Trečiadienį pagal planą privalėjome pasiekti garsųjį Zamoros miestą, esantį jau nebe Galicijoje, o „pilies ir liūto“ krašte – „Castilia y León“. Pakeliui kirtome „El Bierzo“ regioną, kuriame teko stabtelėti ir apžiūrėti daržovių konservavimo gamyklėlę „Industrias Del Bierzo“.
Gamyklėlė simbiotiškai sulipusi su vietiniais ūkininkais ir gamina aukštos kokybės ekologišką produkciją pagal naminę technologiją (nenaudoja maisto priedų, etc.). Kaip jau turbūt supratote, ispanai yra reiklūs maisto kokybei, todėl tokio tipo gaminiai čia turi neblogą rinką. Norėtųsi sulaukti tokių laikų ir Lietuvoje...
Pietavome „Las Pallozas“ restoranėlyje, kuris savo forma ir turiniu lengvai galėtų rungtyniauti su Rumšiškių sodyba. Autentiškoje aplinkoje (Lietuvoje to netrūksta) ragavome ne mažiau autentiškus regiono valgius (Lietuvoje to neturim) ir pirmą sykį (!) vyną iškeitėme į... kolą su citrina. Tiesiog organizmas pareikalavo.
Vakare pasiekėme Zamorą – senut senutėlį miestą abipus Douro upės, kurį kai kas pelnytai pravardžiuoja „romaninio meno muziejumi“, o patys romėnai savo laiku meiliai vadino „Occelum Durii“ arba „Douro upės akimi“. Klajokliai, saracėnai ir normanai, kurie puldinėjo Europą iki XI a. pradžios, pasistengė, kad romaninės architektūros paminklų Europoje išliktų nedaug.
Vis dėlto, šiame mieste yra 24 romaninio stiliaus bažnyčios ir juste juntama tamsiųjų viduramžių dvasia. Į Zamorą verta atvažiuoti per Didžiąją Savaitę (savaitės trukmės laikotarpis iki šv. Velykų). Ši miesto šventė pirmąkart minima 1267 metais ir nuo to laiko išlaikė archajiškus apdarus, muzikavimą beigi kitas tradicijas.
Ir vėl apsistojome „parador“ klasės viešbutyje, kuris vadinosi „Palacio de los Condes de Alba y Aliste“ (Albos ir Alistės grafų rūmai), matyt pabrėžiant originaliąją XV a. funkciją. Čia mes sutikome José Manuelį Escorialį – tarytum iš pasakos nužengusį storą barzdotą nykštuką, kuris mus inicijavo į ispaniškų sūrių pasaulį. Anot jo, ispanai gali pasigirti 300 skirtingų sūrių rūšių (!). Įspūdinga, ypač žinant, jog visi jie pradžioje buvo pienas – karvės, avies arba ožkos. Prancūzai giriasi, priskaičiuojantys iki 400, bet, anot José, jie gudrauja (pvz., įvairių regionų brie tipo sūrius užskaito kaip skirtingus), ir esą jeigu ispanai savo sūrius skaičiuotų taip kaip prancūzai, jų būtų 600. Šios informacijos netikrinau – nusprendžiau, kad pažinties pradžiai pakaks ir tų 300. Iš Galicijos sūrių man labai patiko garsusis „queso de tetilla“.
Laisvas pavadinimo vertimas būtų „sūris, kuris yra panašus į nedidelę moters krūtį“. Kaip tik toks jis ir yra – lengva atpažinti. Užgerkite vietiniu „Albariño“ vynu ir mėgaukitės skonio harmonija.
Ketvirtoji diena
Pažintį su sūriais pratęsėme ir kitą dieną: pakeliui į Salamanką aplankėme sūrio gamyklą „Quesos del Duero“. Ne gamykla, o robotizuotas aukštųjų technologijų monstras: maksimaliai sterilus, minimaliai užpildytas žmonėmis, vienok sūriai neblogi. Įdomu tai, kad žaliava (t.y. pienas) sunaudojama pilnai: po koaguliacijos likęs balkšvas skystis ne išpilamas, o keliauja į separatorius, kuriuose atskiriami likutiniai angliavandeniai (laktozė), riebalai ir baltymai. Viskas paverčiama milteliais ir parduodama kokiam nors ledų gamintojui. Neišrankus vartotojas perka tokius „pieniškus“ ledus ir savo elgesiu eilinį kartą patvirtina vulgaroką priežodį „žmogus ne kiaulė – viską suės“...
Pietavome „Bodegas Fariña“ vyninėje, kurios vynai priklauso „Toro DO“ apeliacijai. Neseniai šis Fariña šeimai priklausantis ūkis buvo išrinktas į „įtakingiausių Ispanijos vyno ūkių“ 25-tuką, kuriame vienintelis atstovavo Toro regioną. Tokioje „keptuvėje“ – taip pavadinčiau žemes, kuriose auga Toro vynuogynai – vynuogės noksta žaibiškai, todėl elegantišką vyną pagaminti sunku (iki Fariña šis kraštas garsėjo masyviais ir šiurkštokais vynais, pasižyminčiais dideliu alkoholio kiekiu).
