Kas gi tie britai?

Dažniausiai britus vadiname anglais. Dėl to škotai (kiek mažiau velsiečiai) eina iš proto. Ir visai nenuostabu. Kažkur mūsų pasąmonėje, gal nuo mokyklos laikų, jie anglai. O juk ten nesilpnas mišinėlis. Galai ir anglosaksai. Pastarieji dominuoja. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, tai buvo labai padrikos, net barbariškos gaujos, perplaukusios sąsiaurį. Visai ne tokios, kokias anglai dabar norėtų matyti – kaip taikius, kultūringus fermerius.

Visokie nepriklausomybininkai (įskaitant mus) labai paveikė škotus ir velsiečius imtis savo pačių reikalų. Škotai jaučiasi stipresni, jau turi parlamentą ir savo įstatymus. Anglai ir velsiečiai kaip ir kartu. Bet Velse viskas rašoma dviem kalbomis, jau yra ir Velso Asamblėja (parlamento analogas). Škotai kalba apie nepriklausomybę nuo Anglijos, tačiau Velsas tuo klausimu daug kuklesnis. Anglai sprogsta. Škotija gauna „kelis svarus“ į biudžetą iš centrinės vyriausybės. Nepaisant viskio eksporto ir dar kai ko. Anglų argumentas – kodėl mes turime maitinti Škotiją?

Charakterio skirtumai labai dideli. Kokia anglų charakterio esmė?

Suderinti nesuderinama – didelį vidinį drovumą ir ąžuolo šaknis. Gilų nepasitikėjimą užsieniečiais ir gana meistrišką gebėjimą tą slėpti. Niekada nekalbėti tiesiai, tik užuolankomis. Labai gražiai detektyviniuose romanuose tą aprašo žanro karalienė Agatha Christie. Daugelyje situacijų labai taikliai nutapytos tarnaitės. Jų nepasitikėjimas užsieniečiais beribis, o nesugebėjimas vaidinti, kaip tą moka daryti jų ponai, neišvengiamai išduoda tikruosius jausmus.

Viena iš labiausiai britų niekinamų užsieniečių savybių – kalbėti apie vienus ar kitus dalykus tiesiai šviesiai. Mums (ir daugeliui kitų tautų) visai priimtinas atsakymas „taip“ ar „ne“ kalbant apie paprastus dalykus.

Sakykime, lietuvis sako svečiui ar kaimynui: „Gal nori meduolio?“ Šis atsako – „taip“ arba „ne“. Britui tai didžiausias grubumas. Dešifruoju „taip“: „Tiesiog nuostabiai atrodo jūsų meduoliai. Mano teta kartais juos kepa, bet jie atrodo daug prasčiau nei jūsiškiai. Tad jeigu galima, mielai paragaučiau“. Dešifruoju „ne“: „Niekada nemačiau taip apetitiškai atrodančių meduolių. Jūs juos gaminate pagal tradicinį škotišką „McVittie’s“ biskvitų receptą? Taip ir maniau. Kaip norėčiau suvalgyti bent vieną, deja, skrandis taip užkimštas, kad tiesiog neįgalėsiu. Manau, tikrai neįžeisiu jūsų nuostabių kulinarinių gebėjimų“.

Štai taip. Kaip meistriškai galima žodžius „taip“ ir „ne“ paversti ištisu pokalbiu. Na, tegu ir „taip, ačiū“, ir „ne, ačiū“, tačiau toks tiesmukas pokalbis britų draugijoje priimamas kaip eilinis užsienietiško beviltiškumo pavyzdys.

Vienoje Agathos Christie knygų („Dead Man’s Folly“) aristokratė iš provincijos klausia garsiojo seklio Erkiulio Puaro: „Jūs, atrodo, gerai pažįstami su Stabsais?“ Klausimas skamba kaip teiginys. Seras Džordžas Stabsas yra didelio dvaro savininkas. Teiginys reiškia – nors jūs ir užsienietis, bet beveik „vienas iš mūsų“. Nors skamba kaip klausimas.

