Bet kaip prieš kelias savaites man sakė Tbilisio taksistai – gruzinas prieš gruziną neis. Aukso žodžiai, tik kaip čia juos prisijaukinus? Bet šįkart politines aistras meskime šalin ir pasidairykime po kitokią Gruziją.
Šalis savo istoriją skaičiuoja daugiau nei tūkstantmetį – egzistavo, gyveno, kovojo. Nesvarbu, ar tikintys esame, ar ne, bet vis tiek įdomu, kad ši šalis krikščionybę priėmė viena iš pirmųjų. Ten dunkso VI amžiaus vienuolynai, kaip visada lyg adatomis badantys atvykėlio iš Lietuvos tautinį mentalitetą – juk kiek įvairių epitetų, dažnai skolintų iš rusų, mūsų kūrybinga tauta buvo jiems prilipdžiusi.
Geografiškai – ir Turkija sesuo
Geografiškai Gruzija yra Azijoje. Žmogaus vaizduotė atskyrė Europą nuo Azijos upėmis ir kalnynais, lomomis ir jūromis. O juk didelio skirtumo nėra – tas pats Eurazijos žemynas. Bet realybė ta – mes europiečiai.
Gruzijos siena nuo Europos – Didysis Kaukazas. Jis labai seniai buvo sala. O visos platybės nuo Juodosios jūros iki Indijos vandenyno tvyrojo po vandeniu, senovės jūra, o veikiau – milžinišku vandenynu. Jis skyrė Lauraziją – dabartinę Euraziją – nuo Gondvanos pietuose. Kol Indija su būdingu ryžtu atskilo nuo Gondvanos ir įsirėžė į Lauraziją, tolydžio keldama į padebesius dangų remiančius aukščiausius pasaulio kalnus. Tas vyko gana seniai ir pamažu, maždaug prieš 100–250 milijonų metų.
Tada Didysis Kaukazas ir styrojo kaip vieniša sala tarp tų tikrai jau nemažų vandenų. Joje evoliucionavo daugybė specifinių gyvybės formų. Ir ne tik tarp kokių nors nematodinių žemės kirmėlių. Tarp nuostabiai puošnių lelijų, tarp unikalių ropliukų, paukščių ir žinduolių. Ta sala stūkso ir šiandien. Bet jau nebeapsupta vandens iš visų pusių. O endemikai liko joje. Kaipgi jie persikrapštys į tolesnes erdves per nepažįstamą jiems greitkelį? Nebent augalų sėklas vėjas gali nunešti. Didžiajame Kaukaze yra rezervatų, kuriuose net šimtai unikalių tik Kaukazui augalų rūšių.
Gruzijos šiaurėje – aukščiausi Europos kalnai, pietuose – Transkaukazija. Mažesnės ir lėkštesnės viršūnės, plokštikalniai, slėniai. Kalnų grandinėmis susieti su seserimis Armėnijoje, Azerbaidžane, Irane ir Turkijoje. Politiškai Turkiją seserimi vadinti sunkoka, bet mes juk geografiniame žemėlapyje ir laikuose, kai žmogeliukų ten dar visai nebuvo. Eibių jie prikrėtė daug vėliau.
Gruzija – tik vos didesnė už Lietuvą (69 700 km²), gyventojų – apie 5 milijonai.
Turbūt dėl kompiuterinės įrangos netobulumo paviršius visame pasaulyje skaičiuojamas kaip plokštuma. O pagalvokite, kokiu jis virstų, jeigu realus kalnų plotas būtų tobulai apskaičiuotas. Pavyzdžiui, Nepalas su savo nuostabiais Himalajais? Sąrašas, rikiuojantis šalis pagal dydį, gerokai pasikeistų.
Ten aptikti žmogaus gyvenimo pėdsakai rodo, kad mūsų pirmtakai ten jau šmirinėjo nuo ankstyvojo Akmens amžiaus. Apie 2000 metų prieš Kristų dabartinės Gruzijos teritorijoje egzistavo dvi karalystės – Kolchis, arba Kolchidė ir Iberija. Kaipgi čia neprisiminsi Kolchidės ir su ja susijusių Jasono argonautų nuotykių. Kiek „dokumentinių“ filmų apie juos sukurta! Vėliau Kolchis ir Iberija susijungė į vieną valstybę.
