Dviračių žygį senuoju Šilko keliu iš Olimpijos (Graikija), kur 776 m. pr. Kristų vyko pirmosios olimpinės žaidynės, į šių metų olimpinių žaidynių sostinę Pekiną (Kinija) vasario 20 dieną tarp dvylikos dviratininkų pradėjo ir trys lietuviai - fizikas Sigitas Kučas, pedagogė Nijolė Marcinkėnienė ir gydytojas-akupunktūristas Valentinas Kabašinskas.
Šį žygį dviratininkai tikisi užbaigti per 171 dieną, rugpjūčio 8-ąją, olimpinių žaidynių atidarymo dieną.
Žygeiviai keliaus antikos laikus menančiais Graikijos keliais, Juodosios jūros pakrante Turkijoje, Kaukazo serpantinais Gruzijoje ir Azerbaidžane, iš kur per Kaspijos jūrą laivu kelsis į Turkmėniją. Toliau maršrutas drieksis per Karakumų dykumą, Uzbekistano istorinius miestus Bucharą ir Samarkandą, Tian Šanio ir Pamyro kalnus. Daugiausia laiko, net 75 dienas, žygeiviai praleis Kinijoje.
Kelionė Šilko keliu yra 2004 metų maršruto iš Nordkapo (šiauriausio Europos taško) į Olimpiją tęsinys. Vienas iš trijulės dalyvių – Sigitas Kučas – dalyvavo ne tik žygyje iš Nordkapo į Olimpiją, bet ir garsiausiame XX a. lietuvių žygyje dviračiais aplink pasaulį nuo Vankuverio iki Hirosimos.
Visą žygio maršrutą pasiryžusi įveikti pedagogė vilnietė 55 metų Nijolė Marcinkėnienė pažadėjo kelionės įspūdžius nuolat skelbti lrytas.lt. Šiandien pateikiame pirmąją šios kelionės dienoraščio dalį.
***
Dveji metai kalbų apie žygį dviračiais Šilko keliu virsta realybe. Visą naktį prarymojau prie krūvos daiktų negalėdama apsispręsti, ko atsisakyti ir kaip daiktus paversti kompaktišku 20 kilogramų maišu. Minti pedalus teks ir žiemą, ir pavasarį, ir vasarą.
Bet štai laikrodžio rodyklė persirita per penkias, maišą paskubomis apklijuoju lipnia juosta. Vienas, du, trys, ir mes jau oro uoste, staigiai pasidaliję į dvi stovyklas: mes, išvažiuojantieji, ir jie, išlydintieji.
Vis dar nesuvokiame to, kas vyksta. Bendražygis Valentinas net trečią žygio dieną pabudo svarstydamas, ar jam toliau tęsti kelionę, ar ne. Gaila, nepasiėmėme slidžių – pranešė, kad Atėnuose sniego pūga. Skrydis atidėtas. Bandau šnekinti bendražygius. Kodėl jie susiruošė minti dviračius į tą Pekiną? Bent jau bilietus į olimpiados atidarymo šou turėtume, o dabar.
Sigitas, nuvargintas žygio rengimo rūpesčių, snaudžia. Jis, vargšelis, per tai ir barzdą prarado, nes miegui liko tik kirpyklos kėdė. Klestelėjo į kėdę ir suspėjo kirpėjai pasakyti tik tai, kad nori patrumpinti barzdą. Besėdėdamas užmigo, o mergaitė, gailėdama jo žadinti, trumpino trumpino, kol visai barzdos neliko.
Oficiali žygio versija – pasitikti olimpinius metus vežant olimpinę ugnį iš Olimpijos į Pekiną – tik nebijokite, gaisro nesukelsime, mes ją vežame saugiai paslėpę širdyse – artinti Vakarų ir Rytų kultūras, praeitį ir dabartį, pajusti legendinio Šilko kelio senovės dvelksmą.
Žygį pradedame Europos kultūros lopšyje, Olimpijoje, netoli Mikėnų, kur yra Antikos kultūros ir visos europinės kultūros pradžia. Beje, jei Dievas duos, numinsime ir iki Rytų. Tikiuosi, dar ne visiškai sulaukėję nuvešime europinės kultūros likučių. Kaip tos kultūros artinamos? Pirmiausia pažįstant, išmokstant toleruoti, suprasti ir pamilti.
Sunku tai įsivaizduoti. Bet viskas prasidėjo nuo minties Sigito galvoje. Mintis kažkuriame etape virto maršrutu, nupieštu internetiniuose dviračio puslapiuose, ant mūsų vėliavėlių, marškinėlių ir, žinoma, mielo mažo balto mus lydinčio autobusiuko. Taigi beliko tuo maršrutu pradėti keliauti. Dabar aš jau jaučiu, kad tai vyksta, tiksliau, mano kojos jaučia.
