Aktorė E.Aukš­ta­kal­ny­tė-Han­sen – ma­mos Af­ri­kos duk­ra

Da­bar Eg­lės šei­ma vėl lei­džia die­nas Ke­ni­jo­je. To­kia jos vy­ro dar­bo spe­ci­fi­ka. Šį pa­va­sa­rį Eglė at­va­žia­vo tie­siai į Vil­niaus kny­gų mu­gę, sa­vo kny­gos „Ma­ma Af­ri­ka“, iš­leis­tos lei­dyk­los „Ty­to al­ba“, pri­sta­ty­mą, ku­rį dar pa­puo­šė itin įdo­mia bei spal­vin­ga sa­vo fo­to­gra­fi­jų, vaiz­duo­jan­čių ma­sa­jų gy­ve­ni­mą, pa­ro­da.

Bū­tent šiai juo­do­jo že­my­no gen­čiai kny­go­je ski­ria­mas di­džiau­sias dė­me­sys. Apie juos su di­de­liu įkarš­čiu ji pa­sa­ko­jo ir su­si­ti­ki­muo­se su kny­gos skai­ty­to­jais. Vis dėl­to mums la­biau rū­pi, kaip ten, to­li, už Sa­cha­ros, gy­ve­na Eg­lės šei­ma. Juo­lab kad ir kny­go­je Eg­lė ne­ven­gia įdo­mių, pi­kan­tiš­kų ir links­mų as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lių.

- Gy­ve­nu Ke­ni­jos sos­ti­nė­je Nai­ro­by­je, sau­gia­me ra­jo­ne, nuo­mo­ja­me gra­žų, erd­vų na­mą su ba­sei­nu. Kli­ma­tas Nai­ro­by­je pui­kus – tem­pe­ra­tū­ra nuo +16 iki +30 °C, bet nė­ra tos bai­sios drėg­mės, ku­rią te­ko pa­tir­ti Mo­zam­bi­ke.

Nai­ro­bis – vie­nas di­džiau­sių ver­slo cen­trų vi­sa­me Af­ri­kos že­my­ne, dan­go­rai­žių ja­me kol kas dau­giau ne­gu Vil­niu­je, ne­blo­ga in­fra­struk­tū­ra, vei­kia ga­na aukš­to ly­gio me­di­ci­nos sis­te­ma, tu­ri­me pre­ky­bos cen­trų, bri­tai su­kū­rę be ga­lo stip­rią švie­ti­mo sis­te­mą, yra pra­di­nių ir vi­du­ri­nių mo­kyk­lų, vei­kia uni­ver­si­te­tai.

Ke­ni­jos žmo­nės no­ri mo­ky­tis ir ypač ga­būs kal­boms. Nai­ro­by­je gy­ve­na 3–4 mi­li­jo­nai žmo­nių. Tai­gi mies­te tu­ri­me vi­sa tai, ką tu­ri bet ku­ris mies­tie­tis. Bal­tų­jų ben­druo­me­nė čia ir­gi di­de­lė, mat Nai­ro­by­je su­telk­tos pa­grin­di­nės Jung­ti­nių Tau­tų būs­ti­nės vi­sam Af­ri­kos že­my­nui, dau­gu­ma am­ba­sa­dų ir ver­slo cen­trų. Mais­to kai­nos pre­ky­bos cen­truo­se ir­gi to­kios pat di­de­lės kaip Lie­tu­vo­je. Ma­no sū­nus Mi­kas lan­ko tarp­tau­ti­nę ame­ri­kie­čių mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­ko­si 800 per 60 tau­ty­bių vai­kų.

- Oi, ne. Jie ne­bi­jo žo­džio tar­nas ir ne­lai­ko tai blo­ges­niu dar­bu nei ki­ti. Dar bri­tai tar­nys­tę pri­pa­ži­no kaip dar­bą, nors jų lai­kais tar­nais ga­lė­jo bū­ti tik vy­rai. Mo­te­rys pra­dė­jo tar­nau­ti tik po ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mo, įve­dus iden­ti­fi­ka­ci­nes kor­te­les pra­ei­to am­žiaus sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je.

