Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
Kai Rygoje buvo pastatyta pirmoji Livonijos ordino pilis ir nutiestas prekybininkų kelias iki senojo Kijevo Rusios miesto Pskovo, atsirado būtinybė statyti mūrines pilis ir solidžius įtvirtinimus, kad lietuviai negalėtų lengvai plėšti grobio iš pravažiuojančių prekybinių karavanų.
Dabartinėje Vidžemės teritorijoje didėjant vokiečių ekspansijai medinės lyvių pilys buvo nugriautos, o jų vietoje pastatytos tvirtos akmeninės užkariautojų pilys: iš pradžių Turaidoje 1214 metais, vėliau, 1226 metais, Siguldoje. Šių pilių statymo pradžia siejama su krikščionybės atėjimu į Latviją. Lietuviai Vidžemėje siekdavo tik prisiplėšti grobio ir bandyti skverbtis giliau į šiaurę ir rytus link Pskovo. Tuo tarpu rusai, vokiečiai ir švedai, puldinėdami Gaujos kraštą siekė užimti pilis ir čia įsitvirtinti.
Ties Raganos kaimu įvažiuojame į Gaujos nacionalinį parką. Rezervato miškuose styro vėtrų išlaužyti medžiai, kurių dėl rezervato statuso iš saugomų girių niekas negali išvilkti. Už aukštų ąžuolų jau šmėžuoja senoji Turaidos pilis. Vasaris į Turaidą neatnešė tikros žiemos: visur telkšo balos, sniegas tirpsta vos palietęs žemę. Tokiu metų laiku, kai sunkiai pravažiuojamais ir pažliugusiais laukais tempti pilnų vežimų su grobiu buvo neįmanoma, lietuviai Vidžemės ir nepuldinėdavo. O rudenį gamta čia tviska auksu, slėniuose aidi dainorėlių balsai – garsiosios latvių dainų šventės, prasidėjusios dar XIX a. pabaigoje, dažnai vyksta Gaujos slėniuose.
Turaidoje esantis dainų kalnas, griūvant sovietų imperijai, tapo atgimimo simboliu. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį tūkstančiai folkloro ansamblių vykdavo į Turaidą, kad dainomis ir giesmėmis užtikrintų tikėjimą ateitimi.
Viduramžiais Turaidos tvirtovės būta įspūdingo dydžio, įvairiu laikotarpiu pastatytas 21 įtvirtinimas, bokštas ir gyvenamieji korpusai. Po didelių gaisrų Turaidos gyventojai pradėjo palikinėti tvirtovę ir apsigyveno kitoje Gaujos upės pusėje, dabartinės Siguldos teritorijoje.
Viduramžius Turaidoje mena ir medinė, į didelę pirkią panaši liuteronų bažnyčia. Viduje griaudžia vargonai, mišias veda dvasininkė moteris. Turaidos tvirtovė kažkiek primena Trakų pilį, su erdviu kiemu, panašiu gyvenamuoju korpusu ir aukštais bokštais, kurių viršutinėje menėje per kiekvieną plyšį galima stebėti vis kitokius upės posūkius, besidriekiančius palei stačius ir smėlėtus Gaujos krantus. Bet žmones čia labiau traukia ne pilies ir tvirtovės senovės dvelksmas, o legenda virtusi tragiška Rožės istorija, kuri aprašoma, kaip tikrai įvykęs nutikimas. Šimtai jaunavedžių ir keliautojų kasmet suguža prie Turaidos Rožės kapo senose kapinėse, šalia liuteronų bažnyčios, kur palaidota tragiškai žuvusi gražiausia Turaidos mergina Maja.
XVII a. pradžioje, kai dar buvo deginamos raganos ir tarp žmonių plito romantiški pasakojimai apie riterius, ištikimybę bei meilę, Vidžemėje, o ypač Turaidoje, vyko nuožmūs susirėmimai tarp lenkų ir švedų kariuomenių. Mūšį laimėjo švedai, kurie privertė lenkus bėgti. Dauguma jų tapo dezertyrais ir apsigyveno Turaidoje. Vienas iš lenkų dezertyrų – Jakubovskis, pamilo gražiąją Mają, kurią dėl jos grožio visi vadino Rože. Maja atsisakė tekėti už Jakubovskio, nes buvo pažadėjusi savo ranką ir širdį Siguldos pilies sodininkui Heilui. Maja ir Heilas susitikinėdavo Gutmanio uoloje, slėnyje tarp Turaidos ir Siguldos.
