Įveikusi apie tūkstantį kilometrų Graikijos ir vakarų Turkijos keliais dviračių žygio „Šilko keliu“ dalyvė N.Marcinkėnienė patyrė traumą. Stambulo ligoninėje jai buvo sugipsuotas pirštas. Likusią kelio dalį per Turkiją N.Marcinkėnienė nuvažiavo autobusu. Šiuo metu žygeivė gydosi Gruzijos pajūrio mieste Batumyje ir laukia kovo 28 dieną atvykstančių žygio draugų. Jiems atvykus į Batumį N.Marcinkėnienė kelionę tęs toliau.
***
Atsisveikinę su Graikija, ramiai su anyžinės buteliuku atšventę Karolinos gimtadienį karališkai išsimiegame kelto kajutėse. Nors čia, palyginti su palapine, šiek tiek per šilta. Netgi karštas dušas yra. Tai pirmas karštas dušas kelionėje. Rytą pasiekiame Lesbos salą. Aš jau susidomėjusi dairausi, norėdama įsivaizduoti, kur čia su mergaitėmis žaidė ir eiles kūrė Sapfo. Keltas, kuris iš čia plaukia tik du kartus per savaitę, ir pasitaikyk tu man, – išplaukia už pusvalandžio. Taigi spėjam nusipirkti bilietus, lauko kavinėje nusitverti kavos ir bandelę su šokoladu, pasidžiaugti giedru dangumi, karšta saule – ir į keltą.
Štai ir Turkija. Susitvarkome pasus, išsikeičiame pinigus ir policijos lydimi miname iš miesto. Po jaukios Graikijos – peizažas nykokas. Atrodo, ir saulė ta pati, ir kalnai matyti, bet kažkaip pilka viskas. Mes Mažojoje Azijoje. Čia nebepasiskinsi mandarinų atsigaivinti. Tik alyvmedžių giraitės driekiasi. Pakelyje stovi du paaugliai, šaukdami „money, money“, – nejauku.
Bizantiško stiliaus graikų stačiatikių bažnytėles keičia į dangų besistiebiantys mečečių minaretai. Ir iš jų sklindančios giesmės pripildo erdvę kažkuo paslaptingu, nepatirtu. Monotoniškas, širdį veriantis balsas – Alachas tikrai turėtų išgirsti. Tų mečečių tankiai pristatyta, ir man atrodo, kad maldos valandą visi laukai aplink gaudžia maldą Alachui.
Vargana ta Turkija, kasdienė, ne paradinė. Sigitas apibraukia žemėlapyje du miestelius: vieną, į kuri reikia važiuoti, ir kitą, į kurį nevažiuoti. Minti su jais aš nespėju. Išvis su niekuo nespėju. Labai individualus greitis. Žinoma, aš atsirandu tame miestelyje, į kurį važiuoti nereikia, o to teisingojo pavadinimo žemėlapyje įskaityti niekaip neįstengiu.
Su vietiniais susikalbėti neišeina – jie nemoka lietuviškai, o aš turkiškai. Vienas paklaustasis nurodo kryptį į vieną pusę, kitas – į kitą. Sutemsta. Užsidedu vairuotojo dovanotą šviesą atspindinčią dviratininkų liemenę, kad lengviau mane būtų rasti, šviečiančią ciklopo akį ant kaktos ir dairausi, ką čia dar sugalvojus. Darosi nejauku degalinėje tarp vyrų, su kuriais susikalbėti nepavyksta ir mano ištobulintu anglų-vokiečių kalbų miksu. Jie kviečia užsukti į vidų sušilti ir išgerti arbatos, bet aš nedrįstu palikti savo dviračio – vis dėlto pirmoji diena šioje šalyje.
Kitą dieną miname Egėjaus jūros pakrante – grožis neišpasakytas. Kitoje kelio pusėje išsirikiavusi kotedžų, viešbutukų, besiruošiančių sezonui, eilė. Bet atsigaunu tik tada, kai išsuku iš greitkelio.
Minu pailsėdama ir atsigaivindama vandeniu iš įrengtų šaltinių. Korane parašyta: „Vanduo – gyvybės šaltinis, šventas reikalas“. Prisipildyti gertuvę galima visur. Čia sustoja ir turkės, apsirengusios nenusakomos formos kelnėmis-sijonais. Jos prausiasi ir smalsiai žvelgia į mane. Susikalbėti nepavyksta, tad tik nusišypsome.
Prie kito šaltinėlio užkandžiauja pora. Aš piluosi į gertuvę vandenį, o jie kviečia mane prisėsti prie jų vaišių. Malonūs ir paslaugūs žmonės. Ieškau Assos tvirtovės šalia miesto. Viskas būtų puiku, jeigu ne tie pakilimai. Juk tvirtovių niekas slėniuose nestato. Išvydusi kalną, į kurį man teks pakilti, sunerimstu. Nors Sigitas mokė visada pasiklausti kelio prieš leidžiantis, sulaukusi mašinos aš klausiu vairuotojo prieš kopdama.
