Folklandas. Malvinų salos

Gana kompaktiškas salynas į rytus nuo pietinių Argentinos krantų Atlanto vandenyne. Šiuolaikinių britų kolonijinių ambicijų tolimas taškas. Bet žmonės ten gyvena. Kiekvienam abstrakčiai mąstančiam aišku, kad teritorija turėtų priklausyti Argentinai, nes yra jos pašonėje. Jokiu būdu ne Jungtinės Karalystės. Bet žmonės, kur juos dėti?

O koks politinis kapitalas! Ką laimėjo „geležinė ledi“ Folklando kare? Meilę velioniui generolui Pinochetui. Pergalę eilinei patogiai (ar nelabai) kadencijai Dauningo gatvės 10 name Londone, iškart po pergalės paskelbusi priešlaikinius rinkimus. Tą šalies įstatymai leidžia.

Nuostabiai reagavo rusai. „Brandaus“ socializmo laikais visų itin mėgtas dienraštis „Pravda“ parašė taip. „Ant militaristinio dūmo bangos Margaret Thatcher atskrido atgal į valdžią“. Tai beveik tiesa.

Ne mano uždavinys kaltinti, smerkti ar teisinti. Gal geriau pakalbėkime apie patį Folklandą. Apie žemelę, ant kurios salos kranto prieš sostinę Port Stanlį parašyta „Endurance“. Labai prasmėms imlus žodis, arčiausia – ištvermė. Jiems tikrai nebuvo lengva.

Jeigu vyksti, tai kaip? Iš Braiz Nortono karinio oro uosto Oksfordo grafystėje kartą per savaitę skrenda lėktuvas, kuris ima ir civilius keleivius. Skrydis bus netrumpas. Ir ne per daug komfortiškas. Kitas būdas – derinti Folklandą ir Čilę.

„Lan Chile“ oro linijos. Pasigėrėjus Magelano sąsiauriu ar Torres del Paine granitiniais milžinais, iš Punta Arenaso pietuose galima nuskristi į Port Stanlį kartą per savaitę. Ir pradėti nedidelę odisėją per salas. Jeigu lėktuvėliu, kelionę planuoti reikia labai iš anksto.

O geriausia – per specializuotą anglų turizmo agentūrą. Ten turėtumėte kreiptis aiškiai žinodami prioritetus, o jie padarys likusius namų darbus.

Ir dar vienas būdas – laivu. Iš Ušuajos Argentinoje. Bet tada geriausia rinktis brangų, bet labai vertą Antarkties kruizą. Mūsų žiema – puikus laikas aplankyti septintąjį žemyną. Žmonės kažkodėl mano, kad Antarktida – įprasminto šalčio pašiūrė, kur temperatūra niekada niekada nepakyla aukščiau 70 laipsnių šalčio. Nieko panašaus.

Temperatūra ten visiškai panaši į mūsų įprasto lapkričio. Kitais atžvilgiais – daug gražiau ir įspūdingiau. Jeigu galvojate ar apsisprendėte, surinkite google.com ir įveskite „Antarctica cruises“. Jums išspjaus daugybę informacijos, taip pat ir apie Folklandą.

Tie, kuriems gyvenime pasisekė

Folklandas. Ten mūsų žiemą jūs rizikuojate patirti maždaug 8 laipsnių temperatūrą pagal Celsijų, kartais ir daugiau. Sniegas tuo laiku ten labai retas reiškinys. Salynas apgyventas retai. Yra salų, kur gyvena viena ar dvi šeimos. Visur tvyro pasienio, kolonijinės nostalgijos ir stiprybės jausmas. 3 000 gyventojų. 2 didelės ir 776 mažesnės ar mažos salos. Britų užjūrio teritorija nuo 1882 metų.

Plaukiame. Iš Ušuajos Argentinoje, į kurią, suprantama, taip pat reikia atskristi. Per Buenos Aires Argentinoje. Beje, puiki proga susipažinti su Lotynų Amerikos Paryžiumi, europietiškiausiu miestu žaviame egzotiškame žemyne. Ten teks keisti oro uostus ir iš „Aeropuerto Internacional Ezeiza“ į vietinių skrydžių bazę, kuri, beje, daug arčiau nuo miesto centro. Skrydžių į Ušuają – keli per dieną.

Atsidūrus Ušuajoje, piečiausiame pasaulio mieste, verta aplankyti Ugnies Žemės nacionalinį parką. Kur klimato nualinti pietiniai skroblai naudojasi ilga rūšinio vystymosi patirtimi. Jie šiek tiek (bet tik šiek tiek) gali priminti mūsų pajūrių vėjo nugairintas pušeles. O iš tikrųjų jie daug stipresni. Ušuaja – patrauklus ir labai įdomus miestas.

Suprantama, ne per didelis, bet prigludęs prie puikios kalnų sienos su sniego kepurėmis. Su uostu, iš kur į Antarktidą plaukia tie, kuriems gyvenime pasisekė. Aišku, jiegu neserga jūros liga. Miestas su parduotuvėmis, kuriose butelis visai padoraus sauso argentinietiško vyno tekainuoja 3 Lt. Na, o jau būnant Argentinoje (jeigu, suprantama, nesate vegetaras ar vegetarė) – didkepsniai tikrai puikūs. Tad prieš pradedant gana ilgą kelionę gerokai bangose svyruojančiu laivu, galima kiek atsikvėpti.

Man keliaujant buvo švenčiamos Folklando karo – beje, niekada nepaskelbto, – metinės. Visos mašinos Ušuajoje buvo apklijuotos visokiausiais džiugiais šūkiais. Jeigu kas nežinotų tos istorijos, tikrai pamanytų, kad karą laimėjo Argentina daugiausiai per tris dienas. Štai tokia pergalės šventė.

Aš plaukiau suomių statytu Rusijos laivu „Grigorij Michejev“. Visa tokių laivų flotilė priklauso Rusijos mokslų akademijai. O juos ilgam laikui kontraktais nuomoja Vakarų firmos. Mūsų vasarą jie maišo Arktiką, o žiemą – Antarktiką. Yra ir daug kitų, prabangesnių laivų. Bet jie visi didesni ir prašmatnesni – kajutės, tualetai, restoranai.

Rusiški ekspedicijų tipo laivai renovuoti vidutiniškam komfortui. Bet jeigu mestumėtės į panašią kelionę, rekomenduočiau būtent tokį laivą. Kodėl? Ogi jame telpa nedaug keliautojų. Jūs pripučiamais kateriais pasieksite krantą, kada orai leis. Daug patirsite ir pamatysite. Dideliuose laivuose dažniausiai gėrėsitės vaizdais iš kajutės arba nuo denio. Neužtenka jiems jėgų ir galimybių visus išlaipinti tai tame, tai kitame vaizdingame kampelyje. Kita vertus, kai kam gal būtent tokia kelionė labiau patiks.

Rusų komandos labai profesionalios. Dėl „paukščiuko“ kokia nors olandų firma pasamdys virėją prancūzą. „Michejevas“ – mažiausias antarktinis kruizinis laivas. Mūsų tebuvo 45, be komandos. Kai prasidėjo „įsodinimas“, kruizo vadybininkė olandė man išsitarė, kad girdėjo iš rusų komandos, jog jie sunerimę, nes laive bus „profesorius, kuris kalba rusiškai“. Tai aš.

Tuoj pat susiradau keletą komandos narių. Pasakiau, kad nesu profesorius. Ir kad jie gali keiktis, kiek nori. Trims savaitėms iš karto susiradau draugų. Didžiausios buvo dvi kambarinės, kurios, nors gana jauno amžiaus, rūpinosi manimi kaip motinos. Ir per ilgus plaukimus padėdavo palaikyti protinį balansą. Galėdavome paplepėti apie gyvenimą. Apie Pugačiovą, Gorbačiovą, Jelciną. Apie rusų „persekiojimą“ Baltijos šalyse. O kai grįždavau į laivą šlapias kaip ūdra, drabužius išdžiovindavo per valandą.

Taigi plaukiame. Laivas lėtai palieka prieplauką ir pasiekia Byglio kanalą, kuris, aišku, joks kanalas. Tiesiog natūralus vandens kelias tarp išsibarsčiusių Ugnies Žemės gabalų. Išplaukiame pavakaryje, bet šviesos pilna. Po kelių minučių pasirodo pirmieji albatrosai, delfinai, audrašaukliai. Susipažinimo vakaras.

Dauguma keleivių – amerikiečiai. „Kieti“ (jeigu ne per daug) paukščių stebėtojai su dviem vadovais. Keturi danai su savo vadovu. Keletas pasimetusių vokiečių. Du gana garbaus amžiaus olandai, kurie savo laiku šiose vietose medžiojo banginius. Dabar nori tas vietas vėl aplankyti. Jaunystės klaidos? Būtinybė?

Iki Folklando – naktis plaukimo. Vos laivas paliko Byglio kanalą ir pasiekė atvirą vandenyną, jį pradėjo rimtokai mėtyti bangos.Visiškai pasiruošiau, kad sirgsiu jūros liga ir Folklando beveik nepamatysiu. Rytą pabudau išgirdęs kruizo vadovo pranešimą, kad jau septinta valanda ryto ir kad jau pasiekėme Folklandą. Iš kajutės matėsi nedidelė Naujoji sala. Viena iš daugybės Folklande. Čia gyvena tik dvi fermerių šeimos.

Iki sostinės Port Stanlio jiems nusigauti reikia mažiausiai paros nedideliu laivu. Visur kaba „Union jacks“ – britų vėliavos. Labai panašiai kaip JAV, kur daug kur kabo amerikietiškos. O pačioje Jungtinėje Karalystėje – ne.

Fermeriai toli gražu ne vargšai. Tegu sunku ir toli, bet yra ir valstybės pagalba. Ir apskritai nelabai tikėkite, kai fermeriai Vakaruose dejuoja dėl savo „biednystės“. Daugybė jų – milijonieriai, kuriems valdžia moka pinigus, kad neaugintų kiaulių ar sumažintų avių skaičių. Jiems moka pinigus, jeigu virš ūkio praskrenda laukinė žąsis. Nes ji juk gali ir nutūpti, kad ją kur, ir sulesti kelias žoleles.

Naujojoje saloje unikali paukščių kolonija. Beveik visi ekspedicijų laivai išmeta inkarus gana ramioje įlankoje, kad galėtume ją aplankyti. Dideli negali. Čia peri albatrosai, Folklando kormoranai ir pingvinai „rokhoperiai“ – šokinėtojai po akmenis. Pavadinimas tiesiog tobulas. Iš vandenyno stačiausiomis uolomis ir akmenimis jie straksi aukštyn. Ten įsimaišo į daugybę spalviškai elegantiškų kormoranų ir didokų albatrosų lizdų. Žmonių niekas nebijo.Visiškai.

Kad pasiektume koloniją, puikiame vaiskiame saulėtame ore lipame į katerius. Ant kranto – gausybė Folklando žąsų, kurios, nors laukinės, žmonių taip pat visai nebijo. Toliau – žygis pėsčiomis per australines viksvų pievas, per dirbtinai atsiradusius anglų atvežtus ryškiai geltonus zuikiakrūmius. O toliau – kelios valandos prie didžiulės paukščių kolonijos.

Ji net visko pertekusio rusų oligarcho nepaliktų abejingo. Galite įsikurti prie pingvinų ar kormoranų lizdų ir ramiai stebėti kitą pasaulį. Be transporto kamščių, bet, aišku, reikia paisyti tam tikros spūsties.

Grįžę į prieplauką sutinkame laivo komandą, jau neblogai „įšilusią“. Jie su didžiausiu dėmesiu klausinėja manęs, kokie čia paukščiai ar kiti gyvūnai, nes iki to neturėjo progos sužinoti jų rusiškų pavadinimų. O matė juos jau daug daug kartų. Nedidelis pastebėjimas: per laiką, praleistą saloje, nepamatėme nė vieno vietos gyventojo, tik namus ir vėliavas.

Jokių suvenyrų, užkandžių ar karštų gėrimų. Ar bereikia geresnio įrodymo, kad žmonės neskursta? Juk galima gana neblogai uždirbti. Bet milijonieriai Niujorko gatvėse per pūgą taip pat dažniausiai neprekiauja kava iš termoso.

Įspūdžių tiek, kad jie pradeda slėgti. Rusai jūreiviai pradeda gabenti mus atgal į laivą. Pirmas išsilaipinimas ir įsilaipinimas. Įlanka rami ir kopėtėlėmis užkopti ar nulipti nesunku, o ir komanda tobulai įvaldžiusi techniką padėti visiems kiekvieną akimirką visai nepriklausomai, ką jie ten gėrė prieš tai. Laivas tiesiog perpildytas ilgai negendančiais, labai profesionaliai parinktais vaisiais, kurių visada yra restorane.

Nors ir vakaras, dar šviesu. Dabar – kelionė aplink salas, į kitą pusę. Į sostinę Port Stanlį. Tas pats balsas kajutėje septintą ryto praneša, kad mes artėjame. Ir tikrai, tiesiog užšokusi ant denio (jeigu taip galima sakyti), beveik čia pat šio bei to mačiusi Folkando sostinė. Atplaukia laivukas, gana formaliai patikrinami visų keleivių pasai.

Po to, kai dėl prapuldyto Lietuvos aukso ar kokios kitos priežasties „geležinė ledi“ leido lietuviams pasižiūrėti į Big Beną be vizų, Folklande – tas pats. Dabar į katerius ir į krantą. Net ir Port Stanlyje vidutinio dydžio laivai negali stoti prie kranto. Tik sąsiaurio viduryje. Tuo metu į orą pakyla kariniai lėktuvai. Folklando gubernatorius išskrenda.

Ką gali pasiūlyti šis miestukas? Puikų turizmo informacijos centrą – čia juk ne fermeriai. Katedrą su šalia stovinčiu įspūdingu paminklu iš mėlynojo banginio šonkaulių. Parduotuves. Jos itin įdomios, nes beveik visos prekės, išskyrus ilgai negendančias, – čilietiškos. Beveik visi kompanionai sugužėjo norėdami pasipildyti savo mitybos racioną vienais ar kitais produktais, gėrimais. Anglų mūsų laive nebuvo, tad konservuotų pupų niekas nepirko.

Toliau – „Globe“ taverna. Tikra angliška alinė. Atsiskaitoma svarais. Tikrais, angliškais. Ne taip kaip Džersyje ar Gernsyje, Normandijos salose ar Škotijoje, kur kupiūros vertė visai ta pati, bet piešinukai skirtingi. Ir laive, ir turizmo informacijos centre sutartinai kartojama, kad aplankyti šį bariuką būtina, jeigu jau atkeliavai tokią tolybę.

Aplankome. Kainos maždaug britiškos. Visai smagu vaikščioti ar sėdėti ant stabilaus paviršiaus. Pasitrainioti po Port Stanlį įdomu, bet viskas labai priklauso nuo oro. Visada vėjuota.

Preciziško ir pedantiško tvarkingumo autobusas veža mus į nacionalinį parką pakrantėje. Sniego baltumo smėlis milžiniškuose paplūdimiuose, kurio Palanga pavydėtų iki beprotybės. Bet čia jau net ir Baltijos mėgėjams per šalta. Be to, paplūdimiai aptverti spygliuota viela. Ir užrašai „atsargiai minos“. Karo aidas ir atsargumas prieš galimą naują invaziją.

Parke – du vagonėliai. Viename greitai pagamins mėsainių. Šiaip jau – hamburgerių, nes juk befstrogenas – iki šiol befstrogenas „Neringos“ restorane. O gal Kijevo kotletą vadinti vištainiu? Kitame – įrengtas įspūdingiausias, kiek mačiau, nacionaliniuose parkuose tualetas pasaulyje. Kilimas. Švelni klasikinė muzika. Kvapas perša mintį, kad nuolat purškiami „Guerlain“ kvepalai. Rimta investicija.

Pasidžiaugę vaizdais grįžtame į prieplauką. Vėjas staiga sustiprėja ir nedidelis sąsiauris pasišiaušia grėsmingomis bangomis. O mums reikia atgal. Pripučiami kateriai bandė saugiai grąžinti mus laivan. Bet teko apsukti mažiausiai dešimt ratų per galingas bangas, kol visiškai šlapi vargais negalais sugebėjome įsitverti į laiptukų turėklus. Ir grįžti „namo“.

Retas grįžimas net ir į tikrus namus gali nustelbti tai, ką tenka patirti. Jūreiviai keikėsi be sustojimo. Ir, ko gero, būtų keikęsi taip pat, net jeigu ne tik aš, bet ir amerikiečiai būtų supratę, ką jie sako.

Galima aplankyti daugybę kitų Folklando kampelių ir miriadą salų. Port Stanlio turizmo centras tuo pasirūpins labai profesionaliai, jeigu neplaukiate toliau. Nedidelė karališkųjų pingvinų kolonija, jūrų liūtai. Banginiai ir delfinai. Vėjo nebijantiems ilgi pasivaikščiojimai labai vaizdingomis ir visiškai laukinėmis pakrantėmis ar kalvomis.

Jeigu neplaukiate toliau, galite ramiausiai grįžti lėktuvu į Punta Arenasą Čilėje. Pajutę ir supratę, kas yra užjūrio teritorija už daugelio tūstančių kilometrų nuo valstybės. Ką jau kalbėti apie gamtą.