Kartą Jakubovskis pasekė Mają iki Gutmanio olos, kol Heilas dar nebuvo spėjęs ateiti. Užpuolęs Mają, Jakubovskis prirėmė ją prie žemės ir išsakė savo šiurkščiausius ketinimus. Maja sutiko jam atsiduoti, bet prieš tai padovanojo stebuklingą skarelę, kuri ją ryšintį saugo nuo visko. Maja patarė Jakubovskiui įsitikinti jos galiomis – kirsti per skarele apgobtą merginos kaklą. Jakubovskis užsimojo kardu. Maja sukniubo, kraujas paplūdo ant Gutmanio olos žemės ir iš olos ištekančio šaltinio. Maja buvo palaidota Turaidoje, Jakubovskis pasikorė miške, o Gutmanio ola dabar domina ne tik jaunavedžius, speleologus ir keliautojus, bet ir archeologus. 10 metrų aukščio ir 12 metrų pločio olos sienos išmargintos atvykėlių užrašais, meilės prisipažinimais, kurių dauguma yra 5–7 metrų aukštyje. Tai tik patvirtina, kad anksčiau olos būta kur kas mažesnės. Seniausi užrašai priskiriami XVI–XVII amžiams.
Nusileidus stačiu, vingiuotu keliu ir vėl juo pakilus patenkame į Gaujos nacionalinio parko centrą – Siguldą. Neveltui vokiškai ši vieta vadinama Siegewald (kovų miškas). Lenkai, švedai, rusai ir lietuviai, norėdami užkariauti Siguldos tvirtovę, pirma turėdavo įveikti tankius ąžuolynų miškus ir stačius Gaujos krantus. Bet Sigulda garsi ne savo turtinga praeitimi. Labiausiai vos 10 tūkst. gyventojų turintį miestelį garsina žiemos sporto šakos. Kol lietuviai garbina ir šlovina vienintelį dėmesio Lietuvoje susilaukiantį krepšinį, latvių sporto stabu seniai tapo ir ledo ritulys, ir bobslėjus, o Sigulda – žiemos sporto Latvijoje sostine.
Dar 1897 metais buvo pastatyta pirmoji bobslėjaus trasa. Čia, per šimtmetį gerokai patobulintoje trasoje, varžosi geriausi pasaulio bobslėjaus, skeletono ir rogučių meistrai, tarp kurių yra ir nemažai latvių ekipažų. Sovietmečiu čia dygo sportinės bazės ir dirbo iš Rusijos atvykę garsūs treneriai. Tai vienos iš pavojingiausių ir ypatingo pasiruošimo reikalaujančios sporto šakos.
Siguldos trasoje geriausi sportininkai, skriedami paskutiniais posūkiais, pasiekia net iki 130 km per valandą greitį. Skrydžio rogutėmis greitį galima pajusti ir paprastiems sporto bazės lankytojams. Praskrieti 16 posūkių, kuriais kasmet čiuožia pasaulio ir olimpiniai čempionai, eiliniams čiuožėjams pavyksta apie 100 km per valandą greičiu
Norint suprasti, kodėl Sigulda vadinama Latvijos Šveicarija, derėtų susirasti per Gaujos upę keliantį vagonėlį. Iš 1969 metais nutiestu lynu tempiamo vagonėlio, kuris pakyla į 43 metrų aukštį, atsiveria abiejų Gaujos krantų vaizdas.
Tolesnis prekybininkų kelias atveda į Cėsį, senąjį Livonijos ordino miestą, šiandien labiau žinomą, kaip geriausią Baltijos šalių kalnų slidinėjimo centrą.
***
Į kelią leidomės rėmėjų “Silberauto” paskolintu automobiliu “Mercedes-Benz Vito 4x4”.
“Jei darbai turi būti atlikti bet kokiomis sąlygomis” – toks šūkis buvo užklijuotas ant talpaus mikroautobuso priekio. Reikia pripažinti, kad šie žodžiai visai komandai kėlė juoko priepuolį.
Tačiau tik tol, kol įveikę Lietuvos ir Latvijos kelius atsidūrėme buvusiose prūsų žemėse – dabartinėje Kaliningrado srityje.
Čia teko įvertinti pradžioje skeptiškai priimtus kaliningradiečio kikboksininko Boriso žodžius: “Būkite atsargūs. Pas mus, Rusijoje, keliai klastingi – netikėta duobė ir mašinai galas”.
Tačiau galo, skirtingai nei duobių, nebuvo. Keturi varantys ratai sąžiningai išnešdavo tiek iš kontrabandininkų pamėgtų užliejamų pievų, tiek iš pagrindinių Kaliningrado srities kelių purvynų.