Prieš 500 metų sumanytas kaip piligrimų nakvynės vieta, šis įspūdingas pastatas šiuo metu priklauso valstybės išlaikomų liukso klasės viešbučių tinklui „Paradores de Turismo de España“ ir kartu su katedra dalinasi erdvę centrinėje miesto aikštėje.
Štai taip prasidėjo mano pažintis su Galicija – viena iš 17 (!) šalies konstitucijoje įteisintų autonominių bendruomenių, kartu sudarančių Ispanijos karalystę (čia verta padaryti lyrinį nukrypimą ir priminti, kad Ispanija nėra jau tokia homogeniška valstybė, kaip galėtų pasirodyti per tą trumpą minutės pertraukėlę, kurios metu Madrido „Real“ leidžia Kauno „Žalgirui“ atsikvėpti, o mes suvaikštome iki šaldytuvo ir atgal).
Galicijos karalystė – tokia ji buvo praeityje – savo kalbą išlaikė iki šių dienų: „galego“ – viena iš keturių oficialių kalbų šalyje, kurioje dar kalbama kastiliečių (bendrinė ispanų kalba), katalonų ir baskų kalbomis, jau nekalbant apie neoficialias kalbas, kalbeles ir dialektus, kurių yra gausybė. „Galego“ savo skambesiu artima portugalų kalbai, mat abi kilo iš tos pačios prokalbės, panašiai kaip lietuvių-žemaičių ir latvių kalbos.
Nenuostabu, nes geografiškai Galicija yra Iberijos pusiasalio šiaurės vakaruose, tiesiai virš Portugalijos. Iš vakarų pusės Galiciją skalauja Atlanto vandenynas, kuris gerokai sušvelnina šiaip jau pragarišką Ispanijos karštį. Pagal Ispanijos standartus čia gana vėsu, tačiau man – ateiviui iš Lietuvos – tokia „vėsa“ yra, ko gero, labiau prie širdies, nei deginantis pietų karštis.
Sutikite, Galicija ir jos „sostinė“ Santjagas nėra pati populiariausia turistinė kryptis, lyginant su maljorkomis ir barselonomis. Nežinau kaip jūs, bet aš tame įžvelgiu daug paslėptų privalumų: pigesnės paslaugos, autentiškesni potyriai, geresnė galimybė susilieti su žmonėmis ir pasijausti „vietiniu“.
Be to, verta paminėti dar vieną specifinį privalumą gurmanams: Galicija yra ta vieta, kur galima iki soties prisiragauti įvairiausių kokybiškai paruoštų šviežių jūros gėrybių ir už tai pakloti neįtikėtinai kuklią pinigų sumą. Vietiniams jūros gėrybės yra tiek pat įprastos, kiek grybai ir uogos – dzūkams.
Vardan pilnos analogijos verta paminėti naminukę “orujo“, kuri galėtų nesunkiai konkuruoti su dzūkiška ruginuke, tik pirmoji yra distiliuojama iš vynuogių išspaudų, t.y. to, kas liko po baltojo „Albariño“ vyno gamybos. Žodžiu, „orujo“ – identiška alternatyva rinkodaros prasme sėkmingesniam konkurentui iš Apeninų pusiasalio – „grappa“ naminukei.
Ispanijoje egzistuoja speciali valstybinė organizacija – užsienio prekybos institutas (ICEX) – užsiimanti savo šalies regionų populiarinimu pasauliniu mastu. Jos dėka, man (kartu su dar penkiais kolegomis žurnalistais iš Lietuvos, Latvijos bei Norvegijos) buvo pasiūlyta prisijungti prie pažintinės kelionės po Galiciją, Kastiliją ir Leoną su sąlyga, kad grįžęs paporinsiu savo įspūdžius. Taigi štai jie.
Pirmoji diena
Pirmadienio rytas išaušo saulėtas. Būčiau įsižeidęs, jeigu būtų kitaip, nes „ giedras Ispanijos dangus“ man – tautologija, lygiai kaip ir frazė „lietus Lietuvoj“. Šioje vietoje užbėgsiu į priekį ir informuosiu, kad visos likusios dienos buvo ne ką mažiau giedros – maloni lapkričio pabaigos smulkmena. Tarsi ryto nuotaikai sukurti to būtų maža, viešbutis pasistengė nenuvilti su pusryčiais.
