Šiuos, vieno šiuolaikinių pagonių metraščio, žodžius prisiminėme, kai dulkinų automobilio durelių trinktelėjimas už manęs paliko kelis tūkstančius kilometrų kelio ir dešimčiai dienų atgijusį pėdsekio instinktą.
Senovės lietuvių karo keliais. Tokį maršrutą lrytas.lt komanda nubrėžė žemėlapyje ir mintyse leisdamasi į kelią, kuris turėjo nutapyti prieš aštuonis šimtmečius į kaimynines žemes kariauti traukusių lietuvių genčių žygių paveikslą.
Pilys, puošnūs dvarai, griuvėsiai, istoriją žinantys žmonės ir smalsumas – ką šiandien pamatys paprastas turistas, susiruošęs protėvių karžygių keliais. Toks buvo planas.
Tačiau kelias – lyg neprijaukintas karo žirgas. Leidžiantis ant jo užlipti ir nusviedžiantis ant žemės, kai pats užsigeidžia.
Todėl kelionėje kelių amžių senumo istorija paieškos virto kažkada Naujojoje Vilnioje gyvenusios Kaliningrado prostitutės pasakojimais, latve gide, kurios pirmoji meilė buvo lietuvis, suklastota istorija karalių krašte, celiulitą gydančiu plačiausiu Europos kriokliu ir milicininkais, stabdančiais tik todėl, kad paklaustų, kodėl automobilio visi keturi ratai varomi.
Todėl dešimt dienų kelionės į lrytas.lt straipsnių ir reportažų ciklą sudėliojo ne tik protėvių palikimo perlus ir skurdą, bet ir svetimų, tačiau kartu pažįstamų kraštų neįprasčiausias akimirkas, kurias išvysite dukart per savaitę.
Latvija 1. Paribio kraštu - po Žiemgalą
Karinė monarchija. Taip būtų galima apibūdinti XII amžiaus pabaigos Lietuvą, dar nesusivienijusią, bet karinius žygius jau pradėjusią šalį. Nuo 1183 metų lietuviai pradėjo grobiamuosius žygius, kad prisiplėštų turto ir išplėstų savo politinę įtaką kaimyniniuose kraštuose.
XII amžiaus pabaigoje susidariusią situaciją apibūdina Livonijos kronikininkas Henrikas, kuris 1209 metais rašė: „Tuo metu lietuviai taip viešpatavo šiuose kraštuose (Kijevo Rusioje, Livonijoje ir Estijoje) gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįso latviai.
Jie, palikę savo namus apleistus, visada ieškodavo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes lietuviai, visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusinai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują“.
Atrodo, kad kronikininkas Henrikas apibūdina lietuvius kaip kietasprandžius, kariauti pratusius, kuokomis ir vėzdais apsiginklavusius barbarus, dėl grobio skerdžiančius ištisus senovės latvių ir rusų kaimus. Iki Mindaugui suvienijant lietuvių gentis karo žygiai buvo pagrindinis veiksnys, formuojantis valstybę ir Lietuvos karinį bei politinį elitą, o dabartinės Latvijos teritorijos – tuo metu Padauguvio ir Polocko kunigaikštystės – tapo atraminiu tašku puolant šiaurinius kraštus: Estiją, Didįjį Naugardą ir Kareliją.
XIII amžiuje Latvijos žemėse įsigalėjo vokiečių riteriai, įkūrę Livonijos ordiną. Riteriai pastatė daugybę pilių ir pažadėjo latviams apsaugą nuo lietuvių išpuolių. Kai kurias iš tų pilių ar bent jau jų liekanų galima atrasti Latvijos miesteliuose net ir šiandien.
Pasak Vilniaus universiteto dėstytojo, istoriko Rimvydo Petrausko, ilgą laiką Latvija buvo LDK vasalė, o viena iš to priežasčių buvo ta, kad išsimėčiusios ir ilgą laiką nesijungusios latvių gentys – sėliai, latgaliai, žiemgaliai ir lyviai labiau domėjosi savo genties, negu viso krašto saugumu. Taip lietuviams plėšiant kaimynų gentis, gausiai grobiant, žudant, paimant belaisvius ir aukojant juos dievams, senovės latviai vis labiau taikėsi su mintimi, kad kryžiuočių statomi įtvirtinimai ir pilys apgins juos nuo lietuvių puldinėjimų.
Ordinui įsitvirtinus Latvijoje, lietuviai puolamąją energiją nukreipė kita, Rusijos žemių kryptimi. Suaktyvėjus ordino judėjimui iš šiaurės lietuviai pradėjo keisti savo požiūrį į karą ir gyvenimo būdą. Vietoj medinių pilių imta statyti mūrines. Iki tol, puldami latvių gentis lietuviai netgi mūrines pilis versdavo virvėmis į upę, nes buvo pratę taip daryti su medinėmis pilimis.
R.Petrausko teigimu, XIII amžiuje, atjoję į mūšio vietą lietuviai nulipdavo nuo žirgų, nes gerai mokėjo kautis tik pėsti. Įdomus ir kitas faktas apie pirmąjį lietuvišką žodį, ištartą vieno Lietuvos kario, įžengusio į prašmatnią krikščionių bažnyčią Latvijoje. Kupinas susižavėjimo lietuvis ištarė trumpą žodį „Baa“...
