Svečiuose pas orangutanus (nuotraukos)

Borneo – buvusi Azijos dalis, atskilusi nuo žemyno ne taip jau senais geologiniais laikais. Tuomet Sumatra, pusiasalinė Malaizija ir Borneo buvo vienas gabalas. Ta bendra praeitis puikiai paaiškina, kodėl visose šiose trijose vietose labai daug tų pačių gyvūnų ir augalų rūšių. Ypač Sumatra panaši į pusiasalinę Malaiziją – juk jas skiriantis sąsiauris atsirado vos prieš 10 000 metų. Borneo nuplaukė anksčiau. Tad ir endemikų ten daug gausiau, gavusių laiko paevoliucionuoti.

Šią didžiulę tropinę salą dalijasi trys valstybės – Indonezija, Malaizija ir Brunėjus. Pastarasis – mažiukas musulmoniškas kraštas. Su sultonu priešakyje, kuris vienu metu su savo 16 milijardų dolerių buvo turtingiausias planetos gyventojas. Brunėjuje – sausas įstatymas. Tik užsieniečiams leidžiama įsivežti 12 skardinių alaus ir 2 litrus vyno ar stipriųjų gėrimų. Tačiau buvo pastebėta, kad taurelę mėgstantys „ekspatai“ labai jau dažnai šmirinėja tarp Brunėjaus ir Malaizijos apsipirkti. Valdžia susigriebė. Įvedė apribojimą – užsienyje reikia išbūti bent 48 valandas, idant galėtumėte grįžti pasipildę atsargas. Pačiame Brunėjuje kai kurie restoranai „iš po stalo“ pardavinėja alkoholį, supiltą į arbatinukus.

Įdomiausios, ko gero, Malaizijai priklausančios dalys – Sabahas ir Saravakas. Čia daugiau saugomų teritorijų, didesnė kraštovaizdžio įvairovė. Čia ir gana aukštas Kota Kinabalu kalnas. Biologinės įvairovės „sala“, kur nuo aukščio griežtai priklauso vienų ar kitų gyvūnų ir augalų rūšių paplitimas.

Čia ir seniausi pasaulio miškai – Borneo lyguminės džiunglės. Arba jų likučiai. Malaizija godžiai kirto savo džiungles, kur auga vertingiausios (vartotojų supratimu) medžių rūšys. Jos pirmos ir krisdavo, pakirstos modernaus pjūklo. Didžiuliai miškai nuskurdo bemat. Aktyvus plynas kirtimas tiek Indonezijoje, tiek Malaizijoje padarė savo. Kas vietoj džiunglių? Vadinamasis antrinis miškas, jeigu jį apskritai galima mišku vadinti. Ten suveši įvairiausios smulkios medžių, krūmų ir vijoklių rūšys, nes saulė dabar jau lengvai pasiekiama. Drėgmės pilna, o chlorofilas dosniai gamina maistą. Dangaus neberemia medžiai galiūnai, kurių kiekviename rastume tokią begalę gyvūnų ir augalų rūšių, kad galva apsisuktų. O pirminis tropinis miškas nebeataugs.

Didžiai gerbiamas profesorius Vaidotas Antanaitis sakydavo, kad jeigu miškas kertamas, būtina protinga miškotvarka. Kaip daržovių lauke. Prieš keletą metų man atrodė, kad ne visai taip. Buvau gamtosaugos fanatikas, besiremiąs daugiau emocijomis nei faktais. Dabar ir man aišku, kad protingas miško naudojimas mūsų sąlygomis visiškai priimtinas. Nes ekosistema nėra tokia kompleksinė ir sudėtinga kaip tropikuose. Ji jauna. Ji atsikuria. Vėl išauga pušynas.

Tačiau pirminiuose brandžiuose tropiniuose miškuose kitaip. Drėgmė ir aukšta temperatūra skatina itin greitą antrinės augmenijos išvešėjimą. Ką jau kalbėti apie medžius, išnyksta unikalios augalų ir gyvūnų rūšys. Jos senos. Jos žiauriai specializuotos. Nemoka, negali, nesugeba prisitaikyti prie pakitusios aplinkos dėl aibės sąlygų. Diversifikacija dėl vienų ar kitų objektyvių priežasčių neįmanoma. Visai ne taip kaip tarptautinėse korporacijose. Dulkių siurblių paklausa krito – gaminsime raketas. Arba atvirkščiai.