„Nenuvilti“ – per silpnai pasakyta, nes saulę pasitikome su juodaisiais ikrais ir taure „cava“ vyno (klasikiniu šampano gamybos metodu pagamintas ispaniškas putojantis vynas), o desertui paragavome tradicinio „tarta de Santjago“ – migdolų pyrago, kuris atstovauja Galiciją ne prasčiau nei Lietuvą vienas labai populiarus alus, tik pirmasis nėra geriausia, ką galicijiečiai turi. Papusryčiavę sušokome į autobusiuką ir – nelyg kokia roko grupė – pradėjome savo penkerių dienų „koncertinį turą“ maršrutu Santjagas-Madridas.
Pirmoji stotelė – „Bodegas Martin Codax“ vyno ūkis. Galbūt neintuityvu, bet vynas iš pat ryto – puikus būdas pradėti dieną! Aš nejuokauju: sakoma, kad žmogaus organoleptiniai pajėgumai savo piką pasiekia apie 11-12 valandą – tuo metu mūsų juslės yra pačios aštriausios, o vėliau ima silpti. Be abejo, prieš ką nors ragaujant, reikia susipažinti su kontekstu – taip beveik visuomet skaniau ir įdomiau.
Taigi teko patirti, kad „Martin Codax“ gamina baltuosius kontroliuojamos kilmės vynus (Denominación de Origen Rías Baixas) iš „Albariño“ vynuogių veislės, kurių stilius varijuoja nuo pabrėžtinai sauso minerališko gyvos rūgšties gomurio gaiviklio iki brandaus aukso spalvos aromatingo saldžiarūgščio vyno, pagaminto iš padžiūvusių vynuogių.
Man labiausiai patikęs pavyzdys buvo ilgėliau pabrandintas ant mielių, dėl ko įgavo papildomą aromato ir skonio dimensiją beveik neprarasdamas pirmapradžio vaisiškumo. Tiems, kas atsiragavo „Chardonnay“ ir ilgisi naujų potyrių, siūlau atkreipti dėmesį į šio regiono baltuosius vynus – nusivilti tikrai neteks.
Po pietų programoje kažkodėl buvo numatytas vizitas į „Conservas Garavilla“ konservų fabriką, kur gaminami produktai su „Isabel“ prekės ženklu. Sakau „kažkodėl“, nes, mano nuomone, tai tikrai nėra pati įdomiausia vieta šalyje, kur žmonės kaunasi su malūnais, o geriausių pasaulio restoranų sąrašo viršuje tris kartus iš eilės puikuojasi „El Bulli“. Tiesą sakant, tokių vietų lankymas mane slegia ir mažina norą vartoti pramoniniu būdu pagamintą maistą. Nepagalvokite, kad ten kas nors ne taip. Tiesiog fabrikas – tai ne maža jauki manufaktūra, gaminanti nišinius produktus „gourmet“ sektoriui...
Vakare tame pačiame viešbutyje mūsų laukė charizmatiškoji ispaniškų vynų ekspertė Ana Laguna. Jos seminaro metu paragavome 12 rinktinių Galicijos regiono vynų, tarp kurių buvo ir tokių, kurių labai norėčiau sulaukti Lietuvoje (tiesą sakant, beveik visų). Įdomu tai, kad seminaras vyko kamarėlėje, kuri praeityje tarnavo kaip mirštančių ligonių palata. Tai tik viena iš daugelio šio viešbučio keistenybių...
Antroji diena
Antradienio rytą nepatingėjau atsikelti anksti, kad suspėčiau nulėkti pasižvalgyti po Santjago žuvies turgų („Mercado de Abastos“). Žuvies plačiaja prasme, mat daugumos parduodamų gyvių nepajėgiau identifikuoti, tik suvokiau, kad visi jie buvo kątik sugauti Atlanto vandenyne arba surinkti upės žiotyse atoslūgio metu ir yra daugiau-mažiau valgomi. Pats turgus iš pažiūros nėra didelis – nepasiklysi. Vienok, šviežienos įvairovė didelė, o ir šviežios daržovės garnyrui parduodamos čia pat.
