Į pasaulio užkampį - Pietų Džordžiją (nuotraukos)

Logišką kelionės laivu po Folklendą tęsinį. Salą, šaunančią dangun iki trijų kilometrų aukščio. O čia gi Andų kalnų tęsinys. Po piečiausių Lotynų Amerikos žemyno uodegyčių (Horno kyšulys) kalnai panyra į Pietų Atlantą. Ilgus šimtus kilometrų jų nematyti, kol jie staiga didingai išnyra iš vandenyno – Pietų Džordžija.

Beveik 4 000 kvadratinių kilometrų (su Pietų Sandvičių salomis). Britų protektoratas. Be abejonės, Argentina taip pat pretenduoja. Gana juokingai atrodo geografiniai rodikliai apie žemės ūkį. Ariamos žemės plotas – 0% teritorijos. Galvijų ganymui tinkamas plotas – 0% teritorijos. Ir taip toliau. Aukščiausias taškas – Pageto kalnas (2 934 m).

Palikus Folklendą laukia trijų parų kelionė atviru vandenynu, kad pasiektume toli nuo visur (visur) esančią Pietų Džordžiją. Nuo Folklendo – 1 000 km. Po tiesumais. Tokių bangelių dar neteko matyti – kaip kalnai! Pro kajutės langą pradėjo tekėti vanduo. Teko skubiai sukti ir stiprinti varžtus.

Nurinkti daiktus nuo stalo ir sukrauti į sandariai uždaromus stalčius. Praleisti tris dienas ant viršutinio denio, beviltiškai kabinėjantis už turėklų ir įvairių kitų nejudančių laivo dalių. Kolekcionuoti ir apibūdinti pamatytus paukščius, kuriuos kitur arba labai sunku, arba neįmanoma pamatyti. Rytą tą galima daryti ir per kajutės langą, nes šviesu jau maždaug nuo ketvirtos.

O naktys lengvai prabėga bevažinėjant gulte aukštyn žemyn, kartais į kairę ar dešinę. Net trečiajame laivo aukšte bangos dažnai užkloja langą baltais sūriais purslais. Vidutinis bangų aukštis – septyni metrai. Paukščių itin daug, nes didžiulis vėjas leidžia jiems įveikti vandenyno platybes praktiškai nenaudojant jėgų.

Trečiąją plaukimo dieną pasirodė pirmieji ledkalniai. Na ir kalneliai! Tikri baltai žydri įvairių formų milžinai, lėtai besistumdandys po subantarktinį vandenyną. Teko stebėti labai įspūdingą vaizdą. Nuo netoli plūduriuojančio ledkalnio atskilo milžiniškas ledo gabalas ir kaip lavina žiebėsi į vandenį. Kas matė, negalėjo atsilaikyti nuo šūksmų, kuriuose sumišo baimė ir pasigėrėjimas.

Bet matė tikrai ne visi. Jūros liga pasiėmė savo sodrią duoklę. Porą dienų dauguma pakeleivių apskritai nepasirodė. Išnyko iš cirkuliacijos. Vienu metu oras kiek aprimo ir vandenynas atrodė panašiai kaip Baltijos jūra. Kai ant Palangos tilto būtų iškeliama 10 juodų vėliavų. Rami. Bet su paukščiais viskas buvo gerai ir jau buvo įmanoma naudoti žiūronus. Aišku, viena ranka laikantis už kokio nors metalinio, gerai pritvirinto laivo gabalo.

Viduryje kelionės – Kormoranų salos. Kelios uolos, išlindusios iš vandenyno, tų pačių Andų maži gabalėliai. O gi ten apačioje kas? Kalnai po vandeniu. Kiek ten visko vyksta, darosi! O viršuj – didžiulės kormoranų kolonijos. Grandinėmis ore jie siuva į vandenyną ir atgal, nešini gausiu žuvų laimikiu jaunikliams.

Pagaliau pro kajutės langą pasirodė pirmasis Pietų Džordžijos siluetas. Didžiulis, pilkas ir labai jau nesvetingas. Šioje subantarktinėje saloje, kurią 1775 metais atrado kapitonas Cooke’as ir kuri nuo to laiko yra Anglijos užjūrio teritorija, gyvena daugybė unikalių gyvūnų.

Šaltas klimatas jiems visai ne kliūtis. Juk antarktiniuose vandenyse biologinis produktyvumas itin aukštas. Milžiniškas planktono ir žuvų kiekis maitina daugybę banginių, delfinų, ruonių, jūros dramblių ir pietinių kotikų. Daugiatūkstantinės įvairių rūšių pingvinų kolonijos įsikūrusios ir pakrantėse ir ant stačių šlaitų. Čia pat, prie krantų, gyvena ir pingvinų nemezis – leopardinis ruonis. Tyliai, negirdimai ir beveik nematomai šis keistas padaras su itin plačiomis žiotimis ir labai aštriais dantimis praplaukia ten, kur pingvinų kolonijos. Jo grobis – vidutinio dydžio pingvinai, dažniausiai Gentu.

