Irano provincija rinkimų dieną: pasipūtę mulos ir nuoširdi mokytojo šeima (papildyta, nuotraukos)

Rinkimus į Irano medžlisą (parlamentą) nusprendžiau stebėti ne oficialioje, bet religinėje šalies sostinėje - Kome, nutolusiame apie 140 kilometrų nuo Teherano. Į tikrą sostinę privažiavo daug užsienio žurnalistų, jo gyventojai mėgaujasi didesnėmis laisvėmis, ir čionykštė situacija ne visiškai atspindi tikrąjį Irano veidą.

Islamo tradicija tikinčiuosius įpareigoja lankyti šventas vietas, o Irane tokiomis laikomi du miestai, kuriuose yra palaidoti pranašo Mahometo giminaičiai. Tai – Mašhadas, kuris yra apie 900 km nuo sostinės važiuojant link Turkmėnijos pasienio, yra didesnis ir gražesnis, tačiau šalies centre įsikūręs Komas religiniu požiūriu - daug įtakingesnis.

Tai buvo pirmoji mano kelionė į šalies gilumą. Likau sužavėtas tiek Irano keliais, tiek provincijos iraniečių nuoširdumu bei atvirumu.

Teherano autobusų stotyje matomos naujos švediškų „Volvo“ ir „Skania“ mašinos sukėlė pavydą, mat iš Vilniaus į Klaipėdą ar Varšuvą neretai tenka važiuoti metalo laužui labiau tinkančiais autobusais.

140 kilometrų atstumą iki Komo naujutėliu „Volvo“ autobusu nuvažiavome per pusantros valandos, visą kelią turėdami galimybę stebėti televizoriuose kino komediją. Trijų ir keturių juostų greitkelio, kuris naktį yra apšviečiamas, pakelėje kas kelis kilometrus buvo įrengtos šiukšliadėžės, telefonų būdelės, fotoradarai bei įspėjamieji ženklai apie būtinybę užsisegti saugos diržus.

Kadangi kas keliolika kilometrų greitį matavo policininkai, nesimatė, jog koks nors vairuotojas ryžtūsi viršyti autobusams leistiną 90 km, o lengviesiems automobiliams 120 kilometrų per valandą greitį.

Bendrakeleivis mane iš anksto apšvietė, kad Komas savo mažaaukščiais namais primena didelį kaimą, o be sakralinių pastatų čia nelabai ką yra daugiau lankyti.

Išlipęs iš autobuso paklausiau vieną kartu vykusią porelę kelio į maldininkų traukos centrą.

Paaiškėjo, jog 27 metų Mohammadas Mobinis ir 21 metų jo žmona Maryama Mahdizadeh irgi ten pat keliauja, jie man ir sutiko parodyti kelią. Paaiškėjo, jog ši pora yra labai religinga, ir kas savaitę specialiai važiuoja į Komą pasimelsti.

Šiame mieste gyvena M.Mobinio tėvai, tačiau jaunoji pora dažniausiai pasimeldusi tą patį vakarą grįžta į savo nuomojamą butą Teherane. Tą dieną man pavyko prikalbinti M.Mobinį, jog neskubėtų į Teheraną, o aplankytų tėvus ir kartu leistų man pamatyti, kaip gyvena paprasti iraniečiai.

Iš tiesų man neteko įžūliai prašytis, nes vos užsiminus apie tai iranietis labai nudžiugo ir pareiškė, jog jo šalyje svečią namo pasikviesti yra privalu.

Tačiau iraniečių buitinės gyvenimo sąlygos bei nekilnojamo turto kainos - tema kitam rašiniui, mat susitariau apžiūrėti vieną namą bei butą ir Teherane.

Pamaldžiosios poros užtarimas buvo toks svarus, jog įėjimą į šventyklą saugantys apsauginiai leido man, ne musulmonui, patekti į vidų. Tiesa, mane nuolat lydėjo šventyklos darbuotojas, nurodinėjęs, ką galiu fotografuoti ir kur privalau nusimauti batus.

Batus visi sudeda į specialius polietileninius maišelius ir palieka saugykloje, įrengtoje prie mečetės, kurių šioje šventykloje yra keletas. Nors ir klusniai nusiaudinėjau batus bei nusiėmiau fotoaparatą, į centrinę šventyklos dalį nebuvau įleistas - specialusis palydovas pasakė, jog vizitą čia turiu užbaigti.