Trečią valandą nakties pasiekiame Atėnus. Pakliūvame į žvarbią, vėjuotą naktį prie apsnigtų palmių ir lakstančių valkataujančių šunų su dėžėse supakuotais dviračiais ir maišais. Įdomus vaizdelis.
Vyrai nusamdo taksi, taigi susipakuojame ir mes jau viešbutėlyje su dviaukštėmis lovomis. Dar vėliau iš Varšuvos atvažiuoja mūsų autobusiukas, kurį iškart pamilstu, į jį įgrūdame mano dviratuką, nors jam ten vietos ir nėra skirta. Prie mūsų viešbučio tikriausiai dalijama labdara: kai atsidaro durys, minia tamsaus gymio žmonių grūdasi, net susimuša. Imame fotografuoti. Priėjęs graikas paaiškina, kad čia – pabėgėliai iš Pakistano.
Važiuojame į Pyrgą. Susigaudyti Atėnų autobusų stotyje nėra lengva – jokios informacijos. O kai paklausi, atsakinėja kažką graikų kalba, skambančia panašiai kaip lietuvių, bet vis dėlto nesuprantama. Penktą valandą mes pagaliau pustuščiame puikiame autobuse – pajuntu, kad nuostabioji kelionė prasideda.
Šviečia saulė, dešinėje jūra, na, tokia kaip reklaminiuose atostogų paveiksliukuose, tik tikra, kairėje kalnai, o autobuse skamba graudi ir skaidri graikiška melodija, kuri tiesiog suvirpina mano sielą. Olimpijoje žada pasitikti Sigitas, palydėsiantis į kempingą. Bet jis kantriai sėdi autobuso stotelėje vienoje kelio pusėje, o mes – kitoje. Valentinas pats susiranda kempingą ir nusineša daiktus. Viskas baigiasi laimingai – pagaliau sustirę visi trys susitinkame. Prieš statydamiesi palapines susirenkame nuo žemės apelsinus – panašiai kaip obuolius Lietuvoje. Naktis pasitaiko šaltoka, nors ir vilkiu trimis megztiniais.
Bet diena išaušta saulėta, ir mes ant dviračių, pasipuošę savo žygio marškinėliais, važiuojame į olimpinį stadioną. Ten mus sutinka Olimpijos žurnalistai, filmuoja, fotografuoja, bet į stadioną neįleidžia. Nors visą valandą skambina įvairiais telefonais, vis tiek bilietukus tenka pirktis patiems. Prie Olimpijos miesto vicemeras dovanų įteikia metalinę olimpiečio skulptūrėlę.
Pasivaikštome po šventuosius griuvėsius, kurie man kažkodėl primena antikos kapines. Nors laidoti Antikos dievų nereikėtų – jie dar galingi, pernai sustabdė gaisrą tiesiog prie savo šventyklų.
Priekyje riogso tinklu uždengtas ir žaliai nudažytas kalnas, kad akių turistams nebadytų gaisro liekanos. Pasiimame akmenukų iš olimpinio stadiono, kuriuos žadame nuvežti iki Pekino. Taigi ugnis širdyje, akmuo kišenėje.
Valentinas pasišauna apibėgti olimpinį ratą stadione, bet kai aš pasakau, kad olimpiečiai rungdavosi nuogi, persigalvoja. Pasidžiaugiu, kad čia jau įleidžiamos moterys. Apžiūrime mažytes olimpiečių nugalėtojų pėdas, iškaltas akmenyje, pasigrožime kolonomis, kurios parodo, kad čia būta didingo miesto, ir atsisveikiname su senove. Šiuolaikinėje Olimpijos kavinėje neskubėdami papietaujame, ir į trasą.
Prasideda linksmoji žygio dalis. Be aklimatizacijos ir treniruočių, nes netgi į sporto klubą nėjau per griežtą taupymo režimą, po gripo ir dviejų nemiegotų naktų – ant dviračio į kalnus. Diena puiki, saulė šviečia, dangus mėlynas, dviratis zvimbia. Jaučiu laisvę, vėją, džiaugsmą. Akys ganosi kalnų platybėse.
Pakylame apie 600 metrų, ir ne vieną kartą. Žvyruotas serpantinas, tik negalvokite, kad kalnuose yra apsauginių sienelių, tad tenka pasikliauti nuojauta. Sutemsta, mano dviratukas čiuožinėja į šonus, vairo iš nuovargio nenulaikau, mano išsvajotosios priekinės kuprinės, pakabintos per aukštai, vairą daro visiškai nestabilų. Broliai lietuviai nepalieka manęs vienos – judu pirmyn, nes žinau, kad jie kantriai laukia.
Nežinau, kas bus. Vairo nebenulaikau. Ant mano dviračio atsisėda Sigitas, kuris sako, kad ir jis nenulaiko. Kai nuima priekines kuprines ir užsideda ant savo dviračio – važiuoti tampa įmanoma. Išvažiuojame į asfaltuotą kelią, kur mane suranda tas mielas mažas baltasis autobusiukas. Pirmą kartą, išskyrus tada, kai susilaužau ranką, neužbaigiu maršruto. Bet kaip malonu pasiduoti ir paprasčiausiai atsisėsti autobuse. Sigitas, nors ir snūstelėjo dar pakelyje, maršrutą baigia dviračiu.
Antroji žygio diena išaušta irgi saulėta. O tai mane itin džiugina. Į kalniuką pasivedėdama, nuo kalniukų įsibėgėdama riedu pro jaukius graikų kaimelius, pasisėdėdama prie kavinukių ir ant parduotuvėlių sustatytų kėdžių. Prie vienos parduotuvėlės sustabdo senukas, kuriam patinka fotografuotis. Jis parodo savo nuotraukas su prancūzų, olandų ir kitais turistais. Įdeda man gražiai atspausdintą savo adresą, kad ir aš jam atsiųsčiau nuotrauką.
Vakare žiūrėdama draugų nuotraukas beveik visų fotoaparatuose pastebiu tą patį senuką. Įdomu, ar visus jis išbučiuoja į abu skruostus kaip mane. Labai apsidžiaugiu išvydusi prie šakos pritaisytą atšvaitą, rodantį posūkį į kempingą. Sutemus kartais ne taip lengva susigaudyti, nepastebi kelio rodyklių ar kitų ženklų. Dar ir prie laužo pasėdime – Karolina vaišina itališku sūriu, o Sigitas lietuviškais lašiniais. Rytą pažadina nuostabi graikiška melodija: du jauni graikai, Vasilijus ir Danajus, vingiuoja savo melodiją – vėl tas graudulys ir skaidrumas – gražu, kad net verkti norisi.
Pažadėjau trečią dieną atvažiuoti su šviesa – taip ir atsitinka. Nuobodu nebuvo. Pirmiausia sumąsčiau – kam gi važiuoti greitkeliu, jei šalia vingiuoja toks gražus keliukas, kaip nors pateksiu į jį, kai keliai skirsis. Bet tai pasirodė ne taip paprasta: nors keliai driekėsi šalia, bet juos skyrė tai uolos, tai krūmai, neskaitant vielinės tvoros.
Pagaliau suradusi spragą tvoroje, ryžtuosi smukti į tą kelią. Tenka tik persikelti dviratį per tris metalines tvoreles. Tai ne taip lengva, nes jis pakrautas nemažu svoriu. Nors ir grandinė nukrenta, bet vistiek įveikiu ir grandinę užsidedu. Toliau – kalnų tunelis. Į Vilniaus tunelį niekada nevažiuoju – bijau. O čia nėra kur dingti. Užsidedu atšvaitą ir – pirmyn. Tunelis ilgas, gal koks kilometras.
Rašau pagiriamąjį žodį graikų vairuotojams: niekas nesignalizuoja, niekas nekliudo, kai gali, pralenkia, kai negali, kultūringai iš paskos važiuoja. Už vairo jų pietietiškas temperamentas neatsispindi. Na bet linksmiausia šios dienos dalis prasideda, kai pagal maršrutą išsuku iš greitkelio ir išvystu nusileidimą – gražu, net kvapą gniaužia.
Nuo miesto pavargusios akys negali atsidžiaugti kalnais. Apačioje – miesteliai, bekopiantys į kalną, vienišos nuostabaus grožio bažnytėlės. Taigi esu pakilusi gal daugiau kaip kilometrą, o dabar reikia leistis į slėnį. Kelias staigiais posūkiais vingiuoja apačion. Apie apsaugines tvoreles nebesvajoju, graikus saugo ne tvorelės, o mažos gražios koplytėlės, pastatytos pakelyje. Vakarais rūpestinga ranka ten uždega žvakes. Taigi pasimeldžiu ir aš. Kad tik stabdžiai laikytų, nes priekinius sūnus atjungė, kad staigiai bestabdydama, kaip esu įpratusi, nesiversčiau per galvą.
Dar sulaukiu prie šaltinėlio žmonių, sustojusių atsigerti, ir pasitikslinu, ar tikrai tas kaimas, kurio man reikia, yra ten, apačioje. Sigitas jau perspėjo, kad tokia klaida gali daug kainuoti – pusę dienos reikėtų stumtis atgal. Nusileidžiu sėkmingai ir smagiai per baltus akmeninius miestelius siauromis gatvelėmis, pasipuošusius mažais mandarinų, apelsinmedžių sodeliais, alyvuogių giraitėmis, kuriomis keliavo mano nagrinėjamų Antikos kūrinių herojai, pasiekiu Mikėnus. Šviečia pilnatis. Už tvoros apelsinų sodas, o Sigitas vietoje puoduko nusipirko sulčiaspaudę, žada rytoj sulčių išspausti.
Su Mikėnų tvirtove – ne kas. Labai norėjau ją pamatyti, bet kol užsirioglinu į aukščiausią kalną, vėl nespėju maršruto baigti su šviesa. „Vaizdas nuo to kalno vertas Dievų“, – sako Sigitas. O aš nepamačiau garsiausio nuostabios akustikos Epidavros amfiteatro. Ir išvis jokio amfiteatro nemačiau. Liūdna. Bet gal dar pamatysiu? Tik žiūrėjau draugų nufilmuotą juostą ir klausiau ten įrašyto graikų dainavimo. Bet patys suprantate, kas yra gyvas vaizdas ir gyvas garsas, – jis kitaip širdį sujaudina. Na, autobusiukui vėl tenka truputį pavargti ir paimti mane nuo kelio. Maršrutą tai įveikiu, bet sunku rasti stovyklavietę patamsyje. Išaušus rytui pamatau, kad esame įsikūrę nuostabioje alyvmedžių giraitėje, nuo kurios atsiveria vaizdas į jūrą ir kalnus. Ir alyvuogės ant medžių bekabančios. Iškart paragauju, bet po to net dantis reikia valytis, kad atsikratyčiau kartumo.
Paskutinės dienos Graikojoje tikslas – Atėnai. Neaišku, ar gausime bilietų į keltą, tad numatytas tarpinis grupės susitikimais maršruto patikslinimui. Tai man itin sudėtinga – suspėti kažkur sutartą valandą. Nors ir kaip būtų keista, atvykstu į nustatytą vietą lygiai dvyliktą valandą. Ir į keltą suspėju. Tai geras ženklas. Kad taip visą žygį. Prie jūros smagu ir gražu. Šviečia saulė, palmės, skamba man taip patikusi graikiška muzika, tik jūra dar šaltoka, dešimt laipsnių. Plaukiame keltu į Atėnus, ten mus sutinka Sigito draugai, ir miname vorele į dviratininkų bičiulių klubą.
Mus lydi ištikimas šuo, kuris aploja kiekvieną mašiną, motociklininką, pėsčiąjį ar šunį, besikėsinantį ar nesikėsinantį į mūsų ramybę. Šunų čia nestinga. Laksto palaidi su antkakliais, atseit sterilizuoti ir neagresyvūs. Bet vienas įsikabina į kelnes – gerai, kad ne į blauzdą, kai kitą dieną važinėjamės po Atėnus, ir nebėra mus lydinčio sargo.
Atėnuose – pirmosios mano ašaros, jeigu atvirai, tai antrosios. Rytoj vykstame į Turkiją, o aš nerandu savo paso su vizomis. Vis dėlto per daug daiktų pasiėmiau. Nesusigaudau tarp jų. Du kartus viską išknisu – nėra. Nebežinau, ką daryti. Ima virpėti rankos, pakyla temperatūra – atgal nenoriu.
Kitą rytą Valentinas ryžtingai atitempia mano maišą iš mašinos, iškrato jį, įkiša ranką į pirmąją tos nelaimingos priekinės kuprinės kišenę ir ištraukia mano pasimetusį pasą. Prisinervinusi visą naktį negalėjiu patikėti, kad taip paprastai viskas išsisprendžia, ir iš inercijos dar pavirkauju pusę dienos.
Apvažiuojame dviratukais kalvas, apžiūrime didingus griuvėsius, prisifotografuojame, kad paskui patys patikėtume, jog čia buvome. Sunku įsivaizduoti, kaip tie senovės graikai po šias kalvas kopinėjo. Nuvažiuojame prie šiuolaikinio Atėnų olimpinio stadiono. Sigitas su Valentinu, perlipę tvorą, pasėdi jo tribūnose.
Taigi du olimpiniai stadionai nufotografuoti. Beliko trečias – Pekino. Už 12 tūkst. kilometrų. Ar pavyks jį nufotografuoti? Atsisveikiname su svetingąja saulėtąja Graikija, išmokę vienintelį žodį „kalimera“ (sveikas). Sveikas ir sudie! Kai pasižiūrime į Graikijos žemėlapį – nemažai numynėme, skersai Graikiją – beveik 400 kilometrų, bet kai pažvelgi į žemėlapį, nupieštą, ant mūsų autobusiuko – tai tokia maža dalelė. O jau buvo visko: ir džiaugsmo, ir ašarų, ir dainų. Bet svarbiausia, kad šalia draugai, kuriais gali pasitikėti.