Man skaitant paskaitas Jungtinėje Karalystėje nėra didesnio komplimento, kai prieina žmonės ir teigia, kad aš angliškai kalbu geriau negu jie patys. Tai tas pats kaip „jūs beveik vienas iš mūsų“. Didžiulis minusas, kad aš „rusas“. Nepaisant informacijos, nepaisant lankstinukų. Aš kažkur iš ten. Iš Lietuvos. Labai daug kam nežinomo arba labai greitai pamiršto krašto (po Sausio 13-osios, kada tą kraštą žinojo beveik visi). Tada per klausimams skirtą laiką tenka paskaityti kitą, jau istorinę-politinę paskaitėlę, nes nesitveri savame kailyje. Puikus antiargumentas tokiu atveju – juk škotai nelabai striksi iš džiaugsmo, jeigu juos vadina anglais. Ir atvirkščiai.

Anglų istorijos ar geografijos žinios, aišku, nepalyginamos su amerikiečių (kur jų kaip ir nėra). Bet didžiumos žmonių vis tiek labai ribotos. Laida „Klausimėlis“ sėkmingai galėtų tiesiog audra pralėkti per Karalystę ir sukurti ten tikrai ne vieną puikų siužetą. O ir pasirinkimas kur kas didesnis – beveik 60 milijonų žmonių.

Imperinė praeitis daro savo. Pergalė neskelbtame Folklendo kare puikiai pademonstravo šią nostalgišką gaidelę seniai nebeegzistuojančiuose Albijono rūkuose. Pirmalaikiai rinkimai buvo laimėti triuškinama persvara. Bet, ko gero, taip būtų beveik visose valstybėse, gal išskyrus Vokietiją, kur jaunimas kraupiai pacifistinis, bent jau didelė dauguma. Antrasis pasaulinis karas ten nenuėjo veltui.

Anglų snobizmas turi itin gilias šaknis. Kiekvienas judesys ar sakinys turi būti gerai apgalvotas. Lyg būtum Bekingemo rūmuose popietinės arbatos su Elžbieta II. Taip ir niežti smegenis pavadinti tai genetiniu palikimu. Kaip ligos. Ar jūsų šeimoje kas nors sirgo vėžiu ir pan.

Mokyklų sistema taip pat paliko gilų randą „ąžuolo šaknyse“. Viena akimi žiūrint, prestižinėse mokyklose tiesiog demokratija. Mokiniai sprendžia bendraklasio likimą, jeigu šis prasižengia. Viešai peria jį. Žemesniųjų klasių vaikai turi tiesiogine prasme tarnauti vyresniesiems. Oficialiai, jokia ne „dedovščina“.

Jeigu vykstate gyventi ar organizuoti verslą šioje tikrai daugiaspalvėje šalyje, taikykitės, nes jie tikrai prie jūsų nesiderins. Nebent jums priklauso pusė Rusijos naftos ir dujų atsargų. Angliškas verslas vienas negailestingiausių. Konkurentai naikinami subtiliai, su šypsena, mandagiai.

Anglai meistriškai vaidina susigėdusius, kad nemoka kalbų. Kai kurie ir nuoširdžiai tiki, kad jie visi tinginiai. Juk galėtų išmokti. Ir kaip čia mes ar olandai kalbame keliomis kalbomis? Kokie mes darbštūs! Kokie talentingi! Tai vienas pagrindinių kompleksų, kuriuos jaučia mąstančioji britų visuomenės dalis. Mokykloje paprastai dėstoma prancūzų kalba, kurios pagrindai pamirštami tiesiog žaibiškai. Ir kodėl ne? Išskyrus tuos anglus, kurie vasarą vyksta atostogauti už Lamanšo sąsiaurio, kam ji jiems? Viskas angliškai. Visame pasaulyje.

