai keikėsi riebiausiais “matais”, kuriais čia, žinoma, pasidalyti negaliu.
Stovėdamas šalia muitinės daug kartų peržiūrėjau Angolos vizą ir niekaip nedrįsau prieiti, kol kareivis su mėlyna uniforma parodė man skirtą langelį. Permečiau pasą per plyšį ir laukiau, kas bus toliau. Jaunas muitininkas įsižiūrėjo į mano vizą ir pradėjo viską nuodugniai pildyti į storą sąsiuvinį. Muitinės kambaryje pastebėjau kompiuterius. Tokių nė vienoje Afrikos šalies muitinėje nebuvau matęs. Muitininkas pildė informaciją, o aš pradėjau nukreipinėti jo dėmesį.
Pasakojau apie savo kelionę per Afriką pakeleivingomis mašinomis ir pėsčiomis, rodžiau žemėlapius ir guosdamasis jog nebeturiu daug vietos pase, parodžiau kur norėčiau, kad jis uždėtų išvykimo ženklą. Muitininkas susimėtė, paėmė į ranką antspaudą ir trinktelėjo išvykimo iš šalies žymę.
„Boa viaje amico“ – akį mirktelėjo muitininkas vis dar apstulbusiam padirbtos vizos savininkui.
Akiniuotas kareivis atkėlė spygliuotos vielos barikadą. Sustojau, vis dar viena koja būdamas Angoloje. Atsisukau atgal į Afriką. Priekyje jau mačiau Namibiją, naująją Afriką su naujais laisvės vėjais. Ir išgirdau, kaip šokinėja mano širdis.