Medžiotojų bei žvejų kelionės yra ir pasaulio pažinimas. Kitose valstybėse atsidūrę žvejai bei medžiotojai pristato ir mūsų nedidelę šalelę. Na ir, žinoma, juos vilioja medžioklė žvėrių, kurių Lietuvoje nėra. Vilioja reto dydžio, Lietuvos vandenyse negyvenančios žuvys.
Lietuvoje nepriklausomybė atkurta 1990 metais, o neprabėgus dešimtmečiui, grupė žinomiausių šalies medžiotų susibūrė į „Safario” klubą. Šis žodis reiškia kelionę. Mano supratimu, į klubą susibūrė kelionių bendraminčiai, norintys papasakoti apie kitose šalyse patirtus nuotykius.
Šio klubo iniciatorius buvo medžioklės trofėjų ekspertas, CIC narys, turintis bene didžiausią Europoje savo sumedžiotų trofėjų kolekciją, vienas žinomiausių pasaulio medžiotojų, o dabar jau ir knygos „Medžiotojo užrašai” autorius Algimantas Šeškauskas.
Tai jo namuose 1999 metų pabaigoje, šalia Kauno esančioje Lapių gyvenvietėje, susirinko pirmieji kuriamo „Safario” klubo nariai. Tarp jų buvo ir Lietuvos Prezidentas, Jo Ekscelencija Algirdas Brazauskas. Pirmuoju klubo prezidentu išrinktas Gedeminas Kiesus. Bet jo nebėra tarp gyvųjų.
Manau, jog kada nors į klubą susiburs ir žvejai „safaristai“.
Dabar jau daugybę mūsų tautiečių, medžiojusių ir žvejojusių vos ne visose pasaulio valstybėse, mirkiusių meškeres vandenynuose ir įvairiuose tų šalių vandenyse, galima laikyti „safaristais“, nors net nėra tokio klubo nariai.
Nors žodis „safari” reiškia kelionę, vis dėlto dažniausiai vartojamas, kai kalbama apie medžioklę Afrikoje.
Jau daugybė Lietuvos medžiotojų lankėsi įvairiausiose Afrikos valstybėse. Mūsų tautiečiai yra sumedžioję liūtų, buivolų, dramblių, raganosių, krokodilų, begemotų, žirafų, jau nekalbant apie šimtus įvairiausių antilopių, karpuočių (panašūs į šerną). Vandenynuose yra sugavę ryklių, kitų reto dydžio žuvų.
Kai pradėjau rinkti medžiagą šiai knygai, dar nė vienas lietuvis nebuvo sumedžiojęs Didžiojo penketo. Kai kas jau buvo paguldęs liūtą, dramblį, leopardą. Tačiau penketo dar niekas neturėjo. Ir štai, Lietuvos medžiotojus apskriejo žinia – kaunietis Kęstutis Stragys jau turi penketą (dramblys, liūtas, raganosis, buivolas, leopardas).
K.Stragys medžioja nuo 1983 m. Tai jau didelis medžiotojo stažas.
Pirmasis K. Stragio safaris buvo Namibijoje 1998 m. Ten sumedžiojo kudu, oriksą, karvinę antilopę, šokliąją gazelę. Bokštelyje, tykojant karpuočio, atėjo karakalas. Toje medžioklės vietoje tai retas atvejis. Šūvis buvo taiklus.
Iš Didžiojo penketo pirmas sumedžiotas liūtas. Tai buvo Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), Kalahario dykumoje, netoli sienos su Botsvana. Žvėrių karaliaus pėdomis K. Stragys, jėgeris ir pėdsekiai ėjo kelias valandas.
Dabar atrodo viskas paprasta – šautuvas paguldytas ant stovo, šūvis, ir guli liūtas. Tačiau iki to, įsivaizduoju, kiek buvo adrenalino, kai K. Stragiui pėdsekiai parodė liūtą – neeilinį žvėrį, kurį buvo sumanęs sumedžioti. Toje kelionėje liūtus sumedžiojo Vidas Mekšrūnas ir Algimantas Šeškauskas.
Antras Didžiojo penketo žvėris, kurį sumedžiojo K. Stragys, – raganosis. Kaip dabar prisimena medžiotojas, tai didelis, įspūdingas žvėris. Nors sveria apie keturias tonas, bėga greitai – vargu ar nuo jo pabėgtum.
Prislinko prie raganosio ir taikėsi į mentę. Sužeistas į širdies plotą nubėgo apie tris kilometrus. Temo, tad atrado tik kitą rytą.
Leopardą pavyko sumedžioti Namibijoje. Sunki medžioklė. Buvo žiema. Temperatūra – nulinė. Laukti prie jauko teko dešimt dienų nuo ketvirtos vakaro iki vienuoliktos. Nieko. Pasirodo, netoliese leopardai buvo papjovę jauną elandą. Pasistatė slėptuvę ir nutykojo. Prietemoje atėjo gražus patinas.
Po šūvio, krito vietoje. Šiaip naktį sužeisto leopardo niekada neseka. Tai labai pavojingas žvėris.
Iš Namibijos nusigavo į PAR sumedžioti buivolo. Buivolai labai jautrūs. Tykojo vakare, toje vietoje, kur lankosi tie žvėrys. Iš krūmų išlindo visas būrys. Po šūvio pabėgo
kokius keturiasdešimt metrų. Nekrenta, o artyn neisi. Pagaliau paguldė raguotį.
Sumedžiojęs keturis Didžiojo penketo žvėris, K. Stragys pasistengė kuo greičiau paguldyti ir dramblį.
Ne tokia jau paprasta šio galiūno medžioklė. Kartais dramblys puola, nors nesiruoši jo nė šauti. Reikia įveikti nemažus atstumus, kol surandi bandą. Drambliai per parą juda apie 18 valandų.
Tai buvo Zimbabvėje. Kol aptiko dramblių pėdas, teko kasdien pasivažinėti po 150-200 kilometrų. Kai medžiotojai pamato dramblių pėdas, seka paskui kaimenę. Ne taip paprasta iš didelio būrio atsirinkti tinkamiausią sumedžioti.
Tada du kartus sekė pėdomis. Pirmąjį – nepavyko. Drambliai prastai mato ir girdi, bet turi puikią uoslę. Pajutę žmones, gali iš karto pulti. Jei taip atsitinka, negalima judėti – sutryps. Kai puola pavojų pajutęs dramblys – kaip traukinio garvežys – nesustos.
Yra buvę daug mirtinų atvejų. Vietiniai medžiotojai pasakojo, kad per pastarąjį pusmetį drambliai sutrypė vienuolika žmonių.
Buvo pavakarys, kai pėdsekiai nuo kalno pamatė dramblių kaimenę. Kęstučiui Stragiui su pėdsekiu teko gerokai pabėgėti, kol prie jų priartėjo. Šovė į širdį. Prieš tai du kartus puolė, nors nesiruošė šauti.
Po K. Stragio šūvio, kuris turėjo būti mirtinas, tuoj pat šovė ir profesionalus vietinis medžiotojas. Tada galiūnas krito.
Kai medžiotojas jau turi Didįjį penketą, vargu ar bereikia rašyti apie sumedžiotas antilopes ir kitus žvėris, kurių Kęstutis Stragys turi trofėjų kolekcijoje.