Ropštis verta – tai senas miestas, savo šlovės viršūnę pasiekęs III a.pr. Kristų, kai Aristotelis čia įkūrė filosofijos mokyklą. Miestas vien iš pilko akmens. Siauros gatvelės vinguriuoja į kalną. Apžiūriu tvirtovę, kurios viršūnėje plevėsuoja turkų vėliava.
Turkai savo vėliavą myli – ji plaikstosi visur: miestuose ant kalvų, ant pastatų, net traukinyje ant kiekvieno lango puikuojasi raudoname fone pavaizduotas mėnulis su žvaigžde. Assos tvirtovėje išlikusios įspūdingos dorėninės Atėnės šventyklos kolonos.
Pirmą kartą per šį žygį į susitikimo vietą atvažiuoju laiku. Gal aklimatizacijos periodas baigėsi, ir kojos šiek tiek sustiprėjo, nes jau ir į kalną kartais įminu. Pasėdime kavinėje, išgeriame turkiškos arbatos, sulaukiame vėluojančių ir patraukiame į nakvynės vietą kalnuose, tarp akmenų. Pirmą kartą naktį nešalu ir net nusirengiu du iš penkių megztinių.
Saulė dieną įkaitina iki 25 lapsnių, bet naktys šaltos – nukrenta iki 6 laipsnių. Rytą piemuo atginė avis. O mūsų laukia 80 kilometrų kelias per kalnus.
Privažiuoju Aleksandrijos Troją. Randu didingus, apleistus, miesto sienų, pastatų, šventovių griuvėsius. Žvelgiu į tas dūlančias storiausio akmens sienas ir aiškiai pajuntu, kaip viskas praeina, viskas suyra, ir vertinga yra tik tai, kas čia ir dabar tavo širdyje.
Turkai man darosi savesni, o peizažas jaukesnis. Kavinėse sėdi vien vyrai, geria arbatą, žaidžia kažkokius žaidimus, plepa, rūko. Aptarnauja irgi vyrai. Kavinės tualete randu tik pisuarą. Moterims ten patogumų nėra. Su kirvukais ant pečių jos eina genėti alyvmedžių sodų arba dirba kitus namų ruošos darbus: prižiūri vaikus, skalbia, verda. Labai įstringa vienos jaunos merginos žvilgsnis – sėdi ji, apsimuturiavusi skaromis, prie savo namuko sienos dulkėtoje gatvėje ir ilgesingai žiūri į tolį.
Pasiekiu Truvą, geriau visiems žinoma kaip Troja.
Man jos teko šiek tiek paieškoti – nusileidau asfaltuotu keliu prie jūros ir kelias baigėsi, o to žvyruoto takelio, vedančio į ją, nė nepastebėjau. Mane, besiblaškančią apačioje, pamatęs Sigitas gudresnis – įsitaisęs prie teisingo kelio ramiai kramto lašinius.
Jauna turkė, pamačiusi mus iš balkono, pasiūlo kavos. Negaliu atsistebėti šių žmonių vaišingumu. Kokie mes užsidarę ir nepasitikintys vieni kitais, palyginti su jais. Būtent turkai sušildo mano širdį šiame žygyje. Randu kavinėje pietaujančius draugus. Kartu su jais sudoroju viščiuką su alumi ir minu kartu į Troją. Bet jie, pamatę, kad įėjimas kainuoja 10 lyrų, persigalvoja, na, o aš pasiryžtu tai pamatyti. Juk stebuklas, kad atmyniau į tą vietą, kur kovėsi achajai prieš trojėnus.
Čia stovi medinis arklys – labai žaismingas. Jeigu jis buvo tokio dydžio ir anais laikais, kai dėl gražiosios Elenos rungėsi narsieji vyrai, tai ne kažin kiek achajų karių galėjo ten sulįsti. Pasirodo,
Trojos čia net šešios – tiek kultūrinių sluoksnių atkasta iš įvairių laikotarpių. Ir amfiteatro likučius pagaliau pamačiau. Bet ilgai neužsibūnu, nes laukia dar tolimas kelias, reikia spėti į keltą. Tačiau nieko negali paskaičiuoti iš to atšviesto žemėlapio – nežinia, ar pakalnėn skriesi su vėjeliu, ar tavęs laukia ilgi ir nuobodūs pakilimai, kur tenka dviratuką ir pasivedėti. Šitame kelyje pakanka ir to, ir to. Šiap ar taip į keltą suspėju ir mieste nepasiklystu.
Čanakalės uostas pasirodo siaubingas – visur verčiasi juodi dūmai: iš mašinų, iš daugiaaukščių namų kaminų. Viskas skendi dūmuose.
