Nors Abudžoje buvo labai smagu ir gera, tačiau reikėjo judėti toliau. Taigi apsisprendėme vykti tiesiai į Jankario pramogų parką. Brėkštant rytui susipakavome daiktus, papusryčiavome ir patraukėme autobusų parko link.
Nei didelio, nei mažo autobuso nebuvo matyti, todėl dėl kainos teko derėtis su taksi vairuotoju. Susitarėme, kad nuo Abudžos iki Džos kiekvienas keleivis mokės po tūkstantį nairų (maždaug 20 litų), tačiau teko priimti dar du pakeleivius, kad, vairuotojo teigimu, būtų visas ekipažas.
Taigi gale sėdėjome keturios „oyibo“, o priekyje – du keleiviai ir vairuotojas. Pusketvirtos valandos nežmonišku greičiu – spidometras buvo sugedęs, todėl sunku pasakyti, koks tikras greitis – vingiuotais keliais, susispaudus ne itin techniškai tvarkingoje mašinoje net ir nigeriečiams galėtų pasirodyti tikras iššūkis.
Saugiai pasiekusios Džos, turėjome persėsti į autobusą, vežantį Jankario pramogų parko link. Bet mums buvo paaiškinta, kad tiesioginio maršruto nėra, tačiau nusigavusios iki Baučio, be problemų rasime kitą autobusą, kuris nuolat kursuoja į pramogų parką.
Žinodama nigerietišką sistemą, su įtarimu kelis kartus paklausiau Džos autobusų parko vadybininko, kuris pats mums taip prisistatė, ar tikrai nebus problemų, kai pasieksime Baučį. Jis pasakė, kad nebus jokių problemų, ir šimtu procentų mane užtikrino, jog viskas bus gerai. Taigi laukė dar geros trys valandos nigerietiškais keliais iki Baučio autobusų parko.
Baučį pasiekėme kelios minutės prieš keturias. Saulė vis dar kaitriai spigino, tačiau oras buvo daug gaivesnis ir ne toks užterštas kaip Lagose.
Pradėjome klausinėti žmonių, kuris autobusas ir kada išvyksta į Jankarį. Visi užklaustieji atsakė vienodai: „Autobuso nėra ir nebus“. Jie nepaneigė ir to, kad toks maršrutas egzistuoja, tačiau niekas nežinojo grafiko, tik tai, kad tą dieną tikrai jau niekas nevažiuos.
Tą pačią akimirką su dosniu pasiūlymu prisistatė keli vyrukai, norintys parodyti gerą širdį, t.y. pasiūlė taksi paslaugas už 6 tūskt. nairų. Kaina tiesiog nepadoriai didelė. Bandėme nusiderėti iki 2 tūkst. nairų, tačiau taksi vairuotojas turėjo pranašumą, teigdamas, kad po penktos valandos, kai pradės temti, niekas net nesvarstys mūsų pasiūlymo važiuoti į Jankario pramogų parką dėl laukinių žvėrių. Nusiderėjome iki 3,5 tūkst. nairų, tačiau tai vistiek buvo per didelė suma.
Tuo pačiu metu bandėme susisiekti su žmonėmis, kurių kontaktai buvo duoti Abudžoje, jei iškiltų problemų.
Nigerijoje yra trys pagrindiniai mobiliojo ryšio tinklai – “Celtel”, “Glo” ir MTN –, tačiau, kaip ir viskas Nigerijoje, taip ir telefoninis ryšys labai dažnai tinkamai nefunkcionuoja. Negalėdamos prisiskambinti, kiekvieną minutę vis labiau nerimavome. Tuo metu, kai padėtis jau atrodė ganėtinai beviltiška, vienas iš kontaktinių asmenų galiausiai pakėlė ragelį. Nerimas atlėgo bent trumpam. Dar kelios laukimo minutės, ir mums į pagalbą atvyko Deividas.
Dėl vėlyvo meto sunku buvo rasti taksi, kuris vyktų į pramogų parką, tačiau Deividas paprašė pažįstamo taksisto už 3 tūkst. nairų pristatyti mus tiesiai į parko viešbutį.
Saulei leidžiantis oras vėso. Švelnus ir gaivus vėjas, pučiantis pro atidarytus taksi langus, atstojo oro kondicionierių. Saulei artėjant prie horizonto, taksistas kiek galėdamas spaudė greičio pedalą, tik šiek tiek pristabdydamas ties posūkiais ar gyvenvietėmis.
Po truputėlį daugiau nei valandos kelio galiausiai pasiekėme Jankario pramogų parką. Aplinkui jau buvo tamsu, žmonių ne per daugiausia, o viešbučio priimamajame – tylu.
Paprašius kainoraščio, viešbučio administratorius pareiškė, kad laisvų kambarių nėra. Vėl patyrėme stresą – taksistas jau išvažiavęs, jokio kito transporto nebuvo, lauke kiekvieną akimirką vėso, neturėjome vietos, kur permiegoti, ir pats pramogų parkas buvo gerokai toli nuo pirmosios gyvenvietės – jei ir būtumėme norėjusios eiti pėsčiomis, kažin ar būtumėme įveikusios distanciją, ypač, kai bet kada galėjo užpulti koks nors laukinis žvėris.
Net pikta, kai pagalvoji, kad jie neturėjo jokios informacinės brošiūros, o kambarių rezervavimas, regis, nepraktikuojamas.