Rytą mūsų laivas „Grigorij Michejev“ metė inkarą prie Albatrosų salos, vieno iš daugybės Pietų Džordžijos palydovių. Pasiruošę visokiems netikėtumams bei apsikarstę fotoaparatais ir vaizdo kameromis, „zodiakais“ (motorinėmis valtimis) išsikėlėme į krantą. Krante – kotikų gulykla. Labai jau nemalonus kvapas, daugybė pietinių kotikų ir jūros dramblių.

Apie kotikus kalbėti kaip apie pūkuotus triušelius ar šinšilas mažų mažiausiai klaidinga. Šiame regione jie keliautojui kelia daugiausia nemalonumų. Agresyvūs, stumdomi iš vienos vietos į kitą, jaunesni patinai puola bet ką. Jie mano, kad pasikėsinote į jų valdas. Pikčiausia, kad jų teritorijos ribojasi. Ir išspirtas iš vienos tuojau pat patenki į kitą, nė trupučio nesvetingesnę. Vienintelis būdas gintis – pasirodyti didesniam ar aukštesniam, pakeliant į viršų rankas. Taip mums entuziastingai aiškino ekspedicijos vadovas, BBC žvaigždė Tony Soperis. Gal jam ir nėra problemų, jis pats beveik kaip Sabonis.

Visą šį malonumą puikiai papildo tai, kad daug kotikų teritorijų dabar yra ant stačių ir slidžių šlaitų, kuriais bėgioti ar šliaužioti užpakaliu su brangia aparatūra mažų mažiausiai rizikinga. Kotikus medžioti draudžiama, o jų skaičius seniai viršija normas. Netolimoje ateityje šį klausimą teks radikaliai spręsti. Daug albatrosų lizdų žūva nuo kotikų. Kalvų viršūnėse, kur peri šie magiški paukščiai ir kur anksčiau kotikų nebuvo, dabar jų pilna. Jaunesni, silpnesni kotikų patinai, neturėdami galimybės užimti geriausių vietų – lygių ir prie kranto – tenkinasi stačiais šlaitais. Čia jie vaiko perinčius albatrosus iš savo teritorijų, neretai sunaikindami kiaušinius ar jauniklius.

Pasiskirstėme į tris grupes, man teko danai ir prancūzai. Turėjo vesti danas, toks dviejų metrų ūgio ilgšis. Bet mus pasitiko du prancūzai, kurie tris savaites čia gyveno palapinėje. Ir pasišovė nuvesti prie albatrosų. Per sniegą, purvą, ledą ir vertikalius šlaitus. Ir kotikus, aišku. Visa tai su guminiais batais, dideliu fotoaparatūros krepšiu ir per kraupią pūgą. Prancūzas ėjo greitai (teturėjo lazdą).

Ir į šalis, o juo labiau atgal nesidairė. Pusė žmonių griuvo, smigo į sniegą, riedėjo, kapstėsi, keturpėsčiomis šliaužė per pusnis, bet mūsų šaunuoliui tai nerūpėjo. Buvo tikrai sunku, kūnas įkaito iki begalybės, nieko nesimatė. Spėti valyti akinių, kurių turėjau dvi poras, buvo neįmanoma. Pagaliau pasiekėme plokštikalnį, kur peri albatrosai.

Prakeikti kotikai ir čia – ant kalno viršūnės! Kažkokio stebuklo būdu vis dėlto pavyko išvengti tiesioginių susidūrimų. Visiems upeliais tekėjo prakaitas po šitos „mankštos“. Nors temperatūra buvo apie 3 laipsnius šilumos. Didžiausi pasaulio albatrosai (snieginiai) kiek liūdnai, o veikiau abejingai, tupi ant didelių lizdų ir peri po vieną kiaušinį. Tie jaunikliai, kuriems jau apie metus laiko, esti tamsiai rudi ir baltais skruostais.

Jie nuolat stovi atsisukę į vėją ir mosuoja sparnais, ruošdamiesi būsimam pirmajam skrydžiui. Tėvai juos palieka ir skrenda į vandenyną. Bet palieka riebut riebutėlaičius, o paskui žinokitės! Taip jie ir gyvena vieni saloje. Treniruojasi ir maitinasi tik iš savo kūno riebalų. Po to – lemtingas skrydis ir pasaulio svajonių paukštis skraidys apie 12 metų, niekada nenutūpdamas ant sausos žemės. Kol galingas instinktas neatvarys atgal, į Pietų Džordžiją. Perėti. Tai ilgiausias lytinio brendimo laikas paukščių pasaulyje. Praktiškai kaip žmonių. Albatrosai, kaip ir dauguma rimtų paukščių (gervės, ereliai), poruojasi visam gyvenimui.