Spaudžiama įvairiausių gamtosaugos organizacijų, Malaizija pradėjo vadinamuosius „selektyvinius“ kirtimus. Esą paliekame dalį brandaus miško ir taip padedame ekosistemai atsikurti. Manau, kiekvienam skaitytojui aišku, kokie medžiai paliekami. Kreivi, šleivi ir antrarūšiai. Aukščiausia rūšis – didžiuliai ir itin geros (ir labai brangios) medienos milžinai – jie po pjūklu keliauja pirmieji. Tačiau geriau mažiau negu nieko. Daugybė paukščių ir kitų gyvūnų rūšių gana neblogai prisitaiko prie iš dalies (pabrėžiu – iš dalies) pasikeitusios aplinkos.

Be Indonezijai priklausančiosios Borneo dalies, Malaizijos Sabahas ir Saravakas užima atitinkamai 76 115 ir 124 450 km2. Sabahe gyvena 2,5 milijono, Saravake – 2,4 mln. gyventojų. Jeigu planuojate aplankyti Borneo, geriausia vykti į Sabahą. Čia didžiausia įvairovė – nuo Kota Kinabalu viršūnės (4 095 m) iki lyguminių džiunglių ir krištolo skaidrumo Pietų Kinijos jūros. Sostinėje Kota Kinabalu ir apylinkėse – puikūs, tikrai prabangūs viešbučiai. Taip pat ir specializuoti nardymo kurortai. Vieni gražiausių pasaulyje rifai. Ir visai įkandamomis kainomis. Nuo pradinukų iki senų vilkų – priima visus. Jeigu norite detalios informacijos apie kainas ir viešbučius nardytojams, brūkštelėkite į info@diveborneo.com.

Golfininkų taip pat neturėtų nuvilti šios vietos. Aplink yra trys dideli golfo kurortai. Tai „Shangri-La Rasa Ria“, „Shangri-La Tanjung Aru“ ir „Nexus Karambunai“. Pastarasis prie pat jūros. Krantas smėlėtas, jūra šilta ir labai skaidri. Jeigu pasiseks, čia galima pamatyti milžinišką bangininį ryklį. Žmonėms jis jokio pavojaus nekelia, nes minta planktonu. Tad į šio milžino skanskonių sąrašą mes tikrai nepatenkame. Drąsuoliams kartais pavyksta ir paplaukioti su jais, vos neįsikibus į šį taikų gremėzdišką mėsos luitą.

Kainos golfo viešbučiuose – apie 200 USD už kambarį. Malaizijoje, kaip ir daug kur Azijoje, kainų skirtumas tarp vienviečių ir dviviečių kambarių arba nulinis, arba minimalus. Dažniausiai nulinis, o tai juos maloniai skiria nuo Europos ar Amerikos. Tropinis ekvatorinis klimatas, tad lyti gali bet kada. Lietingiausias yra kovas, balandis ir spalis, tad geriau jų pasistengti išvengti.

Patekti į Kota Kinabalu nesunku. Pakilus iš Vilniaus skristi į kurį nors iš didelių Europos oro mazgų (Frankfurtą, Londoną) ir ten tęsti kelionę arba per Singapūrą, arba per Kvala Lumpūrą. Iš Malaizijos sostinės kelis kartus per dieną į Borneo skraido Malaizijos oro linijos. O iš Singapūro – Singapūro oro linijų antrinis produktas – „Silk Air“. Žinoma, siūlyčiau skristi ilgąją dalį su Azijos oro linija. Ten ir aptarnavimas, ir garso bei vaizdo programos įvairesnės. Visose klasėse yra individualūs ekranai kiekvienam keleiviui. Ar Singapūre, ar Kvala Lumpūre galima praleisti bent dieną pakeliui į Kota Kinabalu. Bilietų kainos ekonominėje klasėje svyruoja tarp 4 000 ir 5 000 Lt. Vizų mums nereikia nei į Singapūrą, nei į Malaiziją. Įdėtas spaudas duoda leidimą turistauti iki 30 dienų.

Atskridote. Kelionė gana ilga ir kiek varginanti. Jeigu esate kelionę užsakę iš anksto, jus, suprantama, sutiks, paims už ausyčių, ir į viešbutį. Jeigu vykstate žaisti golfo, dažnai ir nenorėsite landžioti po džiungles. Tad lagaminus galima išsikrauti jau atvykus. Jeigu nardyti – tiesiai į nardymo kurortą. Jeigu „laukiniai“ turistai – į kelionių agentūrą arba oro uoste, arba mieste. Jų daug, turistų taip pat nemažai.