Na, dar ispaniškai Ispanijoje ir abiejuose Amerikos žemynuose. Bet kas ten jau labai mokosi ispanų kalbos Filipinuose ar Kinijoje? Anglų, anglų, anglų. Ir tai tik stiprės pakeliui į pasaulį, kur mūsų artimiausias draugas jau bus ne žmogus, o kompiuteris. Vyresnės kartos žmonės dažnai išties mano, kad tauta tingi. Ir todėl gėda. Visai nesuprasdami netgi paprastų biologinių mechanizmų, reguliuojančių tokį procesą. Niekas nespaudžia mokytis tų keistų kalbų, jeigu su visais susikalbėsi gimtąja. Išimtis, suprantama, tarptautiniu verslu užsiimantys žmonės. Čia juk sėkmė dažnai priklauso nuo to, kaip bendrauji su partneriais.

Mokėti kinų kalbą – didžiulis privalumas kraunant turtus iš šlamšto, taip sėkmingai gaminamo milžiniškoje šalyje. Indija – ne problema. Kolonijinė praeitis, kriketas... Anglų kalba vis dar madinga ir liks tokia. Rusija – kiek sugebi išgerti degtinės (kiek supaprastinau, bet tiesos daug). Na ir kalba labai praverčia. Bet tiems, kurie kartą per metus skrenda atostogų į Egiptą, ne. O daug jų ir niekur neskrenda niekada. Ne dėl pinigų stokos. Nepatriotiška. Nebent į buvusias kolonijas.

Anglai – kaip daugelis vakariečių – niekada nekalba apie pinigus. Dabar ir mes jau tokie, ir kaip greitai! Itin blogo tono požymis. Nekalbama apie politiką ir religiją – dar vienas labai blogo tono požymis jų akyse. Nekalbama, kas už ką balsavo (jeigu apskritai balsavo). Lieka oras.

Štai čia jūs, jeigu sugebėsite, galite stryktelėti savo pašnekovo brito akyse iki padebesių. Kaip pieno primilžiai brandaus socializmo laikais. Jeigu turite daug žinių apie atmosferos frontus, okliuzijas, potvynius ir atoslūgius. Jeigu didelei pašnekovo ar pašnekovės nuostabai papasakosite, kad Baltijos jūroje jų nebūna. Juk Baltijos jūra šiaip ežeras, sakote jūs. Tik per siaurus Kategato ir Skagerako sąsiaurius susijungęs su pasauliniu vandenynu. Pokalbis truks valandas.

Na, ir gamta. Labai daug kam Jungtinėje Karalystėje tai opi tema. Ja galima kalbėti ir kalbėti. Ne tik apie Angliją ar Lietuvą, bet ir apie pasaulį. Apie arklius ir šunis, jeigu pašnekovai aristokratiškų šaknų. Štai neseniai pas mane svečiavosi garbaus amžiaus grafienė. Jos jaunystė praėjo su arkliais ir šunimis – vienintelis priimtinas užsiėmimas aristokratams. Ir kiek pylos gavau nuo jos dėl savo dobermano! Jeigu jis nesielgia kaip robotas, blogai. Suprantama, turint po vieną dresuotoją kiekvienam šuniui bus kitaip. Ir po sodininką kiekvienam krūmui.

Bet štai atėjo karas, ir mano grafienė savanore išėjo kariauti. Į garsųjį moterų smogiką – WRNS (angl. Women’s Royal Naval Service). Liaudyje žinomos kaip WRENS dėl lengvesnio tarimo. Daugiausiai vidutinė klasė ir net aristokratai. Smogimas buvo užnugarinis. Radistės, kurjerės labai svarbiems pavedimams. Kiek komiška, kad šis trumpinimas – Anglijoje labai dažno paukštuko (karetaitės) pavadinimas. Ir nuo karo laikų likęs posakis: „Vieną kartą karetaitė – visada karetaitė“, gyvas ir dabar.