Į kempingą atvykstame jau sutemus. O čia viešpatauja šunauja ir girti šlaistosi „viršininkai“. Mat vairuotojams sumokėjus pinigus, yra už ką išgerti, juk turistai tokiu metu ne dažni – dar ne sezonas. Bet vaizdas čia nuostabus.
Pasistatome palapines ant paties sąsiaurio krašto – ten plaukioja laivai, anoje pusėje miesto žiba žiburiai. Bet naktį sušalu siaubingai. Visa palapinė persismelkusi drėgme, net miegmaišis šlapias – gal todėl, kad įsikūriau prie vandens. Turkų vaikai paslaugiai padeda statyti palapinę. Jiems čia viskas įdomu, nepalieka jie manęs ir einant pasivaikščioti prie jūros. Tad tenka gultis su pilna pūsle.
Ryte pakyla siaubingas vėjas, net dviratį į šoną nešioja, o jei dar mašina kokia didesnė pro šalį važiuoja, tai sukelia tokį sūkurį, kad baisu, jog netrenktų į ją. Vėl miname per kalnus.
Prisėdu stotelėje susiorientuoti ir išgerti vandens. Tuoj iš kitos gatvės pusės ateina turkas, kuris paspaudžia ranką ir pakviečia išgerti arbatos. Nueinu.
Kieme, prie stalo, pusryčiauja visa šeimyna: vyras, žmona ir trys berniukai. Atneša ir man arbatos, kurią čia geria iš mažų stiklinaičių, vos ne taurelių, vis pripildydami iš arbatinio, šildomo ant ugnies. Ant stalo – ožkos sūris, alyvuogės, salotos. Pusryčiaudama sukalbu ritualines angliškas frazes – kas esu, iš kur, ir kur važiuoju. Nors jie nieko nesupranta, tačiau bendrauti vis tiek malonu – žavi jų nuoširdumas ir svetingumas. Nufotografuoju, padėkoju, apdalinu vaikus išvakarėje Sigito duotomis popierinėmis japoniškomis lėlytėmis, skelbiančiomis taiką pasaulyje, nusišypsau ir pirmyn.
Sutemus atminu į nykų Silverio miestą. Neįsivaizduoju, ko ieškoti, ir ką čia įmanoma rasti. Ir štai manęs prie kelio laukia ir džiaugiasi, kad atvažiavau gerasis Adamas, atrodo, mano sūnaus metų. Skubame žiūrėti, ar dar visi neišvažiavę į viešbutį. Suspėjame.
Netrukus pasirodo ir autobusiukas, jis nuveža mus į penkių žvaigždučių viešbutį. Maloniai nustebina Sigito sugebėjimai: vairuotojai pusę dienos ieškojo ir nerado jokio kempingo, o jis per penkias minutes viską suorganizavo. Užkalbino kažką gatvėje, paklausė, susiskambino – ir štai mes darome reklamą naujam viešbučiui.
Vakarieniaujame restorane, kur groja gyva muzika. Miegu atskirame kambaryje su plačiausia lova, maudausi karštoje vonioje, trinuosi viešbučio losjonais – neįtikėtina. Kadangi jau trečia savaitė žygyje, to mes šiek tiek pasiilgę. Bet rytą jau norime ant dviratukų. Gana mums tų minkštų lovų. Minsime į Stambulą – pasakų miestą.
Dienos prieš miestą pačios bjauriausios, prasideda įnirtingas judėjimas. Vairuotojai mieste visai kitokie negu provincijoje – nervingi, neatsargūs. Rytą lietuviškai buvo pasakyta: viešbučio adresas parašytas, kelias aiškus, važiuoti pagal jūrą. Atšviestoje schemoje padėtas raudonas taškas prie jūros – tai mūsų nakvynės vieta – važiuok, kaip nori. Miesto plano nėra, Sigitas neturi laiko jo ištraukti iš interneto.
Važiuoju kaip visada viena, nes nesugebu kartu su grupe įminti į mažiausią kalnelį – visada beviltiškai atsilieku. Stambulo priemiesčius sėkmingai ir be panikos pasiekiu pirmą valandą, kol dar šviesu. Laiko – marios. Laikausi nurodymų – pasuku pagal jūrą. Mieste paklausus reikiamos gatvės, viena moteriškė susiima už galvos – tai tolimajame Stambule.
Nesisielok, moteriške, aš juk Pekiną ruošiuosi pasiekti. Vėl suku prie jūros ir dviratį veduosi į ilgiausias įkalnes. Kelias baigiasi.