Gruzija – viena pirmųjų valstybių pasaulyje, įteisinusi krikščionybę kaip oficialią religiją. Tai įvyko 337 metais po Kristaus. Vėliau būta nesutarimų su kaimynais, bet Turkija buvo veržliausia ir uoliai kuteno Gruzijai padus. Tuomet pagalbą pasiūlė didžioji šiaurės kaimynė. 1783 metais su Rusija buvo pasirašyta Georgijevsko sutartis. Rusai įsipareigojo ginti Gruziją. Bet kai 1785 metais turkai vėl įsiveržė, Rusija nepajudino nė piršto.
Turkija gabalėliais nukandžiojo Gruzijos teritoriją. Kada šalis beveik visai nukraujavo, Maskva pasiūlė pagalbą, bet jau kitomis sąlygomis: išvysime turkus, o Gruzija „laisva valia“ palįs po Rusijos sparnu. O jeigu tiesiai šviesiai – bus aneksuota. Tai ir buvo kuo nuoširdžiausiai padaryta. Po 1917 metų spalio bolševikų perversmo bei „Auroros“ salvės Gruzija, kaip ir Lietuva, 1918 metais paskelbė nepriklausomybę. Tačiau tai neilgai truko: 1921 metais „laisva valia“ šaliai teko įsilieti į Rusiją, o dar po metų – į SSSR.
Tad nenuostabu, kad per pastaruosius rinkimus į referendumo klausimą dėl narystės NATO „taip“ atsakė 72% gruzinų. Vėl atgavus ilgai lauktą nepriklausomybę norisi kokių nors garantijų. Tik ar jų bus, kitas klausimas. Geopolitinė šalies padėtis tokia, kad Gruzija kaip ašaka stringa pasaulio didžiųjų gerklėse.
Jokių saugos diržų!
Gruzinai visada turėjo silpnybę Lietuvai. Sovietmečiu, jeigu sužinodavo, kad esi lietuvis, prasiblaivyti galimybių nebuvo visai. Liejosi vynas ir tostai apie vieningą kovą su „bendru priešu“. Dabar visi prisimena mūsų kovą už nepriklausomybę. Kad ji juos labai įkvėpė. Kad jie mus be galo palaikė.
Kaip dabar, jų nuomone, mes palaikome juos. Nuo istorinės perspektyvos bokštelio atrodo gal kiek kitaip. Viena maža tauta, kita maža tauta. O kas pirmoji palaikė ir pripažino mus? Nelabai jau didelė gyventojų skaičiumi Islandija. Kai morali politika dar egzistavo.
Dabar gruzinai įsitikinę, kad mes vartomės kaip inkstas taukuose. Lietuva, jau ir NATO, ir ES, ir Šengeno zonos narė, jiems spindi kaip žvaigždė. Visiems tą žvyrkelį keliais nueiti reikia, nuo vaikiškų iliuzijų iki griežtos realybės. Ir jiems reikės. Tik mūsų kraujas vėsesnis, šiaurietiškas. Ir ne toks ryškiai raudonas kaip jų. Raudonas ne bolševikine prasme. Ne žuvies kraujo jie, ir tiek.
Sovietmečiu, palyginti su daugybe kitų miestų, Tbilisis atrodė labai turtingai. Garsus, visko prigrūstas turgus. Užkandinės ant kiekvieno kampo su visai skaniais chačapuriais. Buvo garsi vieta Rustavelio prospekte, kur pardavinėjo mineralinį vandenį, skanintą įvairiausių vaisių sirupais. Gaila, bet to nebeliko. Turgus remontuojamas, mineralinių vandenų buveinė nupirkta ir jos vietoje kažkokia prabangi parduotuvė.