Beje, pirmas draugų ir pažįstamų komentaras ir klausimas apie Antarktidą – kaip tu ten nesušalai – tiesiog juokingas. Žemiausia temperatūra per visą kelionę buvo nulis. Vos spėjome pasigėrėti ir nufotografuoti albatrosus bei milžiniškus audrašauklius prie lizdų ir pūga vėl prasidėjo. Drėgnas sniegas lipdė akis.

O iš viksvynų kartkartėmis vis išdygdavo jau vos ne isteriką varantys kotikų siluetai. Suradome užuovėją, kur prakiūtojome pūgą. Ir čia patyriau vieną gražiausių kelionės išgyvenimų. Tiesiai virš mūsų galvų, nesibaimindamas pūgos ir didelio vėjo, pakilo į orą ir ėmė giedoti vienintelis čia gyvenantis žvirblinis paukštis. Antarktinis kalviukas. Smulkutis, pilkas. Mažais sparniukais ryžtingai kildamas aukštyn iki giesmelės kreščendo ir ratais nusileisdamas ant žemės. Po to vėl.

Grįžti iki pakrantės prireikė tikrai nemažai jėgų. Teko leistis stačiu, vos ne visai stačiu tarpekliu. Kuriuo per slidžais uolas teka upelis. Stebuklingai pavyko sveikam ir bedėkojančiam likimui atsidurti tikrame kotikų tankumyne pakrantėje.

Trūks plyš nutariau plaukti pirmu „zodiaku“. Su gidu iš Australijos prasibrovėme per jūros dramblių gulyklą. Patinų ilgis siekia 7 metrus. Jūros dramblių patinai visai ramūs ir nekreipia į mus dėmesio (nes ruja jau praėjo). O daug kartų už juos mažesnės patelės pradeda nervingai blaškytis ir bando pabėgti. Staiga vienas patinas taip pat išreiškė nepasitenkinimą mūsų kompanija. Nedidelio vasarnamio dydžio gyvūnas šoktelėjo mūsų link ir plačiai išsižiojo, tačiau tuo viskas baigėsi.

Prie „zodiako“ pasitiko mūsų ūsuotas rusas. Pilnas pasitikėjimo savimi ir tikėjimo tavimi. Grįžus į laivą jaučiausi neapsakomai išsekęs nuo per didelio emocijų, įspūdžių ir fizinio krūvio kiekio. Tai, kaip plaukėme į Port Stanlį Folklende, buvo niekis, palyginti su tuo, ką teko patirti šiandien. Egzotika – taip. Reti paukščiai ir gyvūnai – taip. Bet neišbaigtumas ir visiškas nepasirengimas – ne.

Po pietų išplaukėme į Fortūnos įlanką ir abejojau, ar plauksiu į krantą. Visi drabužiai šlapi. Bet pagalba šalia – mano draugės rusės atnešė sausus drabužius po valandos. Nekalbėčiau aš rusiškai, kitoks būtų čia mano gyvenimėlis.

Net dabar girdžiu, kaip kaimynės amerikietės bando džiovinti drabužius plaukų džiovintuvu! 14.30 val. išplaukėme į Fortūnos įlanką. Grožis neišpasakytas, dangus išsiblaivė, aplink didžiausi snieguoti kalnai kaip Himalajai. Uolos, įlankos ir daugybė karališkųjų pingvinų. Tai antra pagal dydį rūšis po imperatoriškųjų pingvinų. Kolonijoje buvo daug tikrai komiškų rudų pūkuotų jauniklių, dvigubai storesnių už tėvus. Jeigu pritūpi, pingvinai neretai iš smalsumo prieina prie tavęs. Net bando snapu pačiupinėti striukę.

Fotografavimas darosi neprotingas, nes galimybių per daug. Taip pat ir filmavimas. Grupėje du prancūzai, kurie filmuoja profesionalia technika ir nelabai skaitosi su gyvūnais. Pagal taisykles Antarktikoje negalima artintis prie paukščių ar žvėrių arčiau nei 5 metrai. Nebent pats gyvūnas savo iniciatyva tą padarys. Jie tą taisyklę pažeidė prie snieginių albatrosų lizdų ir todėl gavo iš mūsų vadovo žiaurios pylos. Paryžiečiai buvo įspėti, kad jeigu tai pasikartos, jų nebeišleis į krantą. Prancūzai buvo visai izoliuoti. Grupės požiūris į juos buvo tradicinis angliškai, olandiškai ar skandinavų kalbomis kalbančių žmonių – prancūzai gyvūnus gerbia tik tada, kai jie yra jų keptuvėje.