Važiuoju atgal – papuolu į uždarą kotedžų rajoną. Gražiai bei ramiai gyvena žmonės ir Turkijoje. Kol kas buvau mačiusi tik baisiausią skurdą. Bandau degalinėse nusipirkti miesto planą – beviltiška, atsibodo į jas landžioti. Klausiu kelio – jie man nurodo taksi, atseit neįmanoma man išaiskinti, kaip iš šito priemiesčio papulti į pagrindinį kelią, vedantį į Stambulą. Aš jų prašau nurodyti tik vieną kryptį, nes, kaip važiuoti toliau, aiškinsiuosi vėliau. Praradusi dvi valandas, prasimalusi ratais, vėl įlendu į pagrindinį kelią, į eismo juostą, kur dūstu tarp mašinų.
Prasideda miestas, kai tik kieno paklausiu, kiek kelio iki to Stambulo – tai vis toli ir toli. Pasitaikęs vienas normalus žmogus išaiškina, kad laikyčiausi tramvajaus linijos. Taip ir nukanku iki to nuostabaus pasakų miesto.
Sutemsta. Tačiau šį sykį, skirtingai negu kitais kartais, mane apima ne panika, o ramybė. Nulipusi nuo dviratuko veduosi jį šalia ir dairausi: nuostabūs rytietiški turtai, išstatyti vitrinose, ant gatvių, jaukios kavinukės, iš kurių visi šaukia ir kviečia, mečečių minaretai apšviesti paslaptingai spindi tamsoje – taip viskas nuostabu, ir vakaras šiltas. Visi kalbina, kai kas ir paaiškina, kur eiti – bet, kadangi aš nesuprantu nei angliškai, nei turkiškai, tai man padeda tik rankų mostai, o su posūkiais jau nebesusigaudau.
Įprastas pokalbis: „Where are you from“ – „From Lithuania“ – „Tai gal susikalbėsime“, – įtartinai nužvelgiu aukštą plikagalvį vyrą, apsirengusį jūreiviškais marškinėliais ir nuskubu tolyn.
Vakarieniaujant jaukiame restoranėlyje jau su savais, prieina jis – tai naujasis mūsų žygio narys, lietuvis Gintas. Ramus, draugiškas, padorus vyras. Užsisakome lavašą – didžiulį, kaip pagalvė, duonos kepalą, galvoju, kaip mes tokį didžiulį suvalgysime, o pasirodo, prireikia dar vieno, nes jis – kaip balionas – tuščiaviduris. Dažome į įvairius padažus – skanu. Dar viena įdomi detalė apie turkų kavines: ten valgiaraštį ir visa kita paduoda pirmiausia vyrams, o tik po to moterims.
Stambulas. Ką gi naujo aš galėčiau pasakyti – juk tiek daug apie jį prirašyta ir priskaityta. Vis dėlto man, nebuvusiai musulmoniškose šalyse, ta „Tūkstančio ir vienos nakties“ iliustracija paliko didelį įspūdį. Džiaugiuosi, kad patekau į jį naktį ir viena. Dieną man tas miestas nebeatrodė toks įspūdingas – žymiai pilkesnis ir kasdieniškesnis.
Apvaikščiojame su Gintu mečetes – Žydrąją, Sofijos, net į vidų įlendame. Žmonės ten įeidami nusiauna apavą ir įsidėję nešasi maišeliuose. Moterys meldžiasi atskirai, atitvertos ažūrinėmis sienelėmis, o visa įspūdinga, geometriniais rytietiškais prislopintų spalvų ornamentais ištapyta didžioji erdvė priklauso Alachui ir vyrams.
Lauke, šalia mečetės, – čiaupų eilė, kur vyrai plaunasi kojas. Toks apsiplovimas gal ir nebloga apeiga, atgaivinanti karštą dieną. Aplankome ir Didįjį turgų – tai ištisas prekiaujantis kvartalas, siaurų gatvelių raizgalynė, kalnai visokių gėrybių ir grožybių, šaukiantys ir kiekvienas savo prekes besiūlantys prekeiviai. Bet mane vargina tie du maišai gėrybių mašinoje, tad prekėmis nelabai domiuosi, sprunku iš žmonių maišalynės į viešbutuką prie interneto – lai pailsi kojelės prieš minimą.
Vakare išsiruošiame kartu pasisėdėti. Nueiname į parką, atsisėdame lauko kavinėje, deja, uždarytoje ir žiūrime į Bosforą, įspūdingai apšviestus tiltus tarp Azijos ir Europos – jų ilgis daugiau kaip kilometras. Bosforu – judria magistrale – pirmyn ir atgal zuja įvairiausio dydžio laivai, mirksi tikriausiai eismą reguliuojančios žalios ir raudonos lemputės – gražu.
Prie parko vartų mūsų laukia turkas, apgyvendinęs mus penkių žvaigždučių viešbutyje, jis atvažiavo aplankyti gražuolės lenkės Monikos, irgi pasiryžusios įveikti visą žygio maršrutą ir parašyti knygą.