Tbilisis, pažodžiui verčiant – šiltas mietas. Įkurtas V amžiuje karaliaus Vachtango. Viskas mūsų istorijose panašu. Ir jis, ir Gediminas medžiojo. Tik Gediminas geležinį vilką susapnavo, o Vachtangas žiemą murktelėjo į šiltą versmę. Labai jau jam tai patikę. Ir įkūrė miestą, kuris gana sparčiai augo ir jau VI amžiuje tapo Iberijos (rytinės Gruzijos) sostine.
Šį sausį jis tikrai nebuvo šiltas. Šalčiausia žiema nuo 1971 metų. Bet labai jau išpuoštas.
Michailo Saakašvilio inauguracija prie to, ko gero, taip pat prisidėjo. Viskas mirgėjo margėjo. Rotušė nuo ažūrinių lempikių virpėjimo ir bėginėjimo, regis, išlėks į orą. Laisvės aikštėje priešais ją – naujas auksuotas Šv. Georgijus (Jurgis). Panašiai ir parlamentas. Visi svarbiausi pastatai – nuo teatrų iki bažnyčių – puikiai apšviesti. Miesto panorama vakare nuo kokios nors kalvos tikrai palieka puikų įspūdį. Beje, miestą į dvi dalis skiria Kuros upės slėnis, kai kur gana gilus.
Galima išsinuomoti taksi kelioms valandoms ir apvažinėti įspūdingiausias vietas.
Tiesiogiai tariantis bus daug pigiau nei per kelionių agentūrą. O žiūrėti tikrai yra ką. Galima vingiuotu kalnų keliu pakilti prie TV bokšto, naktį atrodančio vos ne disneilendiškai spalvingai. Iš čia, kai oras geras, miestas kaip ant delno. Kitame Kuros krante dunkso milžiniška Samebos (Trejybės) katedra.
Tai didžiausia bažnyčia ne tik Gruzijoje, bet ir visoje Transkaukazijoje. Naujut naujutėlaitė, baigta viso labo 2004-aisiais, o pradėta 1995 metais. Iš kelių gana turtingų verslininkų didelių pinigų ir liaudies „mažų“. Čia sostą turi ir Gruzijos katolikosas patriarchas Ilja II. Priešingoje upės pusėje kalną remia ilgas keistai besiraitantis Narikhalos fortas, naktį taip pat įspūdingai apšviestas.
Taksi vairuotojai neabejotinai jus kalbins – patinka Saakašvilis, ar ne. Tbilisio taksistai puikiai žino Vytautą Landsbergį. Būtent su šia pavarde siejama Lietuvos nepriklausomybė ir bendri mūsų siekiai. Bet imkimės pragmatiškų reikalų. Tbilisio taksi nėra skaitiklių. Tad būtina iš karto sutarti kainą. Derėjimasis rytuose – o iš dalies Gruzija jiems tikrai priskirtina – vos ne garbės dalykas. Sutarėte. Dabar laikykitės mandagumo taisyklių. Sėstis ant galinės sėdynės – vairuotojo įžeidimas.
Reikia sėstis šalia, priekyje, jeigu jūs vienas(-a). Toliau: saugos diržai nebūtini. Ir jokiu būdu nesugalvokite vaidinti „superinių europiečių“ ir dar neįlipę į mašiną bandyti juos užsisegti. Toks elgesys – spjūvis taksi vairuotojui į veidą. Jūs jam tartum pasakote, kad nepasitikite jo vairavimo meistriškumu.
O šiaip taksistai kaip taksistai, didžioji dauguma mandagūs, nors kiek šiurkštoki. Išskyrus atvejus, kai taksi vairuoja profesorius, praradęs darbą ir žūtbūt norintis išlaikyti šeimą. Sutikti tokio asmeniškai nepavyko, bet visi apie tai tik ir kalba.