Paganę akis po turgų skubiai išvykome apžiūrėti dar vienos konservuoto maisto gamyklos (kad jas kur...). „Marfrio“ – taip ji vadinasi – gamina greitmaistį iš žuvies ir kalmarų. Maisto paruošimas susideda iš pakuotės turinio suvertimo į įkaitinto alyvuogių aliejaus keptuvę ir vėlesnio tos pačios operacijos pakartojimo, tik jau atvirkštine tvarka vietoj pakuotės naudojant lėkštę.
Ta proga, nostalgiškai prisiminiau žuvies pirštelių eros pradžią Lietuvoje. Pamenu, valgėme juos visi ir gyrėme išsijuosę. Tai štai „Marfrio“ šią idėją išplėtojo, pasiūlydama gana kokybišką asortimentą studentams ir kitiems skubantiems žmonėms. Importuotojai, nesnauskite!
Pietavome tūlo miestelio tūlame restoranėlyje su vaizdu į upės žiotis. Taip jau išėjo, kad buvome vieninteliai klientai. Ir ką jūs manote? Vėl buvo skanu, gera ir nesinorėjo pakilti iš vietos. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad visos kelionės metu nei karto neteks nusivilti viešojo maitinimo paslaugomis. Šiuo požiūriu Ispanija – ypatinga šalis. Čia veikia 328202 restoranai ir barai (2005 m. duomenys) – daugiau, nei visoje likusioje Europoje kartu sudėjus. Ispanijoje geras virtuvės šefas savo klientus atsiveda iš vieno restorano į kitą, panašiai kaip mes Lietuvoje sekiojame mėgstamą kirpėją.
Po pietų vykome į Ribadavia miesteliūkštį, kur aplankėme vyninę „Cooperativa Vitivinícola Del Ribeiro“ ir įkopėme į kalvą, ant kurios žiemos miegu miegojo ūkio vynuogynas. Čia auginama „Treixadura“ – viena aromatingiausių ispaniškųjų baltųjų vynuogių veislių, iš kurių pagamintą vyną vėliau ir paragavome.
Aromatingumo iš šio vyno tikrai neatimsi, tačiau Lietuvoje tokios ezoterikos, manau, dar teks palūkėti. Antra vertus, ar prieš trejetą metelių kas nors tikėjosi, kad šiandien turėsime šitiek austriškojo „Grüner Veltiner“?
Vakarop pasiekėme Valdeorras miestelį, šalia kurio turėjome pernakvoti. Viešbutukas buvo savaip keistas: įsivaizduokite seną klaidų pastatą, prikimštą antikvarinių daiktų, kurie tamsoje atrodo baugokai, ryškiai išdažytą kambarį (manasis buvo... rausvas) su gerokai pakrypusiomis grindimis bei seno medžio laikančiomis konstrukcijomis, gūdžią tylą ir dar gūdesnius girgždesius. Žodžiu, puiki užmiesčio vietelė pavargusiai galvai priglausti.
Tiesa, prieš tai prikimšome pilvus viešbučio restorane, ir aš, deja, eilinį kartą perdozavau: užkandęs džiovinto gilėmis šertų iberinių kiaulaičių kumpio „jamon iberico de bellota“ ir antienos kepenėlių pašteto kibau į pagrindinį patiekalą – anties krūtinėlę su uogiene ir žolelėmis – tuomet pasimėgavau desertu, dar vėliau kava (Ispanijoje kava tiekiama po deserto) ir galiausiai išmečiau burnelę „orujo“, naiviai tikėdamasis, kad tokio „digestyvo“ pakaks sklandžiam virškinimo procesui užtikrinti.
Nepakako... Kaip žinia, dėl visko kalta aplinka, todėl suskubau apkaltinti ne save, o mums svetimą ispanišką įprotį vakarieniauti vėlai (maždaug devintą vakaro) ir ilgai (iki pusiaunakčio)...
Laukite tęsinio.