Pietų Afrikos Respublika (PAR) – kontrastų šalis: su pingvinais, krypuojančiais smėlėtais Atlanto vandenyno paplūdimiais, zebrų, liūtų ir antilopių kaimenėmis Kriugerio nacionaliniame parke, senosiomis zulu gentimis, garsėjančiomis savo kariais. Kol dar nebuvo Sueco kanalo, būsimosios PAR žemės jūreiviams atrodydavo kaip išsivadavimas. Ne veltui jūrininkų pastebėtas pirmasis žemės lopinėlis buvo pavadintas „Cape of Good Hope“ (Gerosios Vilties kyšulys), kurį aplenkę jie patekdavo į Indijos vandenyną. Apie tai mąsčiau stebėdamas oro uosto šviesas iš lėktuvo, kuris leidosi Keiptaune.
Lenktynės su laiku
Pilotas pranešė: „Vėluojame pusę valandos“. Tai reiškė, kad jau nespėsiu į savo lėktuvą, netrukus atsiplėšiančio nuo Afrikos žemės Europos link. Bet vilties nepraradau. „Man reikia į tą lėktuvą kuo greičiau!“ – šaukiau braudamasis iš lėktuvo ir rodydamas į Mančesterio lainerį palydovei.
Prie lėktuvo stovėjo specialus oro uosto automobilis. Ant automobilio stogo sumirgėjo šviesos, sucypė padangos. Įjungęs atbulinės eigos pavarą pagalbininkas nuskriejo keliasdešimt metrų atgal ir sustojo prie terminalo durų. Iš jo išbėgusi moteris atsisėdo šalia manęs. Vairuotojas paspaudė greičio pedalą ir po kelių minučių lėkimo sustojo prie kito terminalo. Visi iššokome iš automobilio ir pašėlusiu greičiu pasileidome per tuščią salę pasų kontrolės link.
Mano palydovė stabtelėjo prie vienintelių imigracijos vartų, kur dar buvo likusi dirbti juodaodė pasų tikrintoja. Jauno pagalbininko jau nebebuvo, bet moteris paprašė pareigūnės viską atlikti kuo greičiau, nes kitaip aš tikrai nebespėsiu į savo lėktuvą.
„Kaip drįsti atvesti jį čia? Šitas terminalas skirtas tik vietiniams!“ – užrėkė susiraukusi juodaodė.
Mano pulsas padažnėjo, pažvelgiau į laikrodį – liko 15 minučių. Pokalbį nugirdo baltaodis pasienio tarnybos viršininkas.
„Kol jūs ginčijatės, jis tikrai nespės“, – pasakė vyras ir atidarė vartus. Tada vėl lėkėme apytuštėmis salėmis. Radome registracijos stalą su užrašu „Registracija baigta“. Dabar jau viskas, nors registratūroje dar sėdėjo garbanota darbuotoja, kuri pakartojo: „Ar nesuprantate, kad registracija į skrydį jau seniai baigėsi?“
Pulsas dar labiau padažnėjo, o laikas tirpo toliau.
„Kokių oro linijų lėktuvas pavėlavo?“ – vis dėlto teikėsi pasiteirauti abejinga registratorė.
Atsakęs, kad Namibijos oro linijų, supratau, jog viskas čia įgavo kitokį atspalvį. Skirtingos skrydžių kompanijos visada konkuruoja.
„Supratau, jie visada vėluoja“, – atsakė. Paėmusi telefono ragelį liepė palaukti, nors man iki išskridimo jau liko tik 10 minučių.
„Išskrisi“, – pasakė. Ir pridūrė: „Bet jei per 10 minučių nenusigausi iki skrydžio terminalo, lėktuvas tikrai nelauks“. Registratorė vietoj bilieto išrašė popierėlį su užrašu „Kinderis, the one who is late“ (Kinderis, tas, kuris vėluoja).
Apstulbęs atsisukau bandydamas suprasti, kur toliau lėkti. Prieš akis, persisvėręs per vežimėlį, prunkštė prie lėktuvo trapo mane sutikęs pervargęs vyras. Vežimėlyje gulėjo mano kuprinė.
Kartu su manimi į vieną lėktuvą kuprinė nespėjo, todėl man prižadėjo atsiųsti ją kitu lėktuvu.
Nespėjęs atsigauti nuo lėkimo, vyras tempė mane už rankovės ragindamas bėgti toliau. Apsidairiau norėdamas padėkoti širdį atidavusiai moteriai, bet ji lyg išgaravo.
Vėl į kojas: liftas, salė, dar vienas liftas ir vėl salė, ilgi tuneliai, laiptai, žmonių spūstys, pasų kontrolė. Liko tik 5 minutės. Inspektorius paliko būdelę – „Negrįžta, kodėl taip ilgai negrįžta?“
Paskutinė salė, dar elevatorius į viršų, „duty-free“ parduotuvės, spalvos ir garsai susiliejo į vientisą galvą sukančią mozaiką.
„Matau terminalą, vis dar eina žmonės!” – surėkė mane lydėjęs vyras, vardu Kristoferis. Pats užskuodė ant viršun judančio elevatoriaus. Visiškai nusiplūkęs pažvelgiau į terminalą, tada atgal – palydėti akimis Kristoferio. Bet išvydau tik besisukančius elevatoriaus laiptelius.