Laukdamas, kol pasimels mano naujieji bičiuliai, atsistojau prie šventyklos pastato, kur buvo įrengtos rinkimų į medžlisą balsadėžės. Kadangi apsauginis perspėjo nefotografuoti, ir nenorėjau nemalonumų sukelti mane atsivedusiems žmonėms, teko pasitenkinti vien pokalbiais su į šventyklą einančiais mulomis.

Tačiau mulos buvo nelinkę apie rinkimus bei politinę situaciją šalyje diskutuoti su kažkokiu europiečiu. Mulos savo išdidžia laikysena bei eisena tarsi demonstravo, jog jie yra tikrieji šalies šeimininkai, o juos lydinčios ir aklai čadrą apsimuturiavusios žmonos tarsi simbolizavo Irano moterų beteisiškumą.

Vis dėlto vienas šiltų akių mula su dukrele ant rankų panoro su manimi šnektelėti. Prasta anglų kalba vyriškis pareiškė, jog čionykščiams žmonėms labiausiai rūpi ekonominės problemos - kainų kilimas ir nedarbas.

Tad iš naujo medžliso visi laukia daugiau darbų, o mažiau kalbų ir rietenų bei partinių interesų iškėlimo aukščiau valstybinių. Mula sakėsi asmeniškai parlamentarams nori palinkėti nepamiršti, jog gyvenimo pabaigoje bus užskaityti tik gerieji darbai, todėl neverta rūpintis vien savo interesais.

Pamatęs minioje manęs ieškančius pažįstamus, paskubėjau atsisveikinti su maloniuoju mula, taip ir pamiršęs paklausti jo vardo. Užtat M.Mobinis padėjo man apie rinkimus pasikalbėti su keliais senoliais, neabejotinai pamenančiais ir ikirevoliucinius vakarietiškos gyvensenos laikus Irane.

Sostinėje Teherane visi žmonės labai drąsiai kritikuoja ekonomines problemas, tačiau apie politiką ryžtasi kalbėti tik jaunimas. Drąsiausi yra studentai, kurie, pasižvalgydami į šalis, skubiai išsako, jog tol, kol valdžioje bus dvasininkai, jie negalės klausytis roko muzikos ir rengti viešų diskotekų, moterys negalės nusiimti čadrų, o Iranas nuo Vakarų pasaulis toliau bus izoliuotas.

Kome užkalbintas 76 metų Hasanas Gourdazis pareiškė, jog, muloms perėmus valdžią, Iranas po revoliucijos išgyvena didybės laikus - pasiuntė į kosmosą pirmąjį palydovą, pasistatė pirmąjį povandeninį laivą, ruošiasi statyti atominę elektrinę.

Senolio manymu, JAV išsigando Irano klestėjimo, taip pat to, jog Iranas apgins skriaudžiamą Palestiną bei kitas musulmoniškas valstybes, tad pradėjo jo šalies ekonominę blokadą bei grasina karu.

87 metų Seyyedas Jahangiris irgi tvirtino, jog Irane nėra jokių problemų, visi čia laimingi, maistas, benzinas ir drabužiai yra pigūs, todėl, jei kas nors šeimoje neturi darbo, kiti jam padeda ir vargti netenka.

Panašiai kalbėjo ir 51 metų M.Mobinio tėvas Reza, dėstantis arabų kalbą religinėje berniukų mokykloje. Kukliai gyvenančios šeimos tėvas kritikavo ne ekonominius sunkumus, bet jaunimo tingumą gilintis į tikėjimo tiesas.

Paaiškėjo, jog už konservatyvius kandidatus į medžlisą balsavo ne tik šeimos galva su žmona, bet ir mane šventykloje lydėjęs jo sūnus su savo žmona. Išsiaiškinau, jog M.Mobinis yra įkūręs interneto svetainę, kurioje gina musulmonų teisę Europos šalių įstaigose dėvėti skarelę.

Nors ši šeima pasirodė esanti labai pamaldi ir palaikanti dabartinės konservatyvios Irano vyriausybės politiką, nepajutau jokio priešiškumo dėl užduodamų provokacinių klausimų. M.Mobinis net atnešė man parodyti knygą, kurioje išspausdintos istorijos apie Jėzų Kristų ir jo motiną Mariją, kurios yra svarbios ir musulmonams.

Šios knygos viršelyje nupieštuose Kristaus ir Marijos atvaizduose nesimatė veidų, mat islamas draudžia piešti šventuosius. Islamas draudžia žiūrėti ir į nuogų motterų paveikslus, todėl šeimos tėvas pareiškė, jog mano padovanotą Lietuvos menininkų albumą su keliomis nuogų moterų ir vyrų nuotraukomis paslėps nuo kitų šeimos narių.

Grįžtant į Teheraną autobuse susipažinau su 64 metų inžinieriumi, mokslus baigusiu JAV ir dabar pragyvenančiu iš privačių anglų kalbos pamokų. Vyriškis ruošėsi emigruoti pas dukterį į Los Andželą, todėl iš peties koneveikė dabartinę Irano valdžią.

Inžinierius su nostalgija prisiminė ikirevoliucinius šacho laikus, kai pragyvenimas buvo geresnis, o sostinė mažai kuo skyrėsi nuo Vakarų miestų, joje buvo pilna užsienio turistų. Dabar turistų beveik nesimato ir jis nebeturi su kuo normaliai pakalbėti angliškai.

Nesigailiu rinkimų dieną praleidęs ne Teherane. Mat sostinės nuotaikas jau buvau išsiaiškinęs, o rinkimų rezultatai ir taip aiškūs - juos laimės mulos ir jų proteguojamos konservatyvios partijos.

Ar gali būti kitaip šalyje, kurioje joks prezidento ar parlamento sprendimas neįsigalioja be religinio šalies lyderio pritarimo, o šis išbraukė iš rinkimų sąrašų net trečdalį reformatorių kandidatų? Ar gali būti kitaip šalyje, kur valstybinė žiniasklaida ignoruoja reformatoriškas partijas, o kandidatų į medlisą sąrašai paskelbiami likus vos dešimčiai dienų iki rinkimų, ir žmonės įsimena vien televizijoje ir spaudoje minimas pareigūnų pavardes?

Ar gali būti kitaip šalyje, kurioje religinės tiesos - aukščiau konstitucijos?

Rinkimai Irane šiemet buvo aktyvesni, juose dalyvavo 65 proc. rinkėjų

Aktyvumas Irano parlamento rinkimuose siekė 65 proc., - tai žymiau geresnis rezultatas negu per įstatymų leidžiamojo organo rinkimus, buvusius prieš ketverius metus, pranešė BNS pagal AFP naujienų agentūrą.

„Apie 65 procentai rinkėjų dalyvavo rinkimuose, ir tai yra daugiau negu per praeitus rinkimus", - sakė Habibollah Hassanas Khanlou, Vidaus reikalų ministerijos rinkimų tarnybos sekretorius.

Valdžia ragino žmones pasistengti, kad nepasikartotų vangus dalyvavimas 2004 metų rinkimuose, kuomet per visą šalį vos apie pusę rinkėjų atėjo balsuoti, o Teherane aktyvumas siekė tik 40 proc.

Manoma, kad Irano parlamento rinkimus laimės konservatoriai, tačiau ir reformų šalininkai tikisi išlaikyti pozicijas parlamente, nors daugelis jų kandidatų buvo nušalinti prieš rinkimus.

Remiantis pirmaisiais Vidaus reikalų ministerijos paskelbtais duomenimis, iš 40 jau paskelbtų vietų reformistams teks aštuonios, konservatoriams - 16, o likusias vietas pasiskirstė nepriklausomi kandidatai.

Rezultatai iš mažesnių miestų bus paskelbti šeštadienį, tačiau Teherane, kuriame renkami 30 deputatų į 290 vietų parlamentą, pasak pareigūnų, teks palaukti dar kelias dienas.

Valdžiai atsijojus daugelį reformistų kandidatų dar prieš rinkimus, rinkėjai galėjo balsuoti tik už 102 kandidatus į 260 vietų, numatytų likusioje, be Teherano, šalies dalyje. Reformistai tikisi, kad 44 jų kandidatai laimės.

Jeigu taip atsitiks, reformų šalininkai šalies parlamente turės apčiuopiamą mažumą - ligi šių rinkimų jie turėjo 40 deputatų.

Anot naujienų agentūros „Fars", konservatyvių pažiūrų kandidatams turėtų tekti 70 proc. vietų parlamente, o angliškai transliuojantis televizijos kanalas „Press-TV" nurodo, kad konservatoriai turi 65 vietas iš jau paskelbtų 89.

Rinkimų apylinkės šalyje užsidarė penktadienį vėlai vakare - balsavimas vyko ilgiau negu buvo planuota, nes buvo daug norinčių balsuoti, sakė rinkimų pareigūnai.