Jeigu esate nuotykių ieškotojai, nenusivilsite. Šalia miesto – Pietų Kinijos jūra. Krantas čia prastas, reikia samdytis motorinę valtį, kad su vėjeliu nuskrietumėte į salas. Jos – kaip atsitiktinai bangų pažerti gintarai – gana netoli nuo kranto. Čia jau galima išversti bambą labai balto smėlio paplūdimyje, pasiturkšti labai jau šiltame ir skaidriame vandenyje. Pasivaikščioti takučiais salų džiunglėse, kur net paukščiai-raganosiai ne taip jau reti.

Tik jau, neduokdie, nesugalvokite ilgai voliotis po saule. Net jeigu jūsų apsauginio kremo filtras siekia 50, čia mūsų artimiausioji žvaigždė kerta tokia jėga, kad dėl padarinių galite drąsiai kreiptis į kosmetikos firmą dėl kompensacijos. Jeigu jau deginatės, tai kaip didkepsnis su krauju ant grotelių. Kelias minutes iš vienos, kelias iš kitos pusės, ir viskas. Iki kitos dienos. Jūroje dar blogiau. Visokie saulės atspindžiai ir atšvaitai (neskaitant pačios saulės) užtikrins, kad rytą spalva jūs priminsite gerai išvirtą Kamčiatkos krabą.

Dieną kitą pabimbinėję traukite toliau. Ar su grupe, ar reisiniu autobusu, ar samdytu automobiliu (geriausiai su vairuotoju). Architektūra Kota Kinabalu mieste nelabai verta dėmesio. Kitas logiškas kelionės tikslas – Kota Kinabalu nacionalinis parkas. Čia dunkso to paties pavadinimo kalnas dantyta viršūne. Sniego nėra – tokiems rimtiems tropikams per žemai. Daug turistų nori kartis į viršūnę. Yra gerai žymėti takučiai ir jeigu pradėsite anksti rytą 2 kilometrų aukštyje, iki vakarienės nuriedėsite atgal. Parkas – UNESCO pasaulio paveldo objektas. Dar viena nuostabi Žemės dalelytė.

Gyventi yra kur – labai komfortiškame aukštyje, apie 1,5 km. Čia nebeslėgs varginantis karštis. Aplinkui – vešlus miškas. Pilnas stebuklų ir staigmenų. Išlindus iš bungalo švintant aplinkui verda gyvybė. Būriai spalvotų sparnuočių siuva po krūmus ir medžius. Tokių kaip žalioji šarka ar raudonasis saulėpaukštis nesupainiosite su niekuo. Kitokios staigmenos gali būti ne tiek malonios, ypač jautresniems keliautojams. Pavyzdžiu gali būti milžiniška Kinabalu dėlė, gyvenanti tarp drėgnų pūvančių lapų miško paklotėje. Azijos tropikuose dėlių apskritai apstu. O gyvena jos ir ant žemės, kitaip nei mūsiškės.

Už 40 km nuo parko – Poringo karštieji šaltiniai. Mėgstantiems pasiturkšti, atgauti jėgas ir pakvėpuoti siera. Turistų čia dažnai devynios galybės, dauguma iš Singapūro, Honkongo ir Taivano. Jų grupės kiek primena skėrius. Bet čia yra gana didelė atrakcija – kabantis kelias nei daug, nei mažai, o 41 m aukštyje. Jūs vaikštote džiunglių milžinų viršūnėse (beveik). Ir jeigu almanti ir spygčiojanti kinų minia nenubaidys paukščių ir beždžionių, gali būti visai įdomu. Einant toliau, gana slidus ir uolėtas takutis, šen bei ten kertantis upelius ir kriokliukus, atves jus į brandžias džiungles. Stulbinantis kontrastas – kinų turistų nė su žiburiu čia nerasi. O atpildas už pastangas rioglinant slidžiais akmenimis – retas ir sunkiai pamatomas kuoduotasis kėkštas.

