Ne dažnas planetos gyventojas per savo gyvenimą turi galimybę apsilankyti Antarktidoje. Dar rečiau tokia proga pasitaiko lietuviams. Keliautojas Marius Davainis, ne tik apsilankė Antarktidoje, bet ir neseniai paskelbtuose 2007 metų Lietuvos Magelano rinkimuose buvo nepralenkiamas nominacijoje „Arčiausiai Pietų Ašigalio“.
***
Įdomu prisiminti tą nežinią, kurioje buvau prieš kelionę į Antarktidą, nes visai neįsivaizdavau, kaip ir kas ten bus. Kai bendraujant su kolegomis, pažįstamais ir draugais pasisakydavau, kad važiuosiu į Antarktidą, tai jie užduodavo tikrai linksmų klausimų: ar nebijau baltų meškų, ar ten nesušalsiu, ar nereikia vizos į Antarktidą? O vienas draugas, iš pradžių nepatikėjęs mano planų realumu, pasakė, kad ten važiuoja tik bepročiai ir mokslininkai, o aš į pastarąjį nepanašus.
Yra trys pagrindinės klasės laivų, plaukiančių į Antarktidą: ledlaužiai, mažieji laivai, kurie gali sutalpinti apie 50 keleivių, ir ekspediciniai laivai, plukdinantys apie 100 keleivių.
Ledlaužiai plaukia net iki Roso jūros, kur ant Roso ledo šelfo peri imperatoriškieji pingvinai, o mažųjų laivų privalumas, kad jie manevringesni pasiekę Antarktidos krantus, bet keltis per Dreiko sąsiaurį su jais turėtų būti labai menkas malonumas. Mano nuomone, pats geriausias variantas – ekspediciniai laivai, kokiu aš ir plaukiau. Buvome sutikę ir didelį kruizinį laivą. Plaukti juo vandenynu galbūt smagiau ir drąsiau, bet 800 keleivių į krantą išlaipinami tik porą kartų, o juk norisi kuo dažniau.
Stovint atvirame apžvalgos denyje, besigrožint kalnuotais Byglio kanalo krantais ir žiūrint atgal, matėsi, kaip tolsta Ušuaja miestelis, vadinamas pasaulio kraštu, o už 1000 km laukia baltasis žemynas.
Iki Byglio kanalo pabaigos mūsų laivą lydėjęs nedidelis Argentinos sienos apsaugos laivelis apsisuko grįžti atgal, o prieš akis laukė Dreiko sąsiauris. Pagal programą šia, sąsiauriui perplaukti, priklausomai nuo oro sąlygų, skirtos 2-3 dienos.
Aplink Antarktidą teka srovė, kuri maišo šiltus pasaulio vandenynų ir šaltą Antarkties vandenis. Kadangi Dreiko sąsiauris yra siauriausia vieta tarp Antarktidos ir kitų žemynų, jame susidaro didžiausia srovė, o dėl didelio vėjo greičio Dreiko sąsiauris yra viena audringiausių pasaulio vandenų vietų. Ne veltui XIX amžiuje, kai burinius laivus pradėjo keisti jūrų garlaiviai, laivų kompanijos, siekdamos prasimanyti pinigų naujam laivui, plukdydavo savo burinius laivus į Dreiko sąsiaurį ir juos ten paskandindavo, o draudimui pateikdavo tai kaip gamtos stichijos rezultatą.
Toje vietoje, kur, artėjant prie Antarktidos, susitinka šiltas ir šaltas vanduo, vandens temperatūra iškart krenta dviem laipsniais, ir vandenyno paviršiuje tarsi susidaro lūžio linija. Kad tas 2-3 dienas netektų nuobodžiauti, kaip tik pirma užduotimi keleiviams buvo siūloma atspėti, kada kirsime vadinamąją konvergencijos liniją. Kitas konkursas vėliau buvo atspėti laiką, kada pamatysime pirmą mažiausiai laivo dydžio ledkalnį.