Monika jaunesnė už mane 30 metų, bet daug savarankiškesnė. Taigi ji, Karolina, Markas ir mūsų draugas turkas atsiskiria, o aš su penkiais vyrais traukiu į kavinę. Turistų dar mažai, kavinės tuščios, visi vilioja, kviečia. Mes, žinoma, dairomės į kainas, bet įsikuriame gana jaukiai. Ir kaljanas ant staliuko pastatytas. Aš, kaip visuomet, noriu egzotikos ir paprašau jį užkurti. Rūkau susikaupusi, bet malonumo iš dūmo kažkaip nepatiriu. Tikriausiai ne taip dūmą traukiu.
Kitą dieną pageidauju ekskursijos po miestą arba bent jau į turkišką pirtį atgaivinti kūno prieš laukiančius išbandymus, tačiau pritariančių neatsiranda – kas prie interneto, kas po miestą savarankiškai laksto. Su itale Karolina nuvažiuojame į dviračių krautuvę pasiaiškinti, kas gi – ar aš, ar dviratis – kaltas, kad vis paskutinė važiuoju. Prisuka man ten besimakaluojantį vairą – tūkstantį kilometrų vos jį nulaikydama nuvažiavau, pareguliuoja bėgius, sutvarko spidometro kontaktus – dabar nors žinosiu, kokį atstumą nuvažiavau, o tai pagal laiką tuose kalnuose nesusiorientuosi.
Nervinuosi visą naktį – kaip išvažiuosiu iš miesto, ar spėsiu su grupe per tuos kalnus. O pasirodo iš miesto plaukiame keltu, sėdime sau kajutėje ir grožimės iš abiejų Bosforo pusių ant kalvų išsidėsčiusiu miestu. Plaukiame gal dvi valandas, o miestas vis tęsiasi.
Klausiu kolegos, geografijos mokytojo Joachimo, kiek jame gyventojų. Jis sako – 8 milijonai, nors Markas užginčija, kad 18 milijonų. 10 milijonų ten ar ten – vis tiek labai daug. Einu klausti Sigito – jis ieško savo žinynuose ir randa, kad gyventojų skaičius Turkijoje labai smarkiai kinta – intensyviai didėja. Tai gal abu teisūs?
Jau po truputį perprantu žygio logiką – reikia pačiam viską žinoti, o ne kitų klausinėti. Taigi minu iš visų jėgų, vis dėlto įkalnėse pasivedėdama ir – o stebuklas – spėju su grupe. Reiškia remontas padėjo. Pirmieji atsiplėšia Markas, Karolina ir Monika, o mūsų grupelę graikė Danaj nuveda ne pagal maršrutą – žiūriu, kad nebe iš tos pusės rodyklės į miestelius, kaip turėtų būti pagal žemėlapį.
Taigi Polonezo nerandame, bet į trasą pakliūvame. Čia privažiuojame neveikiantį restoraną, kur pavalgome, kas ką turime. Aš turiu du pomidorus, obuolį ir batono kriaukšlelę. Piteris užvirina vandens savo elektriniu virduliu, kurį vežiojasi kuprinėje – sušylame ir pirmyn. Pagaliau susitinkame kitus draugus – apsidžiaugiu, reiškia, esu teisingame kelyje ir minu normaliu tempu.
Prasideda vakaro spurtas, kai nuovargis ima viršų. Per kaimą siaubingas, duobėtas kelias. Akiniai aprasoję, nieko nematau. Du kartus nuslįstu nuo asfalto, suklumpu. Aplenkia Sigitas, paguosdamas, kad už manęs dar Gintas su Valentinu. Aplenkia ir Gintas.
Sutemsta. Tirštas rūkas. Nieko nesimato, nors į akį durk. Jaunatis – mėnulio visai nėra. Kaimuose puola palaidi šunys. Markas, mačiau, turi dujų balionėlį nuo šunų. Aš naudoju psichotropinį ginklą – kadangi skaičiau, kad šunys priima ne verbalinę informaciją, o tiesiog iš informacinio lauko, aš intensyviai galvoju: „Tu esi geras šuo, gini savo erdvę, nebijok, aš tau nieko nedarysiu, tik pravažiuosiu pro šalį, aš tave myliu, šuneli“.
Atrodo, tai padeda, nors nežinau kam nuo to ramiau – man ar šuniui, bet su problema tam kartui susidorojama sėkmingai. Kai jau pasidaro visai baisu, pasirodo Holgeris. Tylomis mina pro šalį, suka ratus aplinkui, laukia. Darosi linksmiau, aš jau ne viena su šunimis šitoje naktyje. Juokaujame. Vaidiname nepažįstančius vienas kito ir nežinia kur keliaujančius turistus. Susipažįstame iš naujo.