Kai situacija atrodė jau beviltiška, staiga išdygo vienas vyrukas, kuris pareiškė galėsiantis mums padėti. Pasirodo, jis dirbo personalo darbuotoju ir iš geros širdies, t.y. už 6 tūkst. nairų, buvo pasiruošęs užleisti savo kambarį, kad tik mums nereikėtų miegoti lauke ar viešbučio priimamajame. Sutikome net nesiderėdamos, nes nelabai turėjome, iš ko rinktis. Tuo metu, kai mokėjome pinigus, vyrukas dėl nežinomų priežasčių nuleido kainą iki 5 tūkst. nairų. Mes neprieštaravome.
Naktis buvo itin šalta. Net nesitikėjome, kad Nigerijoje gali taip atšalti.
Apie 6 valandą ryto kažkas ne itin garsiai, tačiau įkyriai ir kantriai beldė į duris. Aš pirmoji neištvėriau, tad atsikėliau pažiūrėti, kas taip anksti veržėsi į svečius.
Už durų stovėjo tas pats vyrukas, kuris išnuomojo mums kambarį. Pasirodo, jis norėjo mums parodyti į stovyklavietę atklydusius dramblius, kuriuos ne visada pavyksta pamatyti net safario metu. Išverčiau iš lovos savo drauges, ir visos lėkėme žiūrėti dramblių. Pakeliui sutikome keletą babuinų ir porą šernų.
Priėjome prie dramblių pakankamai arti – mus skyrė gal šiek tiek daugiau nei 3 metrai. Iš vienos pusės buvo nelabai didelis mūrinis barjeras, iš kitos – metalinis sietas.
Net ir plika akimi pažvelgus, buvo aišku, kad, jei kas pabaidytų ar įpykdytų dramblius, ir jie pradėtų bėgti mūsų link, nė viena iš „apsaugų“ mums nepadėtų. Tačiau viskas baigėsi gerai. Be fotoaparatų skleidžiamų garsų ir tylių nuostabos šūksnių nieko daugiau neįvyko. Papusryčiavę drambliai grįžo į ten, iš kur buvo atėję.
Po poros valandų išsiruošėme į oficialųjį safarį. Susėdome į dešimties vietų gana atvirą džipą ir išvažiavome ieškoti laukinių žvėrių. Nors safaris tęsėsi daugiau nei valandą, iš esmės nieko nepamatėme, tik labai greitai prabėgančią vieną antilopę, labai toli rytiniam poguliui prigulusį krokodilą (jei ne ornitologijos studentų, sutiktų visai atsitiktinai, žiūronai, tai kažin ar būtume matę ir tą krokodilą), porą neaiškios rūšies paukščių ir keletą babuinų. Kitaip tariant, tikrai nebuvo verta važiuoti į safarį, nes daug įspūdingesnė buvo rytinė žvalgyba.
Didžiausia atrakcija buvo, kai teko sustoti ir padėti vokiečių turistams, individualiai keliaujantiems po Afriką, nes jų automobilis buvo užstrigęs smėlėtame Jankario pramogų parko kelyje.
Grįžusios į parko stovyklavietę išvydome gausybę babuinų, kurie ten tiesiog viską siaubė. Jie – kaip elgetos Lagoso gatvėse: lekia prie tavęs ir tikisi ką nors iškaulyti. Visa laimė, kad nors babuinai ir įkyrūs, bet neagresyvūs.
Nigerijoje turizmo sritis yra labai apleista arba, kitaip tariant, neišvystyta. Mažai investicijų, mažai supratimo, kaip galima išnaudoti turimus išteklius. Visi nori pinigų, tačiau tingi įdėti pastangų.
Nors Jankario parkas pavadintas pramogų parku, be safario ir maudynių karštosiose srovėse, daugiau nėra ką veikti.
Nenatūraliai sukurtos karštosios srovės – žydras, vos drungnas, palmių ir kitų egzotiškų augalų apsuptas vandens telkinys. Dar egzotiškiau tampa, kai besimaudydamas pamatai viename telkinio šlaite priešpiečių užklydusį dramblį, kurio nejaudina nei tranki muzika, nei klykaujantys vaikai.
Vos tik nuotaika pagerėjo ir rūpesčiai trumpam atslūgo, nei iš šio, nei iš to išdygo vienas jaunas „paparacas“ ir pradėjo mus fotografuoti. Nors visą kelionę laikiausi gana santūriai, tačiau tuo momentu tiesiog pratrūkau šaukdama, kad ne mus, o kitame krante esantį dramblį reikia fotografuoti. Vaikinukas greitai susipakavo ir pasišalino.
Nuo pat ankstyvo ryto pradėjome klausinėti, kur ir kaip galime rasti autobusą ar kokią kitą transporto priemonę, kuri mus galėtų nuvežti atgal į Baučį. Parko administracija lyg ir buvo girdėjusi, kad kartais atvažiuoja autobusai, tačiau nė vienas nieko nežinojo ir negalėjo mums padėti. Vėl sunerimome. Laimei, mielai iki Baučio mus pavėžėti sutiko viena nigeriečių porelė, su kuria susipažinome safario metu. Džabsas ir Msa net pasiūlė nakvynę savo namuose, jeigu nesusisiektume su žmonėmis, turinčiais mus priglausti.
Kai jau laimingos susipakavusios daiktus važiavome Baučio link, kai atrodė, kad jau niekas bent jau pakeliui negali nutikti, staiga nuleido padangą. Saulė grėsmingai artėjo horizonto link mums bekeičiant padangą vidury safario klodų. Vis dėlto, likimas mūsų pasigailėjo ir neatsiuntė jokių laukinių žvėrių. Pasiekėme Baučį sėkmingai.