Dar vienas logiškas taškas kelionėje – Sandakano miestas. Iš jo galima keliauti į keletą labai viliojančių Borneo vietų. Sandakane apstu gerų viešbučių, jeigu norite atsipalaiduoti. Ir planuoti tolesnius žingsnius, jeigu to dar nepadarėte. Iš Sandakano nesunkiai pasiekiamos bent trys ekoturizmo perlai. Vienas jų – Sepiloko orangutanų reabilitacijos centras. Orang Utan – bahasa indonesia kalba – miško žmogus. Vargu ar kas galėtų būti arčiau tiesos. Juk šios būtybės elgsena ir išvaizda dažnai pralenkia žmones. Bent jau taip, kaip mes juos įsivaizduojame. Įdvasintus, vos ne tobulus. O čia beždžionės. Na, tegu žmogbeždžionės.

Įsigilinkite į pavadinimą, neapsiriksite. Pamačius juos laukinėse (dar) džiunglėse, nesulauksite agresijos, baimės ar net abejingumo. Švelnus smalsumas, ko gero, bus geriausias atsakymas. Ir žinoti, kaip elgiamasi su šiais be galo mielais ir švelniais padarais, tiesiog baisu. Kaip dėl nepaprastos išvaizdos jie gaudomi ir parduodami Indonezijos turguose turtingiems žmonėms ne už labai didelę kainą. Juk į užsienį neišveši. CITES konvenciją labai gerbia visos oro linijos. Ir muitinės. Arba bijo atsakomybės ir didžiulių baudų. Tad orangutanų rinka – vietinė. Ir kaina joje atitinkamai mažesnė. Dažniausiai motina brakonierių nušaunama, o mažylis parduodamas. Motina suvalgoma. Štai taip.

Šių mielų gentainių biologiją ir apsaugos problemas ilgus metus tyrė JAV gyvenanti tėvynainė Birutė Galdikas. Sepiloko centras – vos 25 km nuo Sandakano. Galima nusigauti taksi už maždaug 100 ringitų (apie 70 Lt). Patraukliausias reginys – orangutanų maitinimas pienu ir bananais. Rytą ir po pietų. Per rytinį maitinimą būna gana daug prisigrūdę turistų, atvykstančių vienai dienai, be nakvynės. Pernakvoti centre yra kur, ne 5 žvaigždės, bet visai pakenčiama. O tropinė augmenija ir pakelti nuo žemės mediniai takučiai – tiesus kelias pažinti džiungles iš arčiau. Čia jų saugoma daugiau kaip 5 000 hektarų. Per popietinį maitinimą žmonių mažiau. Pasmaguriauti prisistato ir uodeguotosios makakos. Kad ir kas būtų, nieku gyvu nebandykite liesti ar glostyti orangutanų. Galite būti nesuprasti. Išsirūpinus leidimą galima su gidu leistis į 5 km ilgio kelionę per džiungles ir mangrovų miškus.

Iš Sandakano galima nusigauti iki dar vieno biologinės įvairovės stebuklų. Tai Kinabatangano upė ir ją supantys miškai. Reikia važiuoti iki Sukau, kur upės pakrantėse yra keletas ekologinių viešbutukų. Čia jums organizuos kerinčias keliones valtimis. Be jau matytų orangutanų, čia dar viena žvaigždė – keisčiausios Proboscis beždžionės. Smėlinės spalvos su didžiulėmis nosimis. Endemikai. O be šio dvejeto – dar 8 primatų rūšys.

Kartkartėmis galima pamatyti (ir išgirsti) virš upės praskrendančius paukščius-raganosius. Čia galima pamatyti visas aštuonias Borneo gyvenančias rūšis. Žiūrėdamas į šiuos galingus paukščius keistai milžiniškais snapais stebiesi, kaip jie apskritai paskrenda. Bet snapas tuščiaviduris ir lengvas lengvas. Kai didžiulio medžio uokse patelė padeda kiaušinius, patinas ją „užmūrija“ moliu. Ne dėl neištikimybės baimės, tik dėl jos ir jauniklių saugumo. Patinas sąžiningai dirba, kad ir patelė, ir jaunikliai būtų sotūs.

Vėžlių sala (angl. Turtle Island) vėlgi nesunkiai pasiekiama iš Sandakano. Čia smėlėtuose paplūdimiuose kiaušinius deda dvi retos jūrinių vėžlių rūšys. Kiaurus metus. Bet geriausia tarp liepos ir spalio. Jūra ramesnė. Pagrindinėje iš trijų salų yra vėžliukų „inkubatoriai“ smėlyje, tyrimo centras ir viešbutukas turistams. Jeigu norite pamatyti mėnulio šviesoje į krantą sunkiai išsistumiančias galingas vėžlių pateles, čia reikia būti naktį. Pamatysite, kaip surenkami kiaušiniai. Kaip ritasi vėžliukai. Kaip jie saugiai paleidžiami į jūrą.

