Pir­ma­sis su­me­džio­jęs Di­dį­jį pen­ke­tą

Me­džio­to­jų bei žve­jų ke­lio­nės yra ir pa­sau­lio pa­ži­ni­mas. Ki­to­se vals­ty­bė­se at­si­dū­rę žve­jai bei me­džio­to­jai pri­sta­to ir mū­sų ne­di­de­lę ša­le­lę. Na ir, ži­no­ma, juos vi­lio­ja me­džiok­lė žvė­rių, ku­rių Lie­tu­vo­je nė­ra. Vi­lio­ja re­to dy­džio, Lie­tu­vos van­de­ny­se ne­gy­ve­nan­čios žu­vys.

Lie­tu­vo­je ne­pri­klau­so­my­bė at­kur­ta 1990 me­tais, o ne­pra­bė­gus de­šimt­me­čiui, gru­pė ži­no­miau­sių ša­lies me­džio­tų su­si­bū­rė į „Sa­fa­rio” klu­bą. Šis žo­dis reiš­kia ke­lio­nę. Ma­no su­pra­ti­mu, į klu­bą su­si­bū­rė ke­lio­nių ben­dra­min­čiai, no­rin­tys pa­pa­sa­ko­ti apie ki­to­se ša­ly­se pa­tir­tus nuo­ty­kius.

Šio klu­bo ini­cia­to­rius bu­vo me­džiok­lės tro­fė­jų eks­per­tas, CIC na­rys, tu­rin­tis be­ne di­džiau­sią Eu­ro­po­je sa­vo su­me­džio­tų tro­fė­jų ko­lek­ci­ją, vie­nas ži­no­miau­sių pa­sau­lio me­džio­to­jų, o da­bar jau ir kny­gos „Me­džio­to­jo už­ra­šai” au­to­rius Al­gi­man­tas Šeš­kaus­kas.

Tai jo na­muo­se 1999 me­tų pa­bai­go­je, ša­lia Kau­no esan­čio­je La­pių gy­ven­vie­tė­je, su­si­rin­ko pir­mie­ji ku­ria­mo „Sa­fa­rio” klu­bo na­riai. Tarp jų bu­vo ir Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas, Jo Eks­ce­len­ci­ja Al­gir­das Bra­zaus­kas. Pir­muo­ju klu­bo pre­zi­den­tu iš­rink­tas Ge­de­mi­nas Kie­sus. Bet jo ne­bė­ra tarp gy­vų­jų. Ma­nau, jog ka­da nors į klu­bą su­si­burs ir žve­jai „sa­fa­ris­tai“.

Da­bar jau dau­gy­bę mū­sų tau­tie­čių, me­džio­ju­sių ir žve­jo­ju­sių vos ne vi­so­se pa­sau­lio vals­ty­bė­se, mir­kiu­sių meš­ke­res van­de­ny­nuo­se ir įvai­riuo­se tų ša­lių van­de­ny­se, ga­li­ma lai­ky­ti „sa­fa­ris­tais“, nors net nė­ra to­kio klu­bo na­riai.

Nors žo­dis „sa­fa­ri” reiš­kia ke­lio­nę, vis­ dėlto daž­niau­siai var­to­ja­mas, kai kal­ba­ma apie me­džiok­lę Af­ri­ko­je.

Jau dau­gy­bė Lie­tu­vos me­džio­to­jų lan­kė­si įvai­riau­sio­se Af­ri­kos vals­ty­bė­se. Mū­sų tau­tie­čiai yra su­me­džio­ję liū­tų, bui­vo­lų, dram­blių, ra­ga­no­sių, kro­ko­di­lų, be­ge­mo­tų, ži­ra­fų, jau ne­kal­bant apie šim­tus įvai­riau­sių an­ti­lo­pių, kar­puo­čių (pa­na­šūs į šer­ną). Van­de­ny­nuo­se yra su­ga­vę ryk­lių, ki­tų re­to dy­džio žu­vų.

Kai pra­dė­jau rink­ti me­džia­gą šiai kny­gai, dar nė vie­nas lie­tu­vis ne­bu­vo su­me­džio­jęs Di­džio­jo pen­ke­to. Kai kas jau bu­vo pa­gul­dęs liū­tą, dram­blį, le­o­par­dą. Ta­čiau pen­ke­to dar nie­kas ne­tu­rė­jo. Ir štai, Lie­tu­vos me­džio­to­jus ap­skrie­jo ži­nia – kau­nie­tis Kęs­tu­tis Stra­gys jau tu­ri pen­ke­tą (dram­blys, liū­tas, ra­ga­no­sis, bui­vo­las, le­o­par­das).

K.Stra­gys me­džio­ja nuo 1983 m. Tai jau di­de­lis me­džio­to­jo sta­žas.

Pir­ma­sis K. Stra­gio sa­fa­ris bu­vo Na­mi­bi­jo­je 1998 m. Ten su­me­džio­jo ku­du, orik­są, kar­vi­nę an­ti­lo­pę, šok­li­ą­ją ga­ze­lę. Bokš­te­ly­je, ty­ko­jant kar­puo­čio, at­ėjo ka­ra­ka­las. To­je me­džiok­lės vie­to­je tai re­tas at­ve­jis. Šū­vis bu­vo taik­lus.

Iš Di­džio­jo pen­ke­to pir­mas su­me­džio­tas liū­tas. Tai bu­vo Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je (PAR), Ka­la­ha­rio dy­ku­mo­je, ne­to­li sie­nos su Bot­sva­na. Žvė­rių ka­ra­liaus pė­do­mis K. Stra­gys, jė­ge­ris ir pėd­se­kiai ėjo ke­lias va­lan­das.

