Baučį pasiekėme jau gerokai sutemus. Džabsas ir Msa mus nuvežė į vienos Abudžos SOS vaikų namų darbuotojos sesers namus, kur mūsų jau laukė vakarienė ir prausimuisi paruošti keli kibirai su karštu vandeniu. Įprastuose nigeriečių namuose nėra dušų. Labai gerai, jei yra tekantis vanduo, tačiau srovė tokia silpna, kad pirmiausia reikia prisileisti į kibirą, o tada su mažu dubenėliu mėginti pilti vandenį ant savęs.
„Žiemos“ sezonu saulei nusileidus oras gana vėsus, ypač vidurio ir šiaurinėje Nigerijos dalyje, tačiau vandens šildytuvas – prabanga. Po sočios vakarienės ir karšto dušo, t.y. karšto kibiro, pavargę nuo įspūdžių kritome miegoti lyg kūdikiai.
Kitą rytą namų šeimininkė ponia Adeloya įsiveržia į mūsų kambarį džiugiu balsu klausia, ar mes pasiruošę eiti į bažnyčią. Kristina ir aš miegojome arčiausiai durų, todėl triukšmingai įvirtusi ponia Adeloya pirmiausia pastebėjo mūsų pramerktas akis. Dženi ir Tina spėjo užsimerkti ir apsimesti miegančiomis.
Nė viena iš mūsų nesame tokios tikinčios, kad eitume į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Bandėme mandagiai išsisukti nuo kvietimo ir nusnūsti dar bent valandėlę, tačiau ponia Adeloya maloniai, tačiau pakankamai įkyriai siūlė aplankyti Dievo namus ir pasistengti būti geresniais krikščionimis. Jos įsitikinimu, pirmas 2008 metų sekmadienis – tai idealus laikas iš naujo pradėti garbinti Dievą.
Kadangi buvome taip maloniai ir šiltai priimtos žmonių, kurie mūsų net nepažinojo, nenorėdamos užgauti šeimininkų jausmų sutikome kartu važiuoti į bažnyčią. Beveik 3 valandos maldų, dainų, plojimų, šokių ir pamokslų, kupinų vilties ir planų Naujiems metams.
Po pamaldų ponia Adeloya paklausė manęs, ar džiaugiuosi aplankiusi savo Tėvo namus. Mandagiai linktelėjau galvą. Tuo metu Dženi ironiškai pašnibždomis paklausė manęs, ar aš žinojau, kad mano tėvas turi namą kažkur Baučyje, Nigerijoje. Atsakiau, kad ne, ir jog greičiausiai jis pats to dar nežino.
Po vizito į bažnyčią, į ponios Adeloya namus nebegrįžome. Mūsų pasiimti atvažiavo Deividas – tas pats vyrukas, kuris padėjo surasti taksi iš Baučio į Jankarį. Jis buvo pažadėjęs aprodyti Baučio apylinkes.
Atsisveikinant su visais, prie manęs priėjusi ponia Adeloya pasakė: „Nigeriečiai – geri vyrai. Jei kuris pasiūlys tekėti – sutik“. Gal kokią minutę tiesiog spoksojau į ją niekaip negalėdama suprasti jos motyvų. Kristinai timptelėjus mane už rankos ir pasakius: „Nekreipk dėmesio, čia juk T.I.A.“, palikome mano tėvo namus ir išvykome apsidairyti po Baučį.
Vos keli kilometrai nuo centro ir, atrodo, civilizacija dingo. Moliniai nameliai šiaudiniais stogais, pora ožkų, daržas ir didžiuliai niekieno nepaliesti plotai. Artimiausias kaimynas, kuris taip pat gyvenimo prasmę mato Dieve ir senolių tradicijų išlaikyme, gyvena už kelių kilometrų.
Vaizdai tikrai patraukiantys akį ir plečiantys akiratį, bet merginos buvo pavargusios, todėl po poros valandų ekskursijos Baučyje nusprendėme važiuoti tiesiai į Lagosą. Atvykusioms į autobusų išvykimo vietą mums buvo pasakyta, kad yra likusios tik dvi laisvos vietos. Taigi neplanuotai teko praleisti dar vieną naktį Baučyje. Nusprendėme tą naktį išsinuomoti viešbutį, nes nenorėjome varginti kitų ir savęs.
Baučis, kaip ir Abudža, ramus ir gana tvarkingas miestas, lyginant su Lagosu. Nors tai nedidelis miestas, gatvės plačios, jokių kamščių, o žmonės santūresni. Santūrumą greičiausiai lemia islamo religija. Nors jautiesi daug labiau atsipalaidavęs, kai gatvėje niekas nesikabinėja ir pavymui nešūkauja „oyibo“, tačiau musulmonų vyrų negatyvus požiūris į keturias europietes tvyro net ore. Vis dėlto pasivaikščiojimas Baučio miestelio šaligatviais buvo maloni pramoga, nes Lagose šaligatvius gali rasti gal tik Viktorijos saloje ar Ikoji rajone.
Kitą dieną apie pietus Deividas vėl mus nuvežė į autobusų stovėjimo aikštelę, ir pagaliau apie 2 val. pajudėjome Lagoso link.
Kelionė namo buvo savotiškai įspūdinga. Turbūt nėra nė vieno nigeriečio, kuris neteigtų, kad kelionės naktiniu autobusu yra pavojingos. Tačiau merginos buvo tokios pavargusios, kad mano pasiūlymas pratęsti kelionę į Kano, po to į Abudžą, kiekvieną dieną sustojant pernakvoti, ir tik po to važiuoti į Lagosą, buvo tiesiog atmestas.
Taigi 15 valandų pusantro aukšto autobusu, siūbuojančiu į visas puses dėl nežmoniško greičio, vingiuotais ir duobėtais Nigerijos keliais buvo dar vienas iššūkis. Visi mėginimai užmigti baigdavosi nesėkme. Kai galiausiai dėl nuovargio užsnūsdavau, autobusas pervažiuodavo per duobę ir krestelėdavo mus taip, kad aš net kelis kartus nuo kėdės „skridau“ į orą, o atlošas iš gulimos pozicijos atsistatė į sėdimą. Kažkuriuo metu tarp „skrydžių“ pažadėjau sau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kai renkuosi tokias ilgas keliones autobusu Afrikoje.
Baisiausia ne tai, kad gali kas sustabdyti ir apiplėšti, bet tai, kad, jei įvyktų avarija, niekas iš esmės negalėtų padėti, nes pagalbos numeris egzistuoja tik teoriškai. Be to, nigeriečiai privengia padėti gatvėje sužeistiems žmonėms, nes atvykus į ligoninę visi mano, kad, jei tu atvežei, vadinasi tu ir sužeidei. Gerai, jei ligonis sąmoningas ir gali paneigti, bet jei ne, niekas nenori papildomos „wahala“.
Penkiolikos valandų kelionės metu autobusas sustojo tik du kartus. Paskutinis kartas buvo apie 23 val. nakties. Autobusui sustojus 15 minučių, vyrai išsirikiavo palei sieną, o moterys pritūpė šiek tiek tolėliau. Po to autobusas vėl pajudėjo.
Staiga iš galo pasigirdo šūksniai. Autobusas buvo priverstas grįžti keliolika metrų atgal, nes, pasirodo, palikome kelis musulmonus, kurie atlikinėjo vakarinę maldą.
Lagosą pasiekėme ryte, apie 4 val. 30 min., tačiau iš karto negalėjome važiuoti namo, nes, kol tamsu, nepatartina naudotis taksi. Buvo pasiūlyta prisėsti autobusų firmos biure, t.y. ant keliolika plastikinių kėdžių, iš vienos pusės apsuptų kažkokio pastato sienos, iš kitos – mūrinės tvoros, iš trečios – pastatyto autobuso, o ketvirtos „sienos“ vietoje – atviras vaizdas į gatvę bei musulmonų maldos namus.
Biuro darbuotojai patarė palaukti iki 8 val. ryto ir tik tada važiuoti namo, tačiau po bemiegės nakties niekas nenorėjo taip ilgai laukti. Vos tik pradėjus švisti, maždaug 7 val., palikome „biurą“.
Grįžusios namo Kristina, Tina ir Dženi nuėjo miegoti, o aš – 8 val. jau buvau darbe.