Vakare pasiekėme Salamanką, dar žinomą kaip „La Ciudad Dorada“ arba „Auksinis Miestas“ (visi miesto pastatai – rusvai auksinio atspalvio, kurį suteikia specifiniu būdu oksidavęsis vietinis statybai naudotas akmuo). Salamanka – vienas gražiausių renesanso miestų Europoje. Čia gausu platereskų – ypatingos Ispanijoje atsiradusios fasadų dekoravimo technikos, kurios dėka pastatai primena sidabro indų marginimo raštus.
Kai stovėdamas ties eiline bažnyčia susimastai, kiek žmogaus darbo metų buvo investuota į sienų dekorą, perbėga šiurpuliukai. Netrukus po universiteto įkūrimo (1218 m.) miestas tapo vienu garsiausių Europos švietimo centrų. Ir dabar mieste pilna studentų, o pagal barų skaičių, tenkantį vienam gyventojui, Salamanka užima antrą vietą Europoje (po Bilbao). Kiek pajėgiau per vieną vakarą, tiek pamačiau. Miegoti ėjau prieš tai Auksiniame mieste suvalgęs aukso žuvį (doradą).
Penktoji diena
Paskutinė kelionės diena buvo skirta susipažinimui su firminiu vaistu nuo širdies ir kraujagyslių ligų – ispaniškuoju vytintu kiaulienos kumpiu. Nesijuokite, tai medicininis faktas! Ispaniškasis „jamon iberico de bellota“ yra ne ką prastesnis vaistas nei alyvuogių aliejus, nes jame gyvuliniai riebalai didžiaja dalimi pakeisti mononesočiaja omega-9 riebalų rūgštimi, esančia gilėse, kuriomis tos kiaulaitės išskirtinai minta. Daktarai rekomenduoja tokio kumpio suvalgyti po 50-60g kasdien.
Net jeigu ignoruosime sveikatingumo aspektą, man šis kumpis yra tiesiog labai skanus. Ispanijoje reta vakarienė prasideda be „jamon“, patiekiamo kaip užkandžio prieš pagrindinį patiekalą. Kumpio gamybos procesą mums pademonstravo „Julián Martín“ gamintojai ir dar pavaišino šešiasdešimt ketvirtųjų „Rioja“ raudonuoju vynu, idant pamatytume kaip dera brandintas kumpis ir brandintas vynas. Pamatėme. Užskaitėme. Važiuojame toliau.
Tiesą sakant, nebeliko kur važiuoti, nes po kelių valandų pasiekėme Madridą – galutinę kelionės stotelę. Čia mūsų laukė paskutinis seminaras, pasirodęs vienas įdomiausių. Kartu su tarptautiniu mastu pripažintu alyvuogių aliejaus ekspertu Santjago Botas uostėme ir ragavome keletą ispaniškojo šaltai spausto alyvuogių aliejaus rūšių ir patyrėme koks įvairus gali būti šis skystasis auksas – nuo lengvo aksominio salsvo iki tvirto šiurkštoko ir karstelėjusio. Vėliau vakarieniavome restorane „Olivo“, kurio kiekvienas patiekalas gaminamas taip, kad atskleistų jam pagaminti naudoto alyvuogių aliejaus charakterį.
Tai buvo viena geriausių vakarienių mano gyvenime. Puikus maistas, puikūs pašnekovai, geras vynas. Didžiausią įspūdį paliko ledai su alyvuogių aliejumi. Reto teisingumo derinys, kurį būtinai bandysiu atkurti namuose.
Vietoje epilogo
Pirmasis į galvą atėjęs straipsnio pavadinimas buvo „Penkerių dienų meilės romanas su Galicija, Kastilija ir Leonu“, tačiau kiek pasvarstęs pasirinkau nuosaikesnę formuluotę, idant nesudaryčiau klaidingo įspūdžio, atseit penkerių dienų bėgyje suspėjau pamilti dvi moteris ir vyriškį – kam apie tai viešai kalbėti, o ypač „Kelionių“ skiltyje?! Vis dėlto, aš myliu Ispaniją, o šių regionų lankymas tą jausmą tik dar labiau pakurstė. Kad ir kaip stengčiausi, autentiškus potyrius (patiekalo skonį, vyno aromatą, bažnyčios fasado grožį) aprašyti be galo sunku, kaip ir perteikti juos supantį kontekstą.
Pabandžiau tai padaryti – gal kas užsimos pakeliauti tuo pačiu maršrutu ir patikrinti mano įspūdžių subjektyvumo laipsnį. Tokiems norėčiau plinkėti kuo geriausios kloties!