Iš pra­džių tė­vams lyg ir bu­vo gė­da, kad duk­ros dir­ba tar­nai­tė­mis, bet vė­liau tai ta­po nor­ma. To­dėl da­bar net pa­se įra­šo­ma, kad mo­te­ris dir­ba na­mų šei­mi­nin­ke. No­rė­da­ma iš­si­nuo­mo­ti na­mą, vi­sa­da ieš­kau su tar­nų fly­ge­liu, kad ma­no šei­mo­je dir­ban­tys žmo­nės gy­ven­tų ma­no na­muo­se. Nuo­mo­da­mie­si kam­ba­rį lūš­ny­nuo­se, jie tik ne­šio­ja li­gas ir vi­ru­sus, daž­nai ser­ga.

No­riu nuo vi­so to ap­sau­go­ti juos ir sa­ve. Ma­ne jie ver­ti­na kaip ge­rą ir pro­tin­gą po­nią, pas ku­rią ga­li­ma at­ei­ti su sa­vo bė­do­mis ir pro­ble­mo­mis. To­dėl sa­ky­čiau, kad mes jau­čia­me abi­pu­sę pa­gar­bą. Pa­vyz­džiui, mū­sų auk­lė Ro­žė jau še­še­ri me­tai su mu­mis, net va­žia­vo kar­tu gy­ven­ti į Mo­zam­bi­ką. Mi­kui ji ten at­sto­jo mo­čiu­tę.

Žo­džiu, man svar­bu, kad ne tik aš ge­rai jaus­čiau­si sa­vo na­muo­se–tvir­to­vė­je, bet ir vi­si ma­no dar­buo­to­jai. Tie­sa, sten­giuo­si nie­ka­da ne­si­rink­ti tar­nų iš ne­drau­giš­kų gen­čių – dar ims ir su­si­peš. Be­je, tvar­ky­ti na­mus at­pra­tau, at­va­žiuo­ju į Vil­nių ir pa­si­ilgs­tu sa­vo tar­nų (juo­kia­si).

- Tik pro­vin­ci­jo­je. Ke­ni­ja – tran­zi­ti­nė vals­ty­bė, o Nai­ro­bis – mil­ži­niš­kas kos­mo­po­li­tiš­kas mies­tas, ku­ria­me di­džiu­lė so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė, to­dėl sun­ku jaus­tis sau­giai ten, kur yra ir gangs­te­rių, ir te­ro­ris­tų, ir bet ka­da ga­li­ma tap­ti jų au­ka.

Kai sū­nui Mi­kui aiš­ki­nau, kas yra te­ro­riz­mas, jam te­bu­vo pen­ke­ri ir jis už­duo­da­vo la­bai daug klau­si­mų. Ko­dėl gin­kluo­ti ka­rei­viai sau­go de­ga­li­nes mo­kyk­lo­je, ko­dėl jie pa­si­tin­ka at­vy­ku­sius į mo­kyk­lą vai­kus ir iš au­to­bu­sų ve­da juos į kla­ses, ko­dėl vi­sur tiek daug gin­klų?

Ži­no­ma, ta­da pa­gal­vo­ji – ir kurgi tu, mo­te­rie, gy­ve­ni? Bet per lai­ką tar­si iš­siug­dai va­di­na­mą­ją žu­vies akį – gy­ve­ni lyg ir be įtam­pos, bet ma­tai ir pa­ste­bi vis­ką. Jei­gu taip gy­ven­ti ne­iš­mok­tum, ne­pa­gy­ven­tum ten. To­kios kaip ma­no šei­mos daž­nai ski­ria­si, nes žmo­nos, daž­niau­siai iš­va­žia­vu­sios pas­kui vy­rus, me­ta sa­vo dar­bą ir lie­ka be nie­ko. Ma­ža to: vy­rai dir­ba, o jas su­pa ne­pa­žįs­ta­ma ap­lin­ka, ka­muo­ja vie­nat­vė, bai­mė.