Da­bar at­ro­do vis­kas pa­pras­ta – šau­tu­vas pa­gul­dy­tas ant sto­vo, šū­vis, ir gu­li liū­tas. Ta­čiau iki to, įsi­vaiz­duo­ju, kiek bu­vo ad­re­na­li­no, kai K. Stra­giui pėd­se­kiai pa­ro­dė liū­tą – ne­ei­li­nį žvė­rį, ku­rį bu­vo su­ma­nęs su­me­džio­ti. To­je ke­lio­nė­je liū­tus su­me­džio­jo Vi­das Mekš­rū­nas ir Al­gi­man­tas Šeš­kaus­kas.

Ant­ras Di­džio­jo pen­ke­to žvė­ris, ku­rį su­me­džio­jo K. Stra­gys, – ra­ga­no­sis. Kaip da­bar pri­si­me­na me­džio­to­jas, tai di­de­lis, įspū­din­gas žvė­ris. Nors sve­ria apie ke­tu­rias to­nas, bė­ga grei­tai – var­gu ar nuo jo pa­bėg­tum.

Pri­slin­ko prie ra­ga­no­sio ir tai­kė­si į men­tę. Su­žeis­tas į šir­dies plo­tą nu­bė­go apie tris ki­lo­met­rus. Te­mo, tad at­ra­do tik ki­tą ry­tą.

Le­o­par­dą pa­vy­ko su­me­džio­ti Na­mi­bi­jo­je. Sun­ki me­džiok­lė. Bu­vo žie­ma. Tem­pe­ra­tū­ra – nu­li­nė. Lauk­ti prie jau­ko te­ko de­šimt die­nų nuo ket­vir­tos va­ka­ro iki vie­nuo­lik­tos. Nie­ko. Pa­si­ro­do, ne­to­lie­se le­o­par­dai bu­vo pa­pjo­vę jau­ną elan­dą. Pa­si­sta­tė slėp­tu­vę ir nu­ty­ko­jo. Prie­te­mo­je at­ėjo gra­žus pa­ti­nas. Po šū­vio, kri­to vie­to­je. Šiaip nak­tį su­žeis­to le­o­par­do nie­ka­da ne­se­ka. Tai la­bai pa­vo­jin­gas žvė­ris. Iš Na­mi­bi­jos nu­si­ga­vo į PAR su­me­džio­ti bui­vo­lo. Bui­vo­lai la­bai jaut­rūs. Ty­ko­jo va­ka­re, to­je vie­to­je, kur lan­ko­si tie žvė­rys. Iš krū­mų iš­lin­do vi­sas bū­rys. Po šū­vio pa­bė­go

ko­kius ke­tu­rias­de­šimt met­rų. Ne­kren­ta, o ar­tyn ne­isi. Pa­ga­liau pa­gul­dė ra­guo­tį.

Su­me­džio­jęs ke­tu­ris Di­džio­jo pen­­­ke­to žvė­ris, K. Stra­gys pa­si­sten­gė kuo grei­čiau pa­gul­dy­ti ir dram­blį.

Ne to­kia jau pa­pras­ta šio ga­liū­no me­džiok­lė. Kar­tais dram­blys puo­la, nors ne­si­ruo­ši jo nė šau­ti. Rei­kia įveik­ti ne­ma­žus at­stu­mus, kol su­ran­di ban­dą. Dram­bliai per pa­rą ju­da apie 18 va­lan­dų. Tai bu­vo Zim­bab­vė­je. Kol ap­ti­ko dram­blių pė­das, te­ko kas­dien pa­si­va­ži­nė­ti po 150-200 ki­lo­met­rų. Kai me­džio­to­jai pa­ma­to dram­blių pė­das, se­ka pas­kui kai­me­nę. Ne taip pa­pras­ta iš di­de­lio bū­rio at­si­rink­ti tin­ka­miau­sią su­me­džio­ti.

Ta­da du kar­tus se­kė pė­do­mis. Pir­mą­jį – ne­pa­vy­ko. Dram­bliai pra­stai ma­to ir gir­di, bet tu­ri pui­kią uos­lę. Pa­ju­tę žmo­nes, ga­li iš kar­to pul­ti. Jei taip at­si­tin­ka, ne­ga­li­ma ju­dė­ti – su­tryps. Kai puo­la pa­vo­jų pa­ju­tęs dram­blys – kaip trau­ki­nio gar­ve­žys – ne­su­stos.

Yra bu­vę daug mir­ti­nų at­ve­jų. Vie­ti­niai me­džio­to­jai pa­sa­ko­jo, kad per pas­ta­rą­jį pus­me­tį dram­bliai su­try­pė vie­nuo­li­ka žmo­nių.

Bu­vo pa­va­ka­rys, kai pėd­se­kiai nuo kal­no pa­ma­tė dram­blių kai­me­nę. Kęs­tu­čiui Stra­giui su pėd­se­kiu te­ko ge­ro­kai pa­bė­gė­ti, kol prie jų pri­ar­tė­jo. Šo­vė į šir­dį. Prieš tai du kar­tus puo­lė, nors ne­si­ruo­šė šau­ti.

Po K. Stra­gio šū­vio, ku­ris tu­rė­jo bū­ti mir­ti­nas, tuoj pat šo­vė ir pro­fe­sio­na­lus vie­ti­nis me­džio­to­jas. Ta­da ga­liū­nas kri­to.

Kai me­džio­to­jas jau tu­ri Di­dį­jį pen­ke­tą, var­gu ar be­rei­kia ra­šy­ti apie su­me­džio­tas an­ti­lo­pes ir ki­tus žvė­ris, ku­rių Kęs­tu­tis Stra­gys tu­ri tro­fė­jų ko­lek­ci­jo­je.