Dabar apie ąžuolo šaknis. Jos silpsta. Bet vienas žvilgsnis į Jos Didenybę jas labai gyvai primins. Karlo I egzekuciją anglai laiko viena didžiausių istorijos begėdysčių, kaltindami tuo škotus. Jo sūnaus sosto atkūrimas ir tolesnė daugelio labai galingų monarchų eilė tik stiprina tokį požiūrį. Ir net dabar, po Karališkuosius rūmus krėtusių skandalų, monarchija stipri. Jeigu būtų koks nors antimonarchinis referendumas, galvą guldau, – triuškinamai pralaimėtų.

Niekada nesiskųsti ir nedejuoti. Neprašyti pagalbos iš vaikų. Aukoti labdarai, nesvarbu, kur ji nueis. Atliktos pareigos jausmas jiems duoda daug stiprybės.

Britų požiūris į gyvūnus – išskirtinis. Galbūt šaknų reikėtų ieškoti karališkose medžioklėse su skalikais, kai žirgai ir šunys buvo tokie svarbūs ir mylimi. Net dabar karalienė laiko savo garsiuosius korgius, o princesė Ana nenulipa nuo žirgo. Kandūs liežuviai juokauja, kad ji pati veidu gana primena šį nuostabų gyvūną...

Kita vertus, šaknys turėtų būti gilesnės. Juk daugybėje šalių vieni ar kiti gyvūnai labai svarbūs, ypač arkliai. O šit Kazachstane atitarnavęs arklys ramiausiai paskerdžiamas. Ir suvalgomas. Anglui toks scenarijus mažų mažiausiai sukeltų stiprų nervinį šoką, jeigu ne širdies smūgį. Tai, kad Korėjoje šunys auginami maistui – dar viena ilgų pokalbių tema. Parašų rinkimai po daugybe peticijų. Ir jeigu jūs mylite gyvūnus, britai jus mylės.

Kiekvieną kartą įžengiant į eilinio brito „tvirtovę“ (namus) šeimininkai domisi, ar nebijote šunų ir ar nesate alergiškas katėms. Visuomenė padalyta į dvi dalis – „šunų žmonės“ ir „kačių žmonės“. Pastarosios kelia didžiausią kontroversiją. Jų milijonai. O daugiau kaip milijonas britų yra Karališkosios paukščių apsaugos draugijos nariai. Kaip žinia, katės ir sodų paukštukai nėra geriausi draugai. Ir trunka ta diskusija jau daugiau kaip šimtą metų. Už kates ir prieš jas. Šviesos tunelio gale nėra ir negali būti.

O kaip džiaugsis jūsų šeimininkai, jeigu jų šuo ir jums patiks, ir pats meilinsis bei draugaus. Jūs jų akyse tapsite „beveik mūsiškiu“. Labai svarbu mėgti kraštovaizdį (angl. countryside), konservatyvesnės britų dalies aistrą. Ne šiaip gamtą, bet būtent britų kraštovaizdį, kur tikros, natūralios gamtos telikę apie 2%. Ir, suprantama, sodai. Britas be sodo ar sodelio laikomas tikru nelaimėliu. Atstumtuoju kaip Indijoje. Bet žinoti, kada tiksliai reikia sodinti ar persodinti puansetijas, primules ar difenbachijas gerokai sunkiau nei pasimeilinti šuniui ar katei. Ten sodų specifika labai skiriasi. Ima pradžią nuo Tudorų laikų. O ir klimatas visai kitoks. Kai kurie augalai žydi per žiemą, nes sniegas – retenybė.