Taip, ten rei­kia iš­mok­ti pa­jus­ti, kas link ta­vęs šliau­žia, kas virš gal­vos ka­bo, o gal tuoj kas nors šaus. Bet bai­mė­je gy­ven­ti ne­įma­no­ma, to­dėl sten­gie­si mo­ky­tis nau­jo gy­ve­ni­mo tai­syk­lių. Aš la­bai daug skai­čiau, do­mė­jau­si, no­rė­jau kuo ge­riau pa­žin­ti ša­lį, ku­rio­je gy­ve­nu.

- Kar­tą pa­si­kly­do­me sa­va­no­je ir ke­lią na­mo mums pa­ro­dė vie­nas ma­sa­jas. Pa­aiš­kė­jo, kad jis ne­blo­gai kal­ba an­gliš­kai, su­si­bi­čiu­lia­vo­me, ir taip vis­kas pra­si­dė­jo. Pa­si­gir­siu, bet bal­to­sios mo­ters at­ėji­mas į kai­mą – tik­ra re­te­ny­bė.

Bal­ta­jam vy­rui at­ei­ti į kai­mą daug leng­viau ne­gu mo­te­riai, nes ben­dra­vi­mas vyks­ta ne tarp mo­te­rų, o tarp vy­rų. Vie­ti­nės mo­te­rys bal­to­sios daž­niau­siai bi­jo, o vie­ti­niai vy­rai ar­ba ger­bia, ar­ba be­veik nie­ki­na, ypač jei­gu iš anks­to ne­ži­no apie jos at­vy­ki­mą. Taip at­si­ti­ko per ber­niu­kų api­pjaus­ty­mo ce­re­mo­ni­ją. Ga­vau ber­niu­ko tė­vo lei­di­mą jo­je da­ly­vau­ti, bet ki­ti vy­rai to ne­ži­no­jo ir ma­nęs vos ne­iš­me­tė.

Ge­rai, kad nu­spren­džiau į juos, ei­nan­čius į ma­ne mū­ro sie­na, re­a­guo­ti sa­vaip – lie­tu­viš­kai rėk­da­ma, ėmiau aiš­kin­ti, kad man čia leis­ta bū­ti. Iš­gir­do to ber­niu­ko tė­vas ir at­lė­kęs pa­aiš­ki­no, kad dėl ma­no da­ly­va­vi­mo su­tar­ta. Kiek­vie­ną kar­tą tu­ri jaus­ti, kas ir kiek tau ga­li­ma. Čia man la­bai pa­dė­jo ak­to­ri­nės stu­di­jos. Ei­da­ma į jų ben­druo­me­nę ne­ga­li bū­ti tei­sė­ja.

Nes į ta­ve žiū­ri kaip į bal­tą­ją, ku­ri ga­li pa­si­šlykš­tė­ti, pa­si­bjau­rė­ti, pa­si­juok­ti ar at­stum­ti. To­dėl aš juos ti­riu, ir jie ma­ne ti­ria. Ste­bi­si ma­no odos spal­va, klau­sia, ko­dėl tu­riu tiek daug ap­ga­mų, ko­dėl ma­no plau­kai au­ga po vie­ną, o jų kuokš­tais. Tai­gi mes ty­ri­nė­jo­me vie­nas ki­tą, aš tu­rė­jau pa­ten­kin­ti jų smal­su­mą, ly­giai kaip ir jie ma­no.

- Ne­ma­nau, kad aš jiems gra­ži, jų gro­žio su­pra­ti­mas ki­toks. Jiems keis­ta ma­no oda, o ir tie­sūs plau­kai tur­būt ne­la­bai pa­tin­ka. Bet jie man gra­žūs – aukš­ti, liek­ni, pa­ly­gin­ti sub­ti­lių vei­do bruo­žų, jei­gu juos per­da­žy­tum bal­tai, tai bū­tų be­veik kaip mes (juo­kia­si). Gy­ve­na jie 40–45 me­tus. Ma­sa­jų yra gal ko­kie 300 tūks­tan­čių.

