Mindaugas gal tikrai galėjo pasistengti. Nors vienintelis mūsų karalius nebuvo žinomas kaip pats geriausias karvedys – iš viso Lietuvos kariuomenę į mūšius vedė tik tris kartus, į Cėsis, kaip kariuomenės vadas, žengė ir jis pats. Cėsis su savo kariuomene Mindaugas susirengė pulti 1262 metais, bet neatvykus sąjungininkams rusams grįžo atgal.
Ilgą vakarą Andris pasakoja apie Cėsis viduramžiais, taip pat pasakas ir padavimus. Vienas – apie raganas. Andris pašnibždomis prasitaria, kad kiekvieną naktį Cėsių moterys pasiverčia raganomis ir pasikinkiusios šluotas skrenda į Raganų pievą prie Amatos upės puotauti.
„O ji irgi ragana?“ – klausiamai žvilgteliu į žirnių košę verdančią Andrio žmoną Inesę. Andris tyliai sušnabžda: „Visos moterys raganos“. Jis netgi prasitaria, kad geriausios raganos sveria 27 kilogramus – turbūt todėl, kad lengvai ant šluotos paskristų, – ir turi uodegą. Paryčiais, nespėjus išaušti, jos sugrįžta į namus ir atėjus dienai gyvena paprastą gyvenimą.
Apie Cėsių senovę pasakoja ne tik istorija. Vos 18 tūkst. gyventojų turinčiame mieste kone kiekvienas statinys mena bet kurio amžiaus, pradedant XIII a. istoriją, kada buvo suręstas iki šiol stovintis Cėsių pasididžiavimas – Livonijos ordino pilis (arba kas iš jos liko), laikoma didžiausiu Livonijos ordino laikų reliktu, ir panašiu laikotarpiu statyta Šv.Jono bazilika, ant kurios puikuojasi viduramžių saulės laikrodis.
Žiūrėkite videoreportažą apie Cėsį.
Cėsių viduramžių pilis buvo vienas iš pirmųjų mūrinių įtvirtinimų, kuriuos senosios Latvijos teritorijoje pastatė kryžiuočiai.
Vokiečiams įsitvirtinus Vidžemėje, Cėsių pilis tapo Livonijos ordino kapitulos, aukščiausių vadovų susitikimo vieta ir magistrų rezidencija. Cėsių pilis turėjo tapti atramos tašku užkariaujant Šiaurės Latviją ir Estiją. Po Saulės mūšio 1236 metais sutriuškinti kryžiuočiai atsitraukė ir įsikūrė Cėsių pilyje. Tai padėjo Cėsims išaugti į svarbų miestą, tačiau griaunant pilį Livonijos ir Šiaurės karų metais Cėsių vaidmuo sumažėjo. Labiausiai miestas nukentėjo nuo didelių gaisrų.
Taip jau būdavo viduramžiais: jei jau užsidegdavo vienas namas, supleškėdavo kone ir visas miestas. Raudonas gaidys ne kartą buvo įsisukęs į senuosius Cėsius ir suniokojęs juos vos ne iki pamatų. Didžiausias gaisras siautėjo 1748 metais. Po šio gaisro didelė miesto dalis paskendo pelenuose, smarkiai nukentėjo pilis. Negyvenama ir apleista ji greit virto griuvėsių krūva, kuri žmonėms ilgai tebuvo statybinių medžiagų šaltinis.
Romantiškai žavios viduramžių architektūros gatvės ir skersgatviai, kuriais važinėdavo arkliai su vežimais, menkai pritaikyti šiandieniniam automobilių srautui. Gatvės miesto centre siauros ir vingiuotos, dauguma vienpusio eismo, todėl nežinantiems miesto teks gerokai paplušėti ir ne kartą atsidūrus aklagatvyje sugrįžti atgal.
Cėsyse be galo galima grožėtis sukrypusiomis, archajiškomis trobomis, ant nelygios žemės pastatytais ir smengančiais nameliais, vaizduotę šokiruojančiais architektūros šedevrais ir netgi ryškiomis spalvomis išdažytais sovietiniais blokiniais namais miestelio prieigose. Beje, Cėsys yra aukščiausiai jūros lygio įsikūręs miestelis Latvijoje - pakilęs 123 metrus, tiek pat kiek Rygos gaidelis, užkeltas ant Šv.Petro bažnyčios bokšto.