Per dieną buvo skaitomos kelios paskaitos apie bandymus pasiekti Antarktidą ir Pietų ašigalį, žemyno geologiją ir fauną. O įspūdingiausias dalykas plaukiant Dreiko sąsiauriu – pamatyti klajojantį albatrosą. Tai legendomis apipintas didžiausią išskleistų sparnų ilgį – siekia net 3,8 m – turintis paukštis, kurį senovėje jūreiviai laikė persikūnijusiomis žuvusių jūreivių sielomis, nes šie valandų valandomis lydėdavo laivus. Dreiko sąsiauryje galimų išvysti paukščių sparnai yra pritaikyti audringam orui, o mums kaip ir nepasisekė, nes plaukiant į priekį sąsiauris buvo ramus kaip ežeras. Pasak šturmano, tai būna ypač retai, ir šiuo aspektu, atvirkščiai nei su paukščiais, mums labai pasisekė. Tą sėkmę aš suvokiau ir įvertinau laivui grįžtant atgal.
Ramutėlį Dreiko sąsiaurį aplenkdami programą perplaukėme greičiau nei per dvi dienas ir pasiekėme Pietines Šetlandų salas. Ekspedicijos vadovė paskelbė, kad laukia pirmasis išsilaipinimas Ačio saloje. Prieš tai visi keleiviai turėjo užsirašyti į keturias grupes, pavadintas žymių Antarktidos istorijoje žmonių pavardėmis: Amundseno, Skoto, Šekltono ir Šarko.
Dar prieš paliekant laivą reikėjo pasirašyti kairėje savo pavardės pusėje ant sienos pakabintame keleivių sąraše, o grįžus pasirašyti dešinėje, kad ekspedicijos komanda žinotų, kas išsilaipino ir ar visi grįžo. Kaip pasakojo, buvo atvejis, kad vieną žmogų yra palikę ir tik gerai, kad greitai buvo jo pasigesta.
Iš už kelių šimtų metrų nuo kranto sustojusio laivo mus zodiakais – guminėmis valtimis, kuriomis iš laivo keliamasi į krantą – nuplukdė į krantą. Kiekvieno išsilaipinimo metu į krantą atvykusią naują grupelę pasitikdavo kas nors iš ekspedicijos komandos ir trumpai instrukduodavo, kur eiti, kur ką įdomaus galima pamatyti, kada turi išplaukti atgal paskutinis zodiakas. Dar laive buvo pasakyta, kad Antarktidoje galioja 5 metrų taisyklė, t.y. negalima artintis prie pingvinų, ruonių arčiau nei per 5 metrus, nes čia mes tik stebėtojai, ir mūsų veiksmai negali kaip nors trukdyti gyvūnams, nes minimalus energijos sunaudojimas jiems yra gyvybiškai svarbus.
Pirmieji pingvinai, kuriuos pamačiau, buvo činstrepai ir džentu. Činstrepai turi žandikaulį juosiančią juodą liniją, o džentu pažinsi iš raudonos nosies. Susibūrę į mažas kolonijas jie buvo išsibarstę po salą. Ant kranto taip pat gulėjo trys dideli drambliniai ruoniai, bet jie, skirtingai nuo pingvinų, man didelio susižavėjimo kelionės metu nesukėlė, o pingvinai tarsi užburdavo savo eisena ir klegesiu – negalėdavau nustoti jų fotografuoti.
Bevaikštant po salą išsisklaidė rūkas ir išlindo saulė. Orui labiau panašėjant į gražią pavasarišką dieną, jau būtų galima ir visai pamiršti, kur esi, bet pasukus eiti atgal, tolumoje pasirodė saulės nutviekstas akinamo baltumo krantas ir supratau, kad visas Antarktidos žavesys dar priešaky. Pakeliui prie zodiako, man stebint įvyko laukinės gamtos drama. Keli skua, rudi suaugusio pingvino dydžio paukščiai, nugvelbė iš motinos jauniklį ir, atsinešę jį netoli manęs, tiesiog stebint, o 5 metrų taisyklė draudė įsikišti, snapais nukirto galvą ir sukapojo mažą kūnelį. Graži ta laukinė gamta, bet ir žiauri. Taip pirmasis išsilaipinimas baigėsi šiurpoku įspūdžiu.
Grįžus į laivą pirmiausiai reikėjo nusiplauti batus. Įkišęs juos į voneles ir pakėlęs padus, jaunas jūreivis išgramdė iš jų visą purvą. Jis kažkodėl nespindėjo džiaugsmu, kad keliauja į Antarktidą.