- Fo­to­gra­fuo­tis jiems bai­su. Į fo­to­apa­ra­to ob­jek­ty­vą jie re­a­guo­ja kaip į šau­tu­vą. Fo­to­gra­fuo­tis su blyks­te jie ap­skri­tai ne­no­ri, nes blyks­tė aki­na ir jie ma­no, kad to­kiu bū­du pa­gro­bia­ma jų sie­la. Ypač sau­go nuo fo­to­gra­fa­vi­mo vai­kus. To­dėl jų nie­ka­da ir ne­fo­tog­ra­fa­vau. Vež­da­vau­si lem­pą. Pri­sip­ra­ti­nau juos su vi­de­o­ka­me­ra.

Ji sto­vi, o jie kar­tais pro jos lan­ge­lį pa­si­žiū­ri, ir jiems tai be ga­lo įdo­mu. Pas­kui at­vež­da­vau nuo­trau­kų, ku­rias jie la­bai no­ri tu­rė­ti. Tai­gi vie­ni ki­tus pri­si­jau­ki­no­me tik abi­pu­se pa­gar­ba. Aiš­ku, jie ma­ne ty­rė, žy­niai dės­tė ak­me­nu­kus ir aiš­ki­no­si, ar aš tai­kus, nau­dos ne­sie­kian­tis žmo­gus. Į Ke­ni­ją vy­ro dar­bas Jūsų šei­mą at­vi­jo jau an­trą kar­tą. Ar dar pla­nuo­jate ten grįž­ti vė­liau, ne dar­bo rei­ka­lais?

Taip, su Af­ri­ka mes sie­ja­me daug at­ei­ties pla­nų. Juk jau tu­ri­me čia, Ke­ni­jo­je, šį bei tą už­gy­ve­nę – tu­riu gal­vo­je žmo­nes. Ir da­bar, vos tik su­grį­žo­me, dirb­ti su­grį­žo tas pats vai­ruo­to­jas, tas pats so­di­nin­kas. Toks žmo­nių lo­ja­lu­mas la­bai jau­di­na. Be to, pra­de­di gal­vo­ti, kaip jie be ma­nęs gy­vens? Ži­no­ma, juo­kin­gos to­kios min­tys, juk gy­ve­no ir gy­vens.

Bet at­sa­ko­my­bė jau yra, vi­sa­da apie juos pa­gal­vo­si, o jei ga­lė­si – tai ir pa­dė­si. Be to, su dar dvie­jo­mis drau­gų šei­mo­mis nu­si­pir­ko­me Af­ri­ko­je, tie­sa, PAR, fer­mą su 1500 ha že­mės, va­di­na­mą­ją lo­dži­ją. Tai kal­nuo­ta pus­dy­ku­mė, ku­rią prieš ke­lio­li­ka me­tų ge­ro­kai nu­a­li­no me­ri­no­sų avys. Že­mė bu­vo par­duo­da­ma at­gai­vin­ti. Prieš mus ši fer­ma pri­klau­sė ar­chi­tek­tams iš Keip­tau­no. To­kio­je že­mė­je leng­viau­sia veis­ti lau­ki­nius gy­vū­nus.

Jie au­gi­no lau­ki­nes ka­tes ir an­ti­lo­pes – ver­tė­si me­džiok­le. O mes pirk­da­mi nu­spren­dė­me, kad tai la­bai ge­ra vie­ta au­gin­ti juo­duo­sius ra­ga­no­sius. Tai vie­ni se­niau­sių pa­sau­lio gy­ven­to­jų, ku­rie dėl sa­vo ra­gų, iš ku­rių ga­mi­na­mi mil­te­liai esą di­di­na vy­rų po­ten­ci­ją, bu­vo spar­čiai nai­ki­na­mi ir yra ties iš­ny­ki­mo ri­ba. Da­bar tu­ri­me vie­ną ra­ga­no­sių šei­my­ną su dviem ra­ga­no­siu­kais, ži­ra­fų, an­ti­lo­pių. Prieš ke­lias sa­vai­tes mū­sų že­mė­je jau gi­mė ant­ras ra­ga­no­siu­kas.