Šit jums ir neišsenkama mandagių, socialių pokalbių tema. Kada kas pražydo, kada ką sodinti. Garsioje anglų komedijoje „Diblio vikarė“ pagrindinė herojė labai nerimavo, kokią gi pagrindinę antraštę parinkti kitam jų parapijos laikraštuko numeriui. Ir rado – „Beveik laikas sėti ridikėlius“. Antrasis įvadinis straipsnis buvo „Višta padėjo gana didelį kiaušinį“. O trečiasis – „Dingusi katė – nedingo“. Kiek peno protui, studijuojant britų charakterį. Prioritetai, prioritetai.

Komitetai, komitetai. Dar vienas išskirtinis britų bruožas. Visuomeniniais pagrindais. Net daug pasiekę visuomenės atstovai kartais su komišku rimtumu prisiima visus įsipareigojimus. Svarsto sudėtingiausius klausimus, ypač parapijų tarybose ir WI (angl. Women’s Institute – Moterų institutas). Tai garsi britų organizacija, kurios veikloje gali dalyvauti tik moterys, pageidautina pensinio amžiaus.

O svarstomi klausimai dažnai primena kažkokį nelabai brandų vaikų darželį. Ar būtina apkarpyti tą ar kitą gyvatvorę, ar dar galima palaukti? Ką daryti su misterio ir misis Smith šuneliu? Juk visiems atrodo, kad jie patys neužtenkamai juo rūpinasi. Ar balsuosime, kad imtumės vienų ar kitų priemonių? Balsuojame, kas už tai, kad balsuotume? Kas ne? Kiek skirti to ar kito žemės drebėjimo aukoms paremti – 10 ar 11 svarų? Nuomonės stipriai skiriasi. Bet žmonės grįžta namo, turi apie ką kalbėti ir užmiega kūdikio miegu. Mat pareiga visuomenei įvykdyta. Gražu.

Mąstantys britai dažnokai skundžiasi, kad valdžia jau pavertė šalį į „nanny state“ (auklės šalį). Visur pamatysite daugybę absurdiškų įspėjimų, kad „slidu, jeigu šlapia“. Tiesioginis legitiminės duobės, į kurią ritasi Vakarai, rezultatas. Toną užduoda, aišku, JAV. Savivaldybė turi apsidrausti, nes neatsargus pilietis gali paslysti ir nusilaužti koją ar ranką. Ir jeigu įspėjimo nėra, jis tiesiu taikymu vinguriuos į teismą. Prisiteis daug pinigų, nes nebuvo įspėtas. Apie ką? Kad kai lyja, tai iš dangaus krinta vandens lašai? Kad kai nori atidaryti duris, reikia spustelėti rankeną? Gerai dar, kad ne įspėjimas: „Kad neuždustumėte, rekomenduojama kvėpuoti“.

Čia tiesiog 50 karatų deimantas Osamos bin Ladeno karūnai. Milijonų milijonai mokesčių mokėtojų pinigų už absurdiškus dalykus. O kiek kainuoja teismai?! Čia ir teroro aktų nebelabai reikia – valstybė pati noriai ir uoliai save naikina, paversdama piliečius kažkokiomis pusgyvėmis lėlėmis. Nors čia ir bendra Vakarų problema, ji jau gana stipriai virpina Jungtinę Karalystę.

Tuo ir skundžiasi tie britai, kurie su pasididžiavimu (ir turėdami tvirčiausią pagrindą) prisimena didelius dalykus, net žygdarbius, kuriuos nuveikė jų tauta. Arba pavieniai išskirtiniai jos atstovai. O dabar kai kurie bijo išeiti į gatvę ar sėsti į lėktuvą. Užtenka žemiausio lygio laikraštpalaikiui cyptelėti, kad tas ar anas pavojinga.

Man, anglofilui, tą matyti tikrai skaudu. Ypač būnant pažįstamam su dideliais tos labai išskirtinės valstybės vyrais, tokiais kaip seras Peteris Scottas. Apkeliavus visus jos kampelius, patyrus silpnėjančias ąžuolo šaknis. Bet ką gi – prieš vėją nepapūsi. Vis tiek ten dar yra labai daug gėrio.