Antrąją dieną po persikėlimo per Dreiko sąsiaurį laukė du išsilaipinimai: Pusmėnulio ir Apgaulės salose – abi dar Šetlando archipelage. Pusmėnulio sala įsiminė Makaroni pingvinu, kuris vienintelis su savo geltonu kuodu buvo įsitaisęs činstrepų grupelėje, apleista ant kranto didele valtimi, moksline stotimi, kurioje nieko nebuvo, ir šlapdriba, visai kaip kokią lapkričio dieną Lietuvoje.
Apgaulės sala – tai neužgesusio vulkano uždaras krateris, į kurio vidų veda tik siauras tarpas. Kol stebėjome, kaip laivas lėtai ir atsargiai plaukia į vidų, ant denio žandus degino žvarbus vėjas. Prieš tai pasakyta informacija, kad saloje bus galima išsimaudyti, labiau panašėjo į juoką ir tikrai nesiruošiau to daryti. Bet neatsitiktinai ši sala nuo 1911 iki 1931 m. tarnavo kaip norvegų banginių gaudytojų, kai klestėjo šis verslas, stotis. Išsilaipinus banginių gaudytojų įlankoje, buvo visiškai ramu – salos viduje puiki užuovėja. Antrojo pasaulinio karo metu apleistos norvegų stoties pastatus perėmė karališkasis Britanijos laivynas, vėliau – britų Antarktidos topografijos tarnyba.
1967 ir 1969 m. dukart išsiveržus vulkanui, sala buvo apleista. 1995 m. pagal Antarktidos sutartį buvusi stotis paskelbta istorine saugoma vieta. Nors estetinio pasigėrėjimo bendras stoties vaizdas nesukelia, joje yra vienas unikalus statinys. Tai viena iš didžiulių metalinių cisternų, kuriose buvo laikomi banginių taukai. Akustika tos aprūdijusios, skylėtos cisternos viduje, pasak ekspedicijos vadovės, kaip geriausių pasaulio koncerto salių. Mano muzikinis išprusimas neleidžia to nei paneigti, nei patvirtinti, bet bendrakeleivių sugiedoti Japonijos, JAV, ir mano Lietuvos himnai mums skambėjo labai gražiai.
Vis dėlto didžiausia atrakcija Apgaulės saloje tapo maudynės. Oro temperatūra buvo apie 5, o vandens – apie 2 laipsnius šilumos, bet tik tolėliau nuo kranto. Palei krantą vanduo garavo, o įkištos rankos, palaikyti kiek ilgėliau neįmanoma – galima nudegti. Antarktidos poliarinio nėrimo klubo sertifikatas patvirtina mano piečiausias maudynes 62 laipsnių pietų platumoje.
Trečiosios po Dreiko sąsiaurio, o iš viso penktosios ekspedicijos dienos rytą pagaliau pasiekėme Antarktidą, ir laukė pirmasis išsilaipinimas pačiame žemyne. Tokiam unikaliam dalykui gyvenime labai tiko vietovės pavadinimas – Rojaus uostas. Ir štai tas pirmasis žingsnis ant Antarktidos žemės. Su išoriniu abejingumu šia ypatinga akimirka pasveikino prie kranto įsitaisę džentu pingvinai.
Kitą dieną laukė apsilankymas veikiančioje ukrainiečių mokslinėje stotyje. Vernadskio stotis buvo tolimiausias 65 laipsnių ir 15 minučių pietų platumos taškas, iki kurio nuplaukėme. Taigi Pietų poliarinis ratas liko nepasiektas, o tam dar būtų reikėję vienos dienos. Bet iš tikrųjų gamtos stebėjimo atžvilgiu ta diena nieko naujo nepridėtų, nes iki imperatoriškųjų pingvinų dar labai tolimas kelias, o balti kalnuoti krantai jau spėjo pavirsti įprastu vaizdu.
Mokslinėje stotyje, be laboratorijų, ukrainiečiai buvo įsirengę barą, biliardą, patys gamino suvenyrus savo skambiai pavadintai piečiausiai pasaulyje suvenyrų parduotuvei, turėjo net treniruoklių salytę, modernią operacinę ir atskirus tualetus vyrams bei moterims.