Sma­gus įvy­kis, nes vai­kus jie ve­da kas ket­ve­ri me­tai. Ši te­ri­to­ri­ja ap­tver­ta, me­džio­ti jo­je ne­ga­li­ma. Tai pa­gal „EKO sis­te­mą“ su­kur­tas ir įgy­ven­di­na­mas že­mės at­gai­vi­ni­mo pro­jek­tas ir, be abe­jo, da­le­lė mū­sų Af­ri­kos, dėl ku­rios vi­sa­da no­rė­sis čia grįž­ti.

- Vei­kiau­siai taip. Nes skur­di, li­go­ta ir ba­dau­jan­ti Af­ri­ka nu­fo­tog­ra­fuo­ta ir ap­ra­šy­ta dau­gy­bę kar­tų vi­so pa­sau­lio me­ni­nin­kų. To­kį įspū­dį daž­niau­siai par­si­ve­ža ir tu­ris­tai. Ta­čiau man te­ko uni­ka­li ga­li­my­bė pa­bū­ti tarp ma­sa­jų, juos fo­to­gra­fuo­ti, fil­muo­ti, o tai ne kiek­vie­nam įma­no­ma. To­dėl sa­vo kny­go­je ir no­rė­jau pa­brėž­ti jų tra­di­ci­jas kaip di­de­lį ir gra­žų šio že­my­no tur­tą.

Dar no­riu nu­fo­tog­ra­fuo­ti jų au­to­bu­siu­kus, ku­rie taip iš­pieš­ti ir ap­ra­ši­nė­ti įvai­riau­sio­mis is­to­ri­jo­mis, kad ne­įma­no­ma at­si­žiū­rė­ti. Taip pat no­rė­čiau įam­žin­ti jų šu­kuo­se­nas, nes jos ir­gi la­bai įdo­mios. Tu­riu idė­ją su­kur­ti do­ku­men­ti­nių fil­mų cik­lą apie sa­fa­rį vie­nai Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jų. Da­bar dir­bu prie do­ku­men­ti­nio fil­mo, no­rė­čiau jį vež­ti į fes­ti­va­lius, o pas­kui gal­būt pa­vyk­tų par­duo­ti an­gla­kal­bėms ša­lims. Te­at­ras kol kas li­kęs Lie­tu­vo­je.

Nai­ro­by­je ma­ne kvie­tė dės­ty­ti ak­to­rys­tės pa­grin­dų, bet aš no­riu skir­ti lai­ką Af­ri­kos ty­ri­nė­ji­mui – juk gy­ve­nu la­bai įdo­mia­me pa­sau­ly­je, ku­ris ma­ne ga­lu­ti­nai su­for­ma­vo: dėl to ir kny­gos pa­va­di­ni­mas „Ma­ma Af­ri­ka“.

- Ir džiau­gia­si, ir pa­lai­ko, ir kny­gos da­bar la­bai lau­kia. Mi­kas ir­gi ruo­šia­si skai­ty­ti ma­mos kny­gą, nors yra la­bai su­si­rū­pi­nęs, nes lie­tu­viš­kai dar ne­skai­to. Kny­gą ra­šiau ne dėl pa­ra­šy­mo. Tie­siog su­si­dė­jo vi­si įspū­džiai, ir kai 2007 m. sau­sį grį­žo­me į Nai­ro­bį, o mū­sų daik­tai kon­tei­ne­riuo­se vis plau­kė ir plau­kė, su­pra­tau, kad tu­riu daug lai­ko.

Ir tik­rai – gy­ven­ti vieš­bu­ty­je te­ko 8 mė­ne­sius. Taip at­si­ra­do kny­ga.