Aš išsakau visas frazes, kurias moku angliškai, ir juokiuosi. O jis sakosi esąs iš Pakistano. Sakau, viskas – daugiau nebekalbink, daugiau nieko nemoku. Prie parduotuvės randame visus laukiančius draugus. Bet aš nestoju pailsėti, nes bijau, kad vėl atsiliksiu ir būsiu paskutinė, liko apie penkiolika kilometrų iki stovyklavietės, o jėgos baigiasi. Vairo vėl nebenulaikau. Davus savo dviračiu pavažiuoti Holgeriui, jis sako, kad jis per mažai apkrautas, todėl vairo ir nenulaikau. Na, bet aš jo apkrautojo išvis nulaikyti negaliu.
Taigi spidometras rodo šiandienos 85 kilometrus. Vėl sėdu ant dviračio ir pirmyn. Vairo nenulaikiau ne juokais, gal bėgiai per maži uždėti, gal nuovargis per didelis – griūnu. Atsikeliu ir veduosi dviratį šalia, sėsti jau nebedrįstu, nes dešiniosios rankos nykštys nejuda. Jeigu su sveika ranka nenulaikiau vairo, tai dabar neberizikuoju.
Visi lenkia, sako, gal tikrai, kai tokiu greičiu važiuojame, vestis geriau. Žiūriu, pramina ir Sigitas – vėl liksiu viena naktyje. Kai šūkteliu, kad aš griuvau ir susižalojau ranką, sustoja. Nusprendžiame iškviesti mašiną, ir jis numina toliau, o aš einu dar kokius 5 km. Randu belaukiantį Sigitą prie arbatinės. Ten, kaip visada, vieni vyrai. Atmina ir mūsų daktaras Valentinas.
Jam šiandien sunki diena – suviduriavo nuo per ilgai išsaugotų lietuviškų lašinių, tad mano ranka neįdomi. Atvažiuoja mašina – ligoniai į ją, o Sigitas su Holgeriu – į trasą. Atveža mus į stovyklavietę parke, labai džiaugiuosi, kad su mašina – tikrai nebūčiau susiorientavusi tarp tų posūkių naktį.
Sunkiai pasistatau palapinę, susitvarkau. Apie vakarienę nebesvajoju – gerai, kad turkai arbatinėje arbata pavaišino. Tik užsnūstu – pažadina paslaugus Valentino balsas iš kaimyninės palapinės: „Ar tepalu, Nijole, pasitepei?“ „Kokiu dar tepalu, akyse neregėjau jokio tepalo, ramiai pamiegoti duok“, – keiksnoju mintyse, bet jau vėlu – pirmasis miegas nutrauktas ir tenka su skaudamu pirštu pusę nakties kalenti dantimis ir klausytis šunų lojimo.
Rytą, nors Valentinas sako, kad tai tik sumušimas, aš matau, kad pirštas visai nesilanksto, tad einu į ligoninę. Net ir vertėją pasisekė prisikalbinti. Padarome nuotrauką – taigi atskilęs gabaliukas kaulo.
Vietiniai gydytojai – ar gipso neturi, ar nerizikuoja patys dėti – išrašo nukreipimą į Stambulą pas ortopedą. Aš jau jaučiu, kas manęs laukia – ogi vienai, nemokančiai kalbos, važiuoti į Stambulą.
Protestuoju, prašau, kad uždėtų nors langetę, jeigu gipso neturi, aš nejudinsiu ir sugis. Žinoma, niekas mano paistalų neklauso. Sigitas sako, jei nevažiuosiu viena, vakare po trasos pažiūrėsime, gal palydės – reiškia, jo laukia nemiegota naktis ir vėl trasa, o aš visą dieną skaudančiu pirštu bimbinėsiu su vairuotojais. Nagi prisimenu, kad reikia ugdyti savarankiškumą ir drąsą – ko gi aš čia važiuoju į šį žygį, jei ne nuotykių ieškoti, – ir sėdu į autobusą.
Viską vykdau pagal instrukciją – išlipu tik tada, kai išlipa visi autobuso keleiviai, tačiau tai ne autobusų stotis, o kažkoks patvorys. Susirandu taksi, parodau adresą, paklausiu, kiek kainuos – dvidešimt lyrų. Gerai, tiek turiu. Ir šimtą penkiasdešimt dolerių dar turiu. Bet nerandu, kur juos išsikeisti, o pirštą labai skauda, tad važiuoju į ligoninę.
Ten maloni turkė registratorė visur, kur reikia, mane apvedžioja, sugipsuoja mano pirštą, paprašo dviejų šimtų lyrų. Aš duodu šimtą dolerių. Sako, mažai. Duodu dar penkiasdešimt. Dar mažai. Duodu lyromis. Lieka man trisdešimt lyrų, kaip parsigausiu?
Jie mano dolerius paėmė kaip lyras, visiškai neperskaičiavę. O aš juk kalbėti nemoku. Nesugalvoju, kaip paklausti, kur išsikeisti. Durną ir bažnyčioje muša, sako lietuviai. Taigi mąstau taip: už dvidešimt lyrų nuvažiuoju į stotį, už dešimt autobusu į tą pusę, kur man reikia, o po to išsikviečiu savo mašiną.