Į laivą vėl grįžau visai išsunktas. Po euforijos tarp albatrosų ir pingvinų vėl atsidurti laivo komforte – tikras antiklimaksas. Tokią dieną kaip šiandien drąsiai galima prilyginti gyvenimo metams. Nuostabu, kad tai nematerialu, tai ne baldas, namas ar mašina, o verta, ko gero, daug daugiau.

XX a. pradžioje salos sostinėje Grytvikene buvo didžiulė banginių medžiojimo ir apdorojimo bazė. Dabar bet koks verslas, susijęs su gyvūnų naikinimu, uždraustas Antarktine konvencija. Ją yra pasirašiusios visos šalys, turinčios interesų septintajame žemyne. Neseniai aptiktos itin kenksmingų chemikalų liekanos, kurioms valyti Jungtinė Karalystė turės skirti ne vieną milijoną svarų. Ką jie ten veikė su asbestu, paslaptis. Net svarstoma galimybė visai palikti sostinę. O kiek ten pinigų sukišta!

Vėlai vakare priplaukėme Grytvikeną ir sustojome ramioje įlankoje. Puikiai išsimiegojau. Tai, kad laivas nesiūbuoja, turi didelę įtaką. Anksti rytą atplaukė valdžios atstovai, kad įteisintų mūsų buvimą čia. Grytvikenas – tai keli namai su ryškiais stogais. Norvegų statyta žaisminga medinė bažnyčia. Paštas ir muziejus, lankytojų centras. Patikėti sunku – atvirukas, kurį nusiunčiau mamai iš čia, Vilniuje buvo po dviejų savaičių. Jeigu ne streikai, britų paštas vis dar pirmautų pasaulyje.

Čia taip pat dunkso kažkada visu pajėgumu dirbusi banginių skerdykla, dabar primenanti apleistus tarybinius fabrikus kur nors Kazachstane. Nuplaukę į krantą pirmiausia apžiūrėjome labai gražų muziejų. Reikia tik stebėtis, kaip viskas prižiūrima. Paskui per sniegą ir pelkynus pasiekėme kapines, kuriose palaidotas legendinis seras Ernestas Shackletonas. Gerai, kad jis palaidotas būtent čia, snieguotų Pietų Džordžijos viršūnių šešėlyje, kad visai netoli vartosi ruoniai ir tapsi pingvinai.

Apie pusiaudienį vėl išlindo saulė, apšviesdama snieguotus kalnus ir uolas – abejingus tikro Antarktidos tyrėjų didvyriškumo stebėtojus. Graviūros ir nuotraukos muziejuje tokios, kad kūnas pagaugais nueina. Ypač įsiminė 1915 m. Shackletono medinis burlaivis „Endurance“. Visiškai įstrigęs tarp ledo ir ledkalnių. Kita vertus, kraupios banginių skerdyklos nuotraukos verčia pagalvoti ir apie kitą medalio pusę.

Šiandien išaušo Pagodromų diena! Pagodroma nivea – toks snieginio audrašauklio lotyniškas pavadinimas. Ko gero, tai ir yra mano mėgstamiausias Antarktidos paukštis. Visiškai baltas, lengvas kaip pūkas, sklandantis sniegų ir ledkalnių fone. Kita šios dienos žvaigždė – mėlynasis audrašauklys. Kokie 20 jų puikiai matėsi pro kajutės langą, raižantys tamsų ir nesvetingą vandenį. Tolydžio švysčiojantys akinamai baltais uodegų galiukais.

Po pietų įplaukėme į didingą Dygalskio fiordą. Milžiniškos, dangų remiančios uolos. Tamsiai mėlynas vanduo ir tai šen, tai ten pasirodantys snieginiai audrašaukliai. Tikra kulminacija buvo priplaukimas prie masyvaus Ristingo ledyno. Laivo denis tapo pačia natūraliausia čiuožykla, vos ne vos buvo galima eiti, laikantis turėklų. Toliau – į Apgaulės iškyšulį (angl. Cape Deception). Tai vieta, kurią pamatęs kapitonas Cooke’as klaidingai nutarė, kad čia ir yra Antarktida. Tai buvo gan tolimais 1775 metais. Tolimais, artimais, kas ten žino.

Apiplaukęs visą Pietų Džordžiją, laivas suka į pietus. Į Pietų Škotijos jūrą. Bangos tolydžio pradeda rimti, kai šaltame rūke dingsta paslaptingi šios keistos, magnetinės salos krantai. O mums – į Antarktidą.