Hitlerininkai brutaliai naikino lietuvybę Rytprūsiuose, bet dar labiau ją naikino stalinistai. Stalinui tarp lietuvių ir vokiečių skirtumo nebuvo. Karui pasibaigus dalis Rytprūsių gyventojų pasitraukė į sovietų okupuotos Lietuvos teritoriją. Žmonės buvo terorizuojami, vejami iš namų ir žudomi.
Videonaujienose žiūrėkite reportažą.
Po karo Karaliaučiaus krašte suvokietėjusių lietuvių palikuonių neliko. Kraštas buvo prijungtas prie Rusijos, nors nieko bendro su ja neturėjo. Taip didelė Karaliaučiaus krašto dalis tapo Rusijos kolonija. Lietuva neteko 700 metų trukusios kaimynystės su Vokietija ir atsidūrė slavų apsuptyje.
Kremlius apgyvendino kraštą rusais. Per metus iš įvairių Rusijos sričių atsikeldavo po 12 tūkst. šeimų. Rusams į galvas buvo kalamas absurdas, kad Karaliaučiaus kraštas – tai nuo seno buvusi rusų žemė.
Kad Rytprūsiai atrodytų rusiškesni, buvo surusinti pavadinimai. Miestai, miesteliai, gyvenvietės, ežerai, upės ir upeliai gavo rusiškus pavadinimus. Dažniausiai buvo suteikiami kariškių, caro generolų vardų pavadinimai.
Nelaimingo krašto vardynas pateko į didžiausią kalbos mėsmalę. Lietuviški gyvenviečių pavadinimai, tokie kaip Lazdynai, Pilkalnis, Stalupėnai, kuriuos vokiečiai buvo suvokietinę į Lasdehnen, Pillkallnen, Stalluponen, o 1938 metais visiškai pakeitė į Haselberg, Schlossberg ir Ebenrode, tapo rusiškais – Krasnoznamensk, Dobrovolsk ir Nesterov.
Per septynis amžius iki 1938 metų vokiečiai buvo suvokietinę tik 56 proc. lietuviškų pavadinimų, o stalinistai nepaliko nė vieno lietuviško ar baltiško pavadinimo senojoje baltų žemėje. Taip buvo sunaikinti šimtmečiais Mažojoje Lietuvoje gyvenusių žmonių pėdsakai.
Šalia Mamonovo, prie Rusijos–Lenkijos pasienio esančio miesto, pasukus laukuose nutiestu vieškeliu, po pusvalandžio trankymosi duobėtu ir vietomis senu, akmenimis grįstu vokiečių keliu pasiekiame ant Aistmarių krantų išsidriekusią virtinę griuvėsių.
Tai Balga, anksčiau buvusi Prūsijos varmių genties valdyta Honedos pilis. Amžius trukę kryžiuočių ir prūsų susirėmimai paliko ryškų pėdsaką Rytprūsiuose, ypač buvusioje varmių žemėje, šiek tiek į pietvakarius nuo Karaliaučiaus. XIII a. pradžioje nuvertę varmių Honedos pilį, 1270 metais kryžiuočiai pasistatė savo tvirtovę, kurią pavadino Balga. Dabar čia kaimas Vesiolojė, bet linksmas pavadinimas linksmumo neatspindi.
Balga primena apleistą džiunglių miestą-vaiduoklį, romantišką griuvėsių kapinyną. Čia tik ošia beržynai, išsikeroję aplink raudonų griuvėsių sienas, aplink seniai nugriautas bažnyčias ir sunkiais kryžiais apkarstytus karių kapus. Balgoje būta didžiulės tvirtovės. Ją pasistatę vokiečiai naudojo kaip bazę pulti kitoms pilims. Įtvirtinta buvo netgi pakrantė, kurią saugo solidūs akmenų luitai, juosiantys smėlėtą ir ramią Aistmarių pakrantę.
Ten, kur į Balgą kelias tiestas vokiečių – vingiuotas ir akmenimis grįstas, kur sovietų – tiesus žvyrkelis su ratus praryjančiomis duobėmis. Pakeliui šmėžuoja viena kita sodyba, kur ant apvalių akmenų į akis krenta užrašai „Guten tag“ (vok. - laba diena).
Po kelionės į pamirštą istorinę Balgą patraukiame Karaliaučiaus srities vakarų link. Čia daugybė vasaros kurortų: Raušiai (Svetlogorskas), Krantas (Zelenogradskas) ir Didieji Kuršiai (Primorjė), traukiantys ne tik stačiais pajūrio skardžiais ir atodangomis, pušynais ir ramybe, bet ir užsilikusia sovietine egzotika.
Palmininkai (Jantarnyj) nėra kurortas, bet šita vieta turi didžiausią pasaulyje gintaