„Turizmo parodai Šilutės savivaldybės išleisti per septyniasdešimt tūkstančių litų galbūt jau grįžta“, – pagalvoju. Juk akivaizdu – reklama buvo efektyvi, į pamarį keliauja žmonės iš rytinės Lietuvos pažiūrėti, ką tokio čia kuria vanduo ir kaip atrodo pagal jo tėkmę sukurtas gyvenimas pamaryje.
Kai grupė su keturračiais įveikia beveik tris šimtus kilometrų iki Šilutės, šviesaus paros laiko lieka nedaug. Nusprendžiame sukti į Aukštumalą, jos pelkių masyvą, pakeliui užsuksime į Minijos kaimą, pavalgysime „Mingės egzotikoje“, pasigrožėsime paukščiais potvynio užlietose pievose tarp Minijos ir Krokų lankos ežero, užmesim meškeres senvagėje, pasieksime Kintus, po to - Ventės ragą, Kuršių marias. Čia aplankysim paukščių iškamšų muziejų.
Aukštumaloje bandome eiti neseniai išvaikščiotu, bet naujai sukaltu, tik neišlygintu taku ant polių. Bet jis baigiasi už keliasdešimties žingsnių. Toliau landžiojam krūmynais, šokinėdami nuo kupsto ant kupsto pro bebrų užtvankas. Kol mano koja užkliūva už grandinės su spąstais.
Spyna nekerta per pėdą tik todėl, kad joje tyso kita auka. Seniai pakliuvusi, bet brakonieriaus kažkodėl palikta likimo valiai. Gal būta lapės, o gal manguto, - negalim iš skeleto nustatyti. Tiesiai virš surūdijusių spąstų kabo masalas žvėrims – viela prie medžio pririštas negyvas bebriukas.
Visa ši atgrasi šlykštynė – pelkijotyrininkų išgarsintoje Aukštumalos pelkėje, netoli pagrindinių takų, prasidėjus turizmo sezonui. Krašto gamtinių rezursų propaguotojai, atrodo, po žiemos dar nematė, kiek juose yra ne grožio, bet barbarizmo ženklų. Apie šiukšlynus nėra nė ką kalbėti.
Važiuojam į Miniją. Vieškelis duobėtas, purvas drebia į akis. Upės pylimas kaimo prieigose – kaip nevalyva smuklė po atviru dangumi. Vyrai ir moterys valgo, geria, gaudo žuvį tarp anksčiau čia buvusių ir teršusių atliekų. Pylimu visu upės ilgiu praeiti ir lietuviškąja Venecija pasigrožėti neįmanoma – kelią iki vandens užtveria ūkininkų Mišeikių tvora. Už jos – tvartas ir mėšlidė.
Pažiūrėję į šį vaizdą, apie venecijas turėtų pritilti visi šio krašto ditirambų giedotojai parodose. Tokio nevalyvumo, koks pasitinka turistą Mingės kaime, kairiajame upės krante, nelabai rasi eiliniame, į vandens turizmo centrą nepretenduojančiame Balbieriškyje.
„Prapuolė apetitas, matant šį vaizdą“ - sako iš toli atvykusieji. Suprantu, kyla apmaudas, nes gaila laiko.
Apmaudu ir man, nes atlydėjau į Nemuno deltos regioninio parko perlą, kuriam Lietuvoje analogų nėra. Negi Saugomų teritorijų tarnyba mato tik Kuršių nerijos savavalines statybas, puošniąją Juodkrantę ir Preilą ir grasina buldozeriais vaizdo net negadinantiems statiniams naujadarams, o mėšlidės, aptvarai, pašiūrės ir surūdiję vagonai kitoje saugomoje teritorijoje - Nemuno deltoje – tinka? Gal todėl, kad liudija ne fasadinę, o tikrąją vietinio žmogaus kultūrą?.
Ventės rage turistaujančiai kompanijai nėra į ką žiūrėti, tik į ūkanose paskendusį Kuršių marių užlietą molą. Ant Ornitologinės stoties durų kabo užrašas „remontas“.
Kelias iš kyšulio netoli kapinių - kaip autodromo trasa karjeruose. Du kartus į duobes čia pernai ir užpernai krito ir kaulus susilaužė dviračiu į darbą iš namų važiavęs Šilutės rajono Sidabrinės nendrės laureatas ornitologas 83-ejų Leonas Jezerskas. Bet remontuoti kelio niekas net nepradėjo.