Šiaip taip pasigaunu taksi. Senas barzdotas turkas be dantų važiuoja patenkintas, net neklausia, kur man reikia. „Sorry“, – sakau jam ir kišu panosėn savo žemėlapį, kuris kaip visada atšviestas, smulkus ir neįskaitomas. Rodau miestą, į kurį noriu nukakti autobusu, o dabar man reikia „bus station“. „No problem“, – atsako turkas, tik benzino reikia įsipilti. Įsipylęs benzino įvažiuoja į greitkelį. Man darosi neramu, aš juk miestu čia atvažiavau, o ne greitkeliu.
„Kur tu man veži? – klausiu. – Man į stotį reikia, aš iš stoties iki ligoninės dvidešimt lyrų sumokėjau, o dabar jau trisdešimt prisuko, aš pinigų neturiu“. Jis sako: „Tai tau į ligoninę reikia?“ Matau, kad jis visiškai nesupranta, ko aš iš jo noriu arba apsimeta nesuprantančiu, kad daugiau pinigų pravažinėtų. Kai antrą kartą sustoja įsipilti benzino, mane apima panika, šoku iš taksi – ir į kojas. Žiūriu, kur čia įlįsti ir pradingti minioje, kaip kino filmuose rodo. Bet nepavyksta.
Žilasis turkas pačiumpa mane už pakarpos. „Einam į „polis“, – sakau aš. – Tu mane veži ne ten, kur man reikia“. Mus apsupa didelis smalsuolių būrys, prasideda linčo teismas. Aš jam atiduodu paskutines trisdešimt lyrų, kad tik greičiau baigtųsi tas spektaklis. Bet jam negana, jis nori trisdešimt septynių. Minioje atsiranda vienas rusakalbis, kuriam susigraudinusi ir apsiverkusi papasakoju savo istoriją.
Man apsiverkti šitame žygyje kažkodėl labai lengva, pakanka vienos minties – ir ašaros jau rieda, bet aš mokausi valdyti tas savo mintis. Taigi minios simpatijos pakrypsta mano pusėn. Rusakalbis gelbėtojas ryžtingai ištraukia dešimt lyrų iš taksisto rankų ir atiduoda man. Mane suima juokas.
Taksistas dar piktinasi, rodo, kad aš juokiuosi. Gelbėtojas įsodina mane į kažkokį autobusą. „Man reikia į autobusų stotį“, – paprašau. „Čia daug stočių“, – atsako šis. Tada kišu vairuotojui savo žemėlapį ir rodau, į kokį man miestą reikia. Turiu viltį, kad jis mane nuveš už tas dešimt lyrų. „Jis viską žino“, – sako mano gelbėtojas, ir mes išvažiuojame. Autobuse sėdi turkiška skara apsimuturiavusi moteriškė ir vienas jaunas vyras.
Važiuodama stebiu rodykles – kryptis lyg teisinga, nes šmėkščioja to miesto, kuriame vakar nakvojome, pavadinimas. Tačiau kažkokioje gatvėje autobusas sustoja, ir vairuotojas liepia man išlipti. Aš savąsias dešimt lyrų spaudžiu rankoje ir klusniai lipu – nepasisekė, tai nepasisekė.
Kažkoks priemiestis, sandėliai, smulkios parduotuvėlės. Randu padoresnę įstaigą – „Metro tourism“. Įeinu ir porinu savo istoriją, rodau žemėlapius, o uniformuotas vyras savuosius. Pavyksta išsiaiškinti, kad ir jo žemėlapyje yra toks pat pavadinimas, kaip to miesto, į kurį man reikia, tik jis visai ne prie Juodosios jūros – tai Stambulo priemiestis.
Taigi nebenorėdama painioti savo padėjėjų daugiau šito miesto pavadinimo nebekartoju, nes noriu tik išsiaiškinti, kurgi aš esu. Bet tai irgi ne taip lengva.
Sulaukiu Sigito žinutės – „Kaip sekasi?“ – „Kaip visada, sėdžiu ir verkiu“. Kol rašau žinutę, „Metro turism“ administratorius nustoja manimi domėtis, ima tvarkyti savo reikalus, mano, kad aš jau susiradau kitų gelbėtojų. Bet manieji gelbėtojai pasiūlo važiuoti autostopu. Galima, žinoma, būtų pabandyti, jei žinočiau, į kokią pusę.
Taigi einu, kur akys veda, kur kojos neša. Kad pasitaikytų nors vienas padoresnis žmogus ar koks nors policininkas – matau, kad su niekuo čia nesusišnekėsiu. Išeinu į didesnę magistralę, ja važinėja troleibusai, toliau geležinkelis, stovi keli autobusai. Kaišioju vairuotojams žemėlapį su savo miestu – atsakymas vienareikšmiškas – „No“. Bandau išsiaiškinti, kur aš esu – irgi „No“.