„Perliukai“ glūdi už kampo
Reikia ir valgyti. Restoranų ir kavinukių daug, ir centre, ir priemiesčiuose. Centre – daugybė „Delano“ tipo valgyklų, tik nedidelių. Kainos mažesnės už mūsų, bet jokiu būdu ne mikroskopinės. Žmonių pilna. Čia ir glūdi žabangai, jeigu atvyksti kelioms dienoms. Po ilgesnio laiko galima atrasti „perliukus“ kur nors nedidelėje šoninėje gatvelėje, kur kainos jau visai nesikandžioja. Ir maistas užtektinai autentiškas. Tirštos, gana aštrios sriubos (šiaip virtuvė visai neaštri). Chačapuris – kažkoks picos ir kiaušinienės hibridas. Chinkalis – didžiuliai koldūnai su įvairiais įdarais. Stalo vynas karafais po 1,5 litro – apie 6 Lt. Už tiek ir taurės pas mus negausi.
Minia Rustavelio prospekte įvairiaspalvė. Šalta žiema vyrus privertė išsitraukti kailines kepures (kurie turi), o moteris – kailinius. Jie, beje, kartais nešiojami ir esant 15 laipsnių šilumos. Pasirodyti. Jaunimas modernus, drabužiai įvairiausi. Radikaliai pakitusi, suvakarėjusi elgsena. Ne stoviniuojančių ar sėdinčių ir kažką aptarinėjančių vyrų būreliai, o mišrūs. Merginos, beje, beveik nesidažo. Labai jau skiriasi nuo mūsų šešiolikmečių su keliais kilogramais kosmetikos ant veido.
Prie metro stotelių visur sėdi senukės ir pardavinėja kepintas saulėgrąžų ir moliūgų sėklas. Po pusantro lito už mažą iš laikraščio susuktą maišiuką. Šalia pramogauja žvirbliai, tolydžio nugvelbdami po sėklą kitą.
Metro Tbilisį gelbsti nuo didelių kamščių. Nors ir jų netrūksta. Įdomios ir kelių eismo taisyklės, nors jų kaip ir nėra. Visi važiuoja kaip nori, jokių eismo juostų nesilaiko. Lenkia trigubu lenkimu, su žviegiančiu signalu. Policija žiūri atlaidžiai – visų mašinų sustabdyti nespėsi. Kaskart taksistas burnoja dėl vieno ar kito blogai besielgiančio vairuotojo, o po minutės pats daro tą patį. Metro turi dvi linijas ir 22 stotis. Dauguma dekoruota sovietiniu pompastišku stiliumi. Linijų ilgis – 26,4 km. Ši transporto sistema duris atvėrė 1966 metais. Bilieto kaina – 60 mūsiškų centų. Oi, kaip būtų gerai porą tokių linijų pastatyti pas mus! Prieš tai, suprantama, sugavus auksinę žuvelę.
Mccheta – senoji sostinė. Viso labo apie 20 kilometrų nuo Tbilisio. Tikrai verta nuvykti, pasigrožėti kalnais ir senovine Svetitskovelio katedra, pastatyta XI amžiuje. Ir Džvario katedra, stebinčia, kas vyksta aplink jau nuo VI amžiaus. Senosios sostinės monumentai yra UNESCO pasaulio paveldo objektas. O šalta bažnyčioje! Šalčiau nei lauke. Pinigų šildymui aiškiai stinga. Vasarą tai malonumėlis iš karščio smuktelėti į natūraliai vėsią patalpą. Žiemą tik su gerais drabužiais. Daugybė žvakučių šildo menkai. Tik širdį.
Apie gamtą, rezervatus ir nacionalinius parkus, turizmą ir poilsį ne sostinėje – atskira tema. Vasarą Gruzijoje nuostabu. Saulėta, šilta, sausa. Yra ir šiokia tokia infrastruktūra. Tie, kurie įsivaizduoja Gruziją kaip visiškai atsilikusią skylę, gali skaudžiai nusivilti. Ne, ji nepertekusi turtų. Taip, labai didelis skirtumas tarp turinčių pinigų ir ne. Belieka palinkėti jiems sėkmės.
O tiems, kurių jau nebevilioja banalūs kurortų paplūdimiai, Gruzija yra puiki vieta nuvažiuoti. Vizų mums nereikia. Ir dar vienas svetingumo niuansas – jūsų ten tikrai lauks.