Vos septyni kilometrai nuo Cėsių, šalia pamiršto kaimo keliuko, tyvuliuoja nedidelis ežeras. Akį patraukia ežere esanti sala, kurioje stovi senos iš rąstų pastatytos trobos. Tai – Araišio ežero etnografinis kaimelis. 1953 metais Araišio ežere buvo atrasti IX a. Vikingų epochoje statytos medinės tvirtovės ir kaimo, kuriame gyveno latgaliai, liekanos. Vėliau, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pradėjus nuoseklius archeologinius tyrimus ir net metru nuleidus ežero vandens lygį, buvo rastas ištisas senovės latgalių gyvenvietės kapinynas.
Andris rankose gniaužė juodo medžio gabalą ir didžiavosi, kad jis yra iš senosios latgalių gyvenvietės Araišio ežero saloje ir mena IX amžių. Iki šil stovinčios keliasdešimt dūminių pirkių prieš keliolika metų autentiškai atstatytos pagal IX a. Araišių latgaliečių gyvenimo būdą. Jas reikia atstatyti kas dvidešimt metų, nes į medį įsigėręs vanduo jį supūdina, ir pirkios pradeda irti. Andrisas gailisi, kad dabar nebėra tokio medžio, kuris vandenyje tiek ilgai laikytųsi kaip senojoje latgalių saloje.
Romantiškoje saloje grakščios pirkios, samanotais stogais, sustatytos arti viena kitos. Norint įlįsti į vieną iš pirkių, tenka gerai pasukti galvą kaip tai padaryti – durys skirtos ne aukštesniems, kaip pusantro metro žmonėms. Andris rodo išeitį – lįsti vidun atbulomis. Pirkiose stovėdavo molinės krosnys ir keletas suolų. Jei jose nebūdavo kaminų, dūmai tvyrodavo palubėse, tačiau žemaūgiams latgaliams kvėpuoti netrukdydavo.
Šalia Araišių salos ant ežero kranto dunkso Livonijos ordino pilies liekanos, o nusileidus nuo kalvos galima rasti tris epochas – akmens, geležies ir žalvario amžių – vaizduojančius trobesius.
Andris su atsidūsėjimu pasiguodė, kad jam labai artimi pagonybės laikai, ir gaila, kad jis gimė ne laiku. Rodydamas į apsamanojusius didelius akmenis Andris pasakojo legendą, kaip po gerų švenčių bernai vesdavosi kaimo mergužėles į šilelį. Buvo tikima, kad jos, atsisėdusios ant vieno iš tų akmenų, atgaudavo nekaltybę.
Araišių gyvenvietė kol kas mažai kam iš lietuvių žinomas, turbūt vienas iš įdomiausių lankytinų objektų Latvijoje. Daug mieliau lietuviai renkasi visai pašonėje esančius Žagarkalną ir Gaizinkalną – Latvijos kalnų slidinėjimo centrus. Sniego ši žiema pašykštėjo, tačiau Žagarkalno sniego trūkumą padengė pūškuojančios, dirbtinį sniegą spjaudančios patrankos, todėl slidininkus traukiantys keltuvai nesustoja, o automobilių stovėjimo aikštelės – puspilnės.
Senovinis Cėsių miestelis ir archajiška Araišių gyvenvietė buvo šiauriausias lrytas.lt komandos kelionės po Latviją taškas. Apsisukę patraukėme į vakarus, į istorines lyvių žemes ir jų senąją, vikingų laivų kapinynais tapusią gyvenvietę – Kolką.
***
Į kelią leidomės rėmėjų “Silberauto” paskolintu automobiliu “Mercedes-Benz Vito 4x4”.
“Jei darbai turi būti atlikti bet kokiomis sąlygomis” – toks šūkis buvo užklijuotas ant talpaus mikroautobuso priekio. Reikia pripažinti, kad šie žodžiai visai komandai kėlė juoko priepuolį.
Tačiau tik tol, kol įveikę Lietuvos ir Latvijos kelius atsidūrėme buvusiose prūsų žemėse – dabartinėje Kaliningrado srityje.
Čia teko įvertinti pradžioje skeptiškai priimtus kaliningradiečio kikboksininko Boriso žodžius: “Būkite atsargūs. Pas mus, Rusijoje, keliai klastingi – netikėta duobė ir mašinai galas”.
Tačiau galo, skirtingai nei duobių, nebuvo. Keturi varantys ratai sąžiningai išnešdavo tiek iš kontrabandininkų pamėgtų užliejamų pievų, tiek iš pagrindinių Kaliningrado srities kelių purvynų.