Besukdama ratus apie tuos autobusus, susibendrauju su pusės metro platumo ir trijų metrų ilgumo parduotuvėlės pardavėju. Kadangi jis netelpa toje savo parduotuvėlėje, tai stovi lauke. Atidžiai išstudijavęs Stambulo planą ir mano turimą žemėlapį pagaliau parodo, kur aš esu – tas priemiestis yra mano žemėlapyje. Valio, reiškia esu toje miesto pusėje, iš kurios galima išvažiuoti į manąjį. Mane iškart sudomina geležinkelis, juo pigiai galima iš čia išvažiuoti. Prašau pardavėjo, kad mane palydėtų į stotį ir įsodintų į traukinį – bijau, kad nesusigaudysiu ir nudardėsiu ne į tą pusę. Bet jis sako, tegul tai atlieka profesionalai, ir iškviečia policiją. Šie įsodina mane į traukinį.
Atsipučiu pamačiusi vagone tvarkingai nupieštą schemą su visomis stotelėmis ir miestų, esančių mano žemėlapyje, pavadinimais. Galima susiskaičiuoti stoteles ir ramiai dardėti. Traukinys perpildytas, atsisėsti nėra kur. Tik dabar pajuntu, kad esu pavargusi ir nieko nevalgiusi. Stoviu ir galvoju – nugriūsiu-nenugriūsiu. Po traukinį nešioja visokius pyragus, bet aš dar už šešias likusias lyras pirkti nedrįstu, nes traukinys veža ir į Adapazarį, dar artimesnį miestą, kurį man Sigitas ryte apibrėžė kaip vieną grįžimo variantų – gal teks bilietą pirkti.
Prie stoties autobusų vairuotojai savotiškai į viršų kylančia melodija iki užkimimo rėkia miestų, į kuriuos veža, pavadinimus. Manojo negirdėti, tad skambinu saviems. Taigi atvažiuoja mažas mielas baltas autobusiukas, su ant visų šonų nupieštu mūsų maršrutu – ir aš stovykloje. Adamas padeda pasistatyti palapinę, nes gipsas atrodo solidžiai. Be gipso skaudantis nykštys – tai vienas niekas.
Rytas išaušta saulėtas, bet nieko gera man nežadantis. Kažkaip draugai, išvažiuojantys į trasą, labai jau graudžiai su manimi atsisveikina, kai kas netgi nusifotografuoja. Aš ramiai jiems mojuoju savo „briliantine ranka“. Pasirodo, kad Sigitas jau paliepęs išmontuoti mano dviratį į keturias dalis, jog kartais važiuoti nesugalvočiau. Jis pareiškia, kad yra trys variantai: pirmas – pabūti namuose , kol atsigausiu, ir sugrįžti, jei norėsiu, kai pasveiksiu; antras – pačiai važiuoti maršrutiniais autobusais pagal jų maršrutą; trečias – važiuoti į Gruziją ir laukti jų ten.
Po trijų savaičių jie atvažiuos, o man tada nuims gipsą – tris savaites jis manęs autobusiuku vežti negali, nes štai Danaj šiandien skauda kelį, o vakar Valentinui buvo blogai. Ką gi – prieš vėją nepapūsi, truputį patriukšmauju ir renkuosi trečiąjį variantą – namo dar nenoriu, o ieškoti autobusais tų stovyklaviečių, įtariu, kad bus dar painiau negu su dviračiu.
Renkuosi tremtį į Gruziją ir tris savaites vienatvės. Štai aš pasiruošusi, su įsodinta į autobusą, vežantį į Turkijos sostinę Ankarą, o toliau iki pat Gruzijos.
Turkiją pervažiuoti ne lengviau negu Lenkiją. Peizažas atrodo nykus: kalnai, plynaukštės, kartais – visai negyvenamos vietos. Nepamilau aš Turkijos peizažo, ir miestai man pasirodė nykūs, išskyrus, žinoma, naktinį Stambulą.
Tačiau man patiko Turkijos žmonės, ypač provincijoje – nuoširdūs, vaišingi, neabejingi. Vyko kultūrų suartinimas, nors iki šiol apie turkus žinojau, kad jie – pigi, neišsilavinusi darbo jėga, kuria perpildyti Vokietijos miestai. O ir jie išvydo emancipuotą moterį ant dviračio. Dažnai, važiuojant pro kavinėse susėdusius vyrus, jie atsistodavo ir plodavo. Arba kantriai laukdavo ant kalno, kol užsistumsiu dviratį, ir siūlydavosi nuvežti arba nors tylomis smalsiai žvelgdavo į tokią keistuolę. „Giule giule“, Turkija, sudie. Mane pasitinka Gruzija.