Nuo Sandakano iki Lahad Datu – dvi su puse valandos kelio. Pačiame mieste veikti nėra ko, nebent pavalgyti. Jūsų tikslas – Danum slėnis. Žalias kaip tamsus smaragdas. Beveik iškirstas. Bet centre – griežtai saugoma teritorija itin vaizdingoje vietoje. Džiunglės nepaliestos, pirminės. Kalvotesnėse vietose šniokščia upeliai. Tarp mistiškų medžių besiplaikstantys rūko gabalai tolydžio užkloja ar atidengia lianų raizgalynę ir bromelijomis apaugusias medžių šakas. O jau garsai!

Pačioje šio rojaus širdyje – ekologinis viešbutis. Bungalai, aukštai pakelti virš žemės. Sujungti mediniais takais. Puikūs, profesionalūs gidai, kurie jums parodys tokius „nepamatomus“ paukščius kaip povinis fazanas ar raudonasis plačiažiotis. Takučių džiunglėse daug. Bet čia tikra dėlių karalija. Intensyviai spindžiuodamos jos metasi link jūsų, tikėdamosi pagaliau paragauti kraujuko. Ką galima trumpai apie jas tarstelėti? Vienas tikrai pozityvus dalykas – jos neperduoda jokių parazitų. Kitaip nei talentingieji uodai, turintys akinantį arsenalą gyvūnėlių, taip ir trokštančių mumyse apsigyventi.

Bet uodai atsilieka vienu – kai jie kanda, dažniausiai jauti. O kai kanda dėlė – ne. Ji juk daug didesnė už uodą. Stulbina visiškai unikalios šito padarėlio savybės. Didžioji medikė pirmiausia suleidžia jums tobulo anestetiko, o po to kalio citrato, kuris stabdo kraujo krešėjimą. Dažniausiai sužinote, kad jumis pasimaitino, pamatę žaizdelę, plūstančią krauju. Ir sustoti jis niekaip nenori – ar negali. Pamačius prisisiurbusią dėlę, atsikratyti jos labai paprasta. Tereikia bakstelėti ar purkštelėti vabzdžių repelento ir per sekundę ji nukris. Aišku, išpampusi. Tropiniuose Azijos miškuose dėlių gausybė daug kam kelia siaubą. Be reikalo. Juolab kad ir apsisaugoti nuo jų lengva. Molingais džiunglių keliukais vaikščiokite tik su guminiais batais. Tereikia gerai aptepti bato dalį repelentu ir labai reta dėlė sugebės prasmukti. Per dieną klajonių užsidirbi gal vieną ar dvi. Smulkmena. O šit su mumis atvyko kanadietis, toks „bravas“ vyras. Ką aš čia smulkinsiuosi, sako. Nebijau aš tų dėlių. O kai grįžo ir iš batų tiesiogine prasme pylė lauk kraują, susimąstė.

Danum slėnyje taip pat yra puikūs kabantys keliukai – rimtame aukštyje. Čia galite praleisti daug laiko, stebėdami kas gi vyksta medžių viršūnėse. Ir dar – naktiniai safariai visureigiu po džiungles. Galingų žibintų šviesoje staiga pasirodo dvimetrinė karališkoji kobra, grakščiais judesiais nykdama į džiunglių tankumyną. Visureigio šviesose sustingsta mažytis elniukas. Būtų kaip jūrų kiaulytė, jeigu ne ilgos kojos. Suūkia žuvinis apuokas ir gidas per trumpą laiką pagauna jį žibinto spinduliu, o mes žiūronais. Šios magijos „paketas“ nuo Lahad Datu ir grįžtant atgal 5 dienoms ir 4 naktims kainuoja apie 1 700 Lt. Čia įeina visos dienos maitinimas, visos ekskursijos ir gidų paslaugos.

O iš Lahad Datu – 40 minučių skristi iki Kota Kinabalu. Po to – namo ar dar kur nors. Ir ilgai ilgai rūšiuoti atmintyje tuos įspūdžius, kuriuos taip neegoistiškai dalija trečia pasaulio sala – Borneo.