Terminale išsitraukiau popierėlį. Skrydžio operatorė nusišypsojo: „Tai tu tas Kinderis?“ Vos ne keturiomis dūmiau pro duris į autobusą, vežantį lėktuvo link. Įšokau, pajudėjome. Laikrodis rodė likus minutę iki skrydžio.
Tik kritęs į lėktuvo krėslą pajutau, kaip dreba mano kojos. Tik dabar ėmiau suvokti, kad esu taip arti piečiausio Afrikos taško, taip arti neišsipildžiusios svajonės.
Lėktuvas į Mančesterį pakilo. Afrikos maršruto nuo Maroko iki piečiausio Afrikos taško Keip Agulhaso neįveikiau. Trūko kelių šimtų kilometrų. Po kelių minučių pakilo lėktuvas į Amsterdamą, kuris gabeno mano kuprinę. Aš skridau viename lėktuve, mano daiktai – kitame.
Žvelgdamas į purpurinį Afrikos dangų prisiminiau žodžius, parašytus ant Grego visureigio durelių – „Don’t give up – the miracle is on your way“ (Nepasiduok, stebuklas kelyje pas tave).
***
Dėl neapgalvotos konsulinės sistemos negalėjau gauti PAR vizos Namibijoje, nes vienintelis šansas ją gauti – keliauti į Kopenhagą, todėl su piečiausia Afrikos žemyno šalimi susipažinau tik Keiptauno oro uoste. Vizų pilnas mano pasas – jau ketvirtasis, kurį užpildžiau keliaudamas – vertė grįžti atgal į Lietuvą, ir kas žino, galbūt kada nors – ir atgal į Afriką.
Po kelionės dar kartais užmetu akį į Afrikos žemėlapį. Pačiam sunku patikėti, kad galėjau tokį atstumą sukarti. Tuomet aplanko ramybė – Afrika mano kišenėje. Per 5,5 mėnesio perėjau 15 šalių, autostopu ir pėsčiomis įveikiau 18 181 kilometrą.
Ką patyriau, ar pasitvirtino turėti stereotipai apie Afriką?
Rasizmas
Afrikiečiams tai – tik baltaodžių nusistatymas prieš juodaodžius. Baltajam užpuolus juodaodį tai bus vadinama rasizmu, priešingu atveju, tai bus tik paprastas užpuolimas. Kitų rasių atstovai šiame kontekste nedominuoja, tai siejama su vergove, kuria daugiausia užsiėmė baltaodžiai. Nors gilesnės vergovės istorijos afrikiečiai nežino. XIX amžiuje pagrindiniai vergų supirkėjai Afrikoje buvo arabai. Tačiau nei libaniečiai, nei egiptiečiai, nei kinai, kurių Afrikoje apstu, ir kurie valdo didžiąją dalį verslo, į šią istoriją neįpinami.
Sachara
Miražai ir haliucinacijos – tikra tiesa. Man jas sukėlė išsekimas ir vandens trūkumas. Sacharos gyventojai – išdidūs žmonės, nesvarbu ar jie būtų kupranugarių varovai, Maroko tuaregai, ar tikrosios Sacharos šalyje Nigeryje gyvenantys klajokliai. Dykuma juos grūdina ir moko gyventi santarvėje su gamta. Žodis „sachara“ arabiškai ir reiškia – dykumą.
Laukiniai gyvūnai
Vakariniame krante jų beveik nebėra. Važiuokite į Tanzaniją ar Keniją, Madagaskarą ar Botsvaną. Daugumą vakarinio kranto šalių daugelį dešimtmečių niokojo karai, sunaikinę ne tik žmones, kelius, bet ir laukinius gyvūnus.
Dabar jų kiek daugiau Ganos, Namibijos ir Kamerūno nacionaliniuose parkuose. Iš laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų mačiau kupranugarius Sacharoje, keletą gyvačių Benine, stručius Namibijoje, pulkus įvairiausių beždžionių Kamerūne ir Ganoje. Per karus Angoloje buvo išnaikinti kone visi gyvūnai. Kai iš PAR, norint atgaivinti gamtą, buvo atvežta zebrų kaimenė, dryžuotieji po Angolos žaliąsias platybes palakstė trumpai: per savaitę visi buvo suvalgyti.
Džiunglės
Afrika ir džiunglės – neatskiriami, kaip žmonės įvaizduoja Afriką. Bet miškų kirtėjai masiškai naikina džiungles, kirsdami didžiulius jų plotus ir plukdydami įspūdingus medžius galiūnus į tolimus užjūrius.
Tankių džiunglių daugiausia pusiaujo zonoje – Gabone, KDR (Zaire), Kamerūne. Čia yra medžių, kurie užauga net iki 3 metrų skersmens, šokinėja daugybė beždžionių, žemumose apstu maliarinių uodų, kitų nepažįstamų ir pavojingų vabalų ir muselių. Kelionės per džiungles sekinančios – prasti keliai, drėgmė, liūtys. Bet viską atperka tyla, bambukų giraitės, kalnų serpantinai.