Žiemgala: Rundalės pilis
Vasario 16 dieną latviai broliškai iškėlė savo raudonai baltas vėliavas. Pirmosios jų mūsų akyse suplevėsavo Bauskės miestelyje. Po karų su švedais pradėjusi kilti Bauskė taip ir neužaugo. Dabar čia gyvena 11 tūkst. žmonių, iš kurių 6 proc. - lietuviai. Dviejų iš Lietuvos tekančių upių – Nemunėlio ir Mūšos – glėbyje stūkso neįprasta, Vokiečių ordino statyta Bauskės pilis.
Masyvūs, nubalinti pilies bokštai apvaliais stogais ir raudonų degtų plytų griūvantis pilies korpusas sudaro mišrią vikingų ir vokiečių statybinę kompoziciją. Tvirtovė buvo statoma Ordinui pabūgus stiprėjančios LDK įsigalėjimo. Pilis statyta ant dolomito pagrindo, pamatai nesutvirtinti, todėl statinys nuolat smuko. Statant pilies bokštą jis kelis kartus griuvo.
Pasak legendos, statytojai kreipėsi pagalbos į žynį, kuris pataręs į pilies bokštą įmūryti ką nors gyvą, kuris pirmas ryte ateis prie pilies. Koks buvo statybininkų nustebimas, kai auštant pasigirdo žingsniai ir iš rūko išniro paties statybų viršininko žmona, atnešusi jam pusryčius. Laimė, kad prieš ją bėgo šunelis.
Jis ir tapo pilies bokšto tvirtybės garantu. Sakoma, kad ir dabar tyliomis vasaros naktimis pasigirsta jo lojimas. Šiaurės karo metu pilį užėmę rusai iš dalies susprogdino, vėliau ji jau nebuvo atstatyta. Griuvėsius naikino ir vietiniai gyventojai, tempę pilies akmenis savo namų statyboms.
Sustojus pusiasalyje, kuriame stovi pilis, ir įsiklausius buvo galima išgirsti plaukiančių ledo luitų čežėjimą. Už kelių šimtų metrų Nemunėlis ir Mūša tampa Lielupės upe, kuri už 12 kilometrų į vakarus nuo Bauskės pravingiuoja šalia Rundalės.
Ši vieta vadinama įdomiausiu lankytinu objektu Latvijoje, tačiau į daugelio lietuvių, skubančių į Rygą ar Siguldą, kelionės maršrutą ji neįtraukiama, kadangi ji kiek nutolusi nuo pagrindinio kelio Bauskė-Ryga. O be reikalo.
Pirmoji mintis, pamačius Rundalės pilį, kuri labiau primena dvarą ar rūmus, – kad tai mažytė Sankt Peterburgo Ermitažo kopija. Barokinę Rundalės pilį nuo 1736 metų statė kaip tik ir statė tas pats Bartolomėjus Rastrelis. Rundalės pilis buvo jo debiutas aukštojo pilotažo architektūroje, prieš pradedant statyti garsųjį Ermitažą, kuris užbaigtas 1763 metais tapo B.Rastrelio „gulbės giesme“. Iš Italijos B.Rastrelis atsivežė ir baroko architektūros idėjų – daug detalių, didingumas, plačios erdvės, preciziškai sukomponuotas prancūziškas sodas.
Baltijos Versaliu vadinamoje Rundalės pilyje – 138 patalpos su hercogo kambariais ir reprezentacinėmis salėmis, pilnomis prabangos ir barokui būdingo perdėto tviskėjimo. Prabangos ir unikalių meno vertybių būta dar daugiau, tačiau pilis buvo nuniokota iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Dauguma vertybių išgabenta į Vokietiją, Austriją ir Prancūziją, kur dabar puošia vietinius dvarus ir muziejus.
Erdvioje šokių salėje mintyse galima nusikelti į XVIII amžių, kai Vienos valso sūkuryje sukosi išsipustę hercogo svečiai. Čia lubos išpieštos religiniais ir antikiniais motyvais, sietynai nuleisti žemai iki galvų.
Hercogo Birono kambaryje likusi stovėti jo lova – labai trumpa, vos 1,5 metro ilgio. Klaidingai manoma, kad visi XVIII amžiuje gyvenę žmonės buvo kur kas žemesnio ūgio už šiuolaikinius. Jiems užtekdavo ir trumpų lovų, nes tada žmonės, tikėję, kad lovoje gulsčiai ilsisi tik numirėliai, miegodavo pusiau sėdomis.
***
Į kelią leidomės rėmėjų “Silberauto” paskolintu automobiliu “Mercedes-Benz Vito 4x4”.
“Jei darbai turi būti atlikti bet kokiomis sąlygomis” – toks šūkis buvo užklijuotas ant talpaus mikroautobuso priekio. Reikia pripažinti, kad šie žodžiai visai komandai kėlė juoko priepuolį.
Tačiau tik tol, kol įveikę Lietuvos ir Latvijos kelius atsidūrėme buvusiose prūsų žemėse – dabartinėje Kaliningrado srityje.
Čia teko įvertinti pradžioje skeptiškai priimtus kaliningradiečio kikboksininko Boriso žodžius: “Būkite atsargūs. Pas mus, Rusijoje, keliai klastingi – netikėta duobė ir mašinai galas”.
Tačiau galo, skirtingai nei duobių, nebuvo. Keturi varantys ratai sąžiningai išnešdavo tiek iš kontrabandininkų pamėgtų užliejamų pievų, tiek iš pagrindinių Kaliningrado srities kelių purvynų.