Mokslininkai mielai vedžiojo po stotį, pasakojo apie mokslinę veiklą. Būtent šioje stotyje buvo atrasta ozono skylė. Tik tuo metu stotis buvo britų ir vadinosi Faradėjaus vardu. Ukrainiečiams, kurie norėjo būti tikraisiais Antarktidos sutarties nariais, o tam reikia turėti mokslinę stotį Antarktidoje, britai ją perleido už vieną svarą. Kalbant apie ozono skylę, tai ji stebima tik Antarktidos pavasario metu, t.y. rugsėjo-lapkričio mėnesiais. Radiaciniu požiūriu vėlyvesniems turistams ji nepavojinga, nes turistinis sezonas Antarktidoje tęsiasi nuo lapkričio iki balandžio mėnesio.
Iš Vernadskio stoties, kuri jau buvo septintasis išsilaipinimas iš laivo, patraukėme į Petermano salą. Čia mūsų laukė dar nematyta pingvinų rūšis – Adelės pingvinai. Juos taip pagal savo žmonos vardą pavadino prancūzų Antarktidos tyrinėtojas Dumontas d`Urville’as. Adelės pingvinai nuo kitų skiriasi savo galvos spalva, nes ji yra visiškai juoda.
Tą dieną laukė dar vienas išsilaipinimas iš laivo, bet ne į krantą, o pasiplaukiojimas zodiakais po ledkalnių parką. Sukant ratus tarp gausybės ledo skulptūrų buvo tik fantazijos reikalas įžiūrėti, kas jose gamtos natūraliai pavaizduota. Ypač įspūdingai atrodė ledo kūne ištirpusios skylės. Taip, priplaukus prie vieno ledkalnio su tokia skyle, pro ją iš kitos pusės pasirodė kitas zodiakas, pro kito skylę matėsi dar toliau, ant kito ledkalnio, įsitaisę ruoniai, o trečias su skyle atrodė kaip vienaakė pabaisa.
Paskutinioji ekspedicijos diena ties Antarktidos krantais buvo pažymėta antruoju išsilaipinimu pačiame žemyne. Vietovė vadinosi Neko uostu. Išlipę į krantą atsidūrėme tiesiai prieš pingvinų pramintą taką nuo kalniuko viršūnės vandens link. Atėjus pavasariui, pingvinai savo lizdus iš akmenukų pirmiausiai susisuka jau nutirpusiose vietose, kurios dar tik būna ant aukštesnių kalniukų, todėl po to jiems tenka žingsniuoti aukštyn-žemyn ir ne tokius jau trumpus atstumus iš savo lizdų iki vandens ir atgal.
Praminti takai atrodė kaip pingvinų gyvenamo uosto gatvės. Palei krantą plūduriavo ir ant paties kranto buvo išmesta daug nedidelių ledo gabalų, tarp kurių lyg uosto darbininkai sukiojosi džentu pingvinai.
Užlipę į kalną – patys lyg pingvinų grupelė – susėdome ant sniegu nepadengtų uolų ir dairėmės aplink. Vaizdą tolyn į žemyną užstojo kalnai, į vandenį leidosi ledynas. Šįkart pakankamai iš arti ir žiūrint iš viršaus matėsi įtrūkimai jo paviršiuje, į vandenį, sukeldamas sprogimo garsą ir nusiritančias bangas, krito sniegas – jau pažįstami ir tapę įprastais dalykai.
Pirmoji diena atgal buvo rami ir jau netgi pradėjau jausti šiokį tokį nusivylimą, kad gali netekti pajusti, kas yra tikrasis Dreiko sąsiaris. Antroji diena visą nusivylimą išsklaidė ir pilnam įspūdžių rinkiniui susipažinau su jūros liga, dėl kurios didžiąją dienos dalį pragulėjęs kajutėje nelabai ir džiaugiausi. Pagal Buforto 12 balų skalę siautė 8 balų audra. Nors iš tikrųjų audra skalėje vadinama esant 10 balų, kuomet bangos siekia 9 metrus, o mūsų laivą siūbavo 5-6 m. aukščio bangos.
Bangavimui rimstant, vadovė pranešė, kad 11 val. kryptimi matosi Horno iškyšulys. Išėjus į denį per rūką buvo galima įžiūrėti kažkokio kalno kontūrus, bet ne daugiau. Sąsiauris jau buvo perplauktas ir liko iki ryto pasiekti Ušuają.