Prieš išvažiuodama turėjau du tikslus: įgyti patirties, kurios negalėjau gauti Lietuvoje ir pateikti kiek įmanoma daugiau informacijos apie Nigeriją, kurios pati negalėjau rasti, arba rastoji manęs netenkino. Žmonėms, išgirdusiems sąvoką „savanorystė“ ir dar Afrikoje, labai dažnai tai siejasi su pasaulio gelbėjimu vienu ar kitu aspektu.
Aš – ne motina Teresė. Niekada net tyliai nesvajojau išgelbėti pasaulio ir niekada nemąsčiau, kad turiu padėti vargšams Afrikos vaikams. Kai reikėjo rinktis projektą, atmečiau visus pasiūlymus, susijusius su tiesiogine pagalba, t.y. darbą našlaičių namuose, mokyklose ir su benamiais, gyvenančiais gatvėse, asocialiais žmonėmis.
Savanorystę aš šifruoju kiek kitaip, t.y. kaip darbą, kuris nėra materialiai atlyginamas. Aš pasirinkau pirmiausia pagalvojusi apie patirtį, ir, jeigu tai prisidės prie kieno nors gyvenimo pagerinimo, – puiku! Man tikrai buvo nesvarbu, kur atliksiu savanorišką tarnybą – Afrikoje, Azijoje ar kurioje nors turtingoje Europos šalyje, aš tik norėjau dirbti ir keliauti. Taip aš ir atsidūriau Nigerijoje.
Projektas, kurį gavau, daugiau ar mažiau atitiko mano lūkesčius. Dirbu „Action health incorporated“ (AHI) nevyriausybinėje pelno nesiekiančioje organizacijoje, kurios tikslas yra sudaryti visas galimybes jaunimui gauti reikiamos informacijos ir gebėti priimti atsakingus sprendimus, susijusius su jų sveikata bei vystymusi.
Viena iš pagrindinių užduočių – lytinis švietimas ir supažindinimas su reprodukcine sveikata. Organizacija dirba šešias dienas per savaitę daugiausia su 9–24 metų žmonėmis, kurie gauna informaciją, priklausomai nuo jų amžiaus grupės. Šie žmonės gali ne tik gauti teorinę informaciją, bet ir AHI klinikoje pasitikrinti sveikatą bei sužinoti savo ŽIV statusą ar atlikti kitus ginekologinius testus. AHI taip pat organizuoja mokymus mokytojams ar žemesnio lygio medicinos darbuotojams, kurie dirba su jaunimu.
Daugiau ar mažiau visi savanoriai žino, koks darbas jų laukia. Prieš pasirašant projekto sutartį visi savanoriai gauna būsimo darbo aprašymą, tačiau kaip ir viskas Nigerijoje, taip ir kontraktai gali netikėtai būti pakoreguoti.
Nors ganėtinai aiškiai įsivaizdavau, koks darbas manęs laukia, vos tik atvykusi sužinojau, kad jau iškilo kažkokių komplikacijų, ir mano projektas buvo pakeistas. Negana to, man, atvykusiai į savo naująją darbovietę, niekas nedavė jokių konkrečių pareigų. Jų globėjiškas tonas ir nenorėjimas manęs pervarginti po mėnesio tapo nepakeliamas, nes nieko rimto neveikiau.
Pradėjau skųstis, tačiau atrodė, kad aplinkiniai nenori pasidalyti darbu, lyg kėsinčiausi iš jų atimti paskutinį duonos kąsnį. Mano vadovas irgi vis aiškino, kad labai greitai jis duos man darbo tiek, kad neturėsiu kada net galvos pakelti. Kantriai palaukiau dar mėnesį, tačiau situacija nepagerėjo, kol galiausiai vienas direktorių mane pastebėjo padedant dirbti kito departamento darbuotojai. Nuo tada pradėjau gauti naujų užduočių ir dabar esu pakankamai užsiėmusi.
Dirbu penkias dienas per savaitę nuo 8 ryto iki 5 valandos vakaro. Priklausau tyrimų ir dokumentacijos departamentui, kuris atsakingas už žurnalo paaugliams leidimą, AHI publikacijas, biblioteką ir AHI tinklalapį. Esu vyresniojo programų vykdytojo asistentė. Padedu rašyti straipsnius jaunimo žurnalui, raportus, tenka peržiūrėti AHI leidžiamas publikacijas, žurnalus, tinklalapį ir pateikti komentarų, pastabų, papildyti naujomis idėjomis. Padedu organizuoti skaitymo konkursus ir priklausau kasmetinio festivalio jaunimui organizavimo komitetui. Be viso to, nuo vasario iki balandžio mėnesio turėjau studentų klasę, kuriuos mokiau kompiuterinio raštingumo.
Mano darbovietė, atsižvelgiant į Nigerijos sąlygas ir tai, kad ji pelno nesiekianti organizacija, yra turtinga. AHI turi trijų aukštų pastatą, susidedantį iš dviejų sektorių, be to, šiuo metu yra statomi svečių namai. Beveik kiekviename kabinete yra oro kondicionieriai. Pusė darbuotojų šiais metais gavo naujus kompiuterius. Didžioji dalis kompiuterių yra prijungti prie interneto. Nuo pat mano darbo pradžios neturiu nuolatinės sėdėjimo vietos, tačiau turiu galimybę beveik kiekvieną dieną naudotis internetu, kuris, nors ir labai lėtas (1,2 MB nuotrauką išsiųsti užtrunka 8–15 min.), vis dėlto suteikia galimybę pasidalinti naujienomis ir žiniomis apie Nigeriją su Lietuva.
Savanorių projektai skirtingi ir priklauso nuo savanorio pageidavimų bei norų ir koordinuojančios organizacijos galimybių surasti darbą, esant adekvačioje aplinkoje.
Prieš kelis mėnesius viena savanorė iš JAV baigė savo projektą AHI, kur praleido beveik metus. Ji padėjo organizuoti kasmetinę konferenciją, susijusią su lytiniu švietimu Afrikoje. Savanorė iš Danijos dirba su viena nevyriausybine organizacija, kuri atsakinga už naujų projektų pateikimą švietimo srityje. Kitų savanorių projektai dažniausiai susiję su vaikais. Tina, Kristina ir Dženi jau paliko Nigeriją. Kristina ir Dženi dirbo vaikų darželyje, o Tina – našlaičių namuose.
Vasario pradžioje atvyko trys naujos savanorės. Uosa iš Švedijos dirba našlaičių namuose, Miriam iš Vokietijos – tame pačiame darželyje, kur dirbo Kristina, o Katherina, taip pat atvykusi iš Vokietijos, dirba su aklais žmonėmis.
Jeigu manęs kas paklaustų patarimo apie savanorystę Nigerijoje, tikrai nepulčiau įrodinėti nei teigiamų, nei neigiamų dalykų. Visi mes esame skirtingi, su skirtingais poreikiais ir skirtingu pasaulio suvokimu. Nigerija – ypatinga šalis, kuri pareikalaus daug nervų, energijos ir ištvermės. Jei reikėtų dar kartą važiuoti – nevažiuočiau, bet, manau, niekada nesigailėsiu, kad pasiryžau metams važiuoti į Nigeriją savanoriauti, o ne į Angliją uždarbiauti, nes tai, ką gaunu, – neįkainojama patirtis.