Videonaujienose žiūrėkite reportažą.
Kai 1201 metais Teutonų ordino arkivyskupas Albertas išsilaipino Rygoje su 1500 ginkluotų kryžiuočių – nuo tada ir skaičiuojami Rygos, kaip miesto, metai, – aplinkinės žemės priminė negyvenamą ir apleistą dykrą.
Jau tada lygūs ir vandeningi žemės plotai bei priėjimas prie jūros Dauguvos upe domino pirklius ir jūrininkus. Netrukus Ryga tapo prekybinės Hanzos sąjungos nare, kuri savo germaniškumu darė įtaką Latvijai tiek prekybos, tiek gyvenimo būdo ir religijos srityse. 1209 metais buvo pastatyta Rygos pilis, davusi pradžią kitoms Livonijos ordino pilims Vidžemėje – Turaidai, Cėsiui, Siguldai, kurios buvo statomos šalia legendinio prekybos kelio iš Rygos į Pskovą užtikrinti saugų pirklių judėjimą nuo lietuvių ir žemaičių antpuolių. Vėliau šis tiesus lyg smilga kelias buvo vadinamas „Štirlico“ keliu.
Videonaujienose žiūrėkite reportažą.
XIII a. pirmajame ketvirtyje lietuviai surengė net 13 karo žygių, kurių metu pasiekė Dauguvos žiotis ir Rygą. 1208 metais Rygos vyskupas bandė surengti atsakomąjį karo žygį į Lietuvą, bet jis baigėsi gėdingu Livonijos ordino pralaimėjimu. Po šių įvykių ištisus 20 metų Livonijos ordinas nebesiryžo kelti kojos į lietuvių žemes.
Dar nepasiekus Rygos iš tolo atsiveria žalsvų, pablukusių bažnyčių bokštų smailės, aukštai pakilusios virš Rygos miesto šurmulio. Rygą nuo nelaimių saugo ant Šv.Petro bažnyčios bokšto įsitaisęs gaidelis, stebintis miestą iš 123 metrų aukščio. Viduramžiais bažnyčia buvo aukščiausias medinis pastatas Europoje.
Per 800 metų Ryga matė įvairiausio plauko perėjūnų, kurie keitė miesto veidą ir darė įtaką etninei miestiečių kultūrai. Vokiečiai taisyklingų gatvių tinkle pristatė solidžių, ypač reto architektūros stiliaus „Art Noveau“ pastatų bei skleidė protestantizmo idėjas, kurios galiausiai prigijo, ir didžioji dauguma latvių šiandien yra liuteronai.
Didžiausią įtaką Latvijos sostinei turėjo Rusija, ypač pramonės srityje, tiesiant tramvajų linijas, geležinkelio bėgius ir statant vieną gamyklą po kitos. XX a. pradžioje Rygoje gyveno daugiau nei pusė milijono gyventojų. Tuo laikmečiu daugiau gyventojų Rytų Europoje turėjo tik Maskva ir Sankt Peterburgas.
Caro Rusija uoliai siuntė savo darbininkus į besiplečiantį Rygos uostą bei karininkus – prižiūrėti gynybinių fortų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje rusų buvo daugiau nei latvių. Tokie skaičiai nesikeitė iki pat 1990 metų, kada Rygoje gyveno net 910 tūkst. gyventojų, iš kurių daugiau nei pusė buvo rusai.
Po Nepriklausomybės atgavimo daug rusų iš Rygos pasitraukė, taip sumažindami sostinės gyventojų skaičių dešimtimis tūkstančių bei sugrąžindami latviams tautinės daugumos statusą.
Visi Latvijos gyventojai, gimę po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, gavo Latvijos pilietybę. Gimusiems iki Nepriklausomybės atkūrimo rusams ir kitoms tautinėms mažumoms tenka taikstytis su Latvijos Respublikos ne piliečio pasu. Tokie žmonės negali balsuoti, negali įsigyti nekilnojamojo turto ar laisvai keliauti po Europos Sąjungą. Tiesa, išlaikius latvių kalbos egzaminą galima gauti ir Latvijos Respublikos piliečio pasą, bet tokios galimybės dauguma rusų net nesvarsto.
Turbūt niekas kitas labiau lietuvių ir latvių tautų taip nevienija, kaip gimininga kalba. Pusiau rusiškoje Latvijos sostinėje nesuradę tiek „latviškumo“ pėdsakų, kiek ieškojome, nusprendėme jų paieškoti Vilniuje.
Vilniaus universiteto docentė Skandinavistikos centro vedėja, latvė Erika Sausverde pažymi, kad dažnai susidaro klaidingas įspūdis, jog lietuvių ir latvių kalbos taip panašios, kad vieni kitus galime suprasti. Taip, yra daug panašių ir giminingų žodžių, tačiau norint suprasti latvius reikia jų kalbos mokytis. Lietuvių kalba daug archajiškesnė, o per ilgą asimiliaciją latviai pasiskolino ne vieną lietuvišką žodį.
Keisčiausiai lietuviams skamba žodžiai, kurie latvių kalboje reiškia visiškai skirtingą prasmę, pavyzdžiui, latviškas žodis „bradis“ lietuviškai reiškia elnią, žodis „drusku“ – truputį, „macytajs“ – kunigas, „kungs“ – ponas, „pelce“ – bala, purvs – pelkė, „bauda“ – malonumas. Juokingai skamba ir tokie žodžių junginiai, kaip „neatliekama palidziba“, kuris reiškia greitąją pagalbą, arba „apskaita“, reiškianti apgavystę.
Ryga šiandien
Po to, kai 800-ųjų Rygos metinių proga buvo rekonstruotas ir išplėstas oro uostas, pasipylė pigių skrydžių avialinijų lėktuvų skrydžių. Dundantis miestas greitai tapo triukšminga ir kunkuliuojančia sostine, viliojančia madingų parduotuvių vitrinomis, šviečiančiais lošimo namais, nenutylančiu naktiniu gyvenimu.
Labiausiai Rygos naktinį gyvenimą pamėgo britų turistai, kartu su savimi atnešę ne tik britišką lėbavimą, kuris neretai baigiasi naktiniu šlapinimusi ant „motule“ vadinamos laisvės statulos centrinėje miesto aikštėje, bet ir kainas, kurios Rygoje greitai prigijo. Išgirdus kai kurias kainas belieka išsižioti. Norint pastatyti automobilį, iš pradžių aplink centrą teks apsukti kelis ratus, kol atsiras laisva vietelė, o vėliau už valandą stovėjimo aikštelėje sumokėti mažiausiai aštuonis litus. Dažniausiai rusiškai kalbantys prižiūrėtojai uoliai suka ratus aplink sausakimšas stovėjimo aikšteles ir blokuoja ne vietoje pasistačiusių ar nesumokėjusių vairuotojų automobilių ratus.
Įvažiuoti į Rygos senamiestį, kurį vietiniai gyventojai malonybiškai vadina „senele“, galima tik sumokėjus. Mokestis ne toks jau ir mažas – už pirmą valandą teks pakloti 25 litus, už kiekvieną papildomą valandą – penkiais litais daugiau.
Tada galima nueiti į vieną iš beprotiškai brangių barų ir už mažą alaus bokalą sumokėti dar aštuonis litus. Centro prieigose nuomojantis kambarį latviai pakloja nuo 500 iki 600 litų už mėnesį. Sunku patikėti, bet tai šiandienos Rygoje gyvenančių žmonių realija. Kainos ypač išaugo nuo šių metų pradžios. Latviai tik skėsčioja rankomis ir, norėdami išgerti alaus, eina į nuošalesnes miesto vietas, palikdami „senelę“ girtiems britams.
Tačiau tie, kurie neišsigąsta milžiniškų kainų, gali atrasti savitą, vokiškų, skandinaviškų ir sovietiškų bruožų turintį, nuolat dundantį, Pabaltijo verslo centru vadinamą miestą.
Devintą šimtmetį skaičiuojanti Ryga ankstyvą sekmadienio rytą apsitraukia lengvu rūku. Puškuoja traukiniai ir gergždžia pustuščiai tramvajai. Pažliugusiomis gatvėmis išvažiuojame į istorinį prekybininkų kelią, kuris mus nuves į Latvijos Šveicarija vadinamą Gaujos nacionalinį parką.
***
Į kelią leidomės rėmėjų “Silberauto” paskolintu automobiliu “Mercedes-Benz Vito 4x4”.
“Jei darbai turi būti atlikti bet kokiomis sąlygomis” – toks šūkis buvo užklijuotas ant talpaus mikroautobuso priekio. Reikia pripažinti, kad šie žodžiai visai komandai kėlė juoko priepuolį.
Tačiau tik tol, kol įveikę Lietuvos ir Latvijos kelius atsidūrėme buvusiose prūsų žemėse – dabartinėje Kaliningrado srityje.
Čia teko įvertinti pradžioje skeptiškai priimtus kaliningradiečio kikboksininko Boriso žodžius: “Būkite atsargūs. Pas mus, Rusijoje, keliai klastingi – netikėta duobė ir mašinai galas”.
Tačiau galo, skirtingai nei duobių, nebuvo. Keturi varantys ratai sąžiningai išnešdavo tiek iš kontrabandininkų pamėgtų užliejamų pievų, tiek iš pagrindinių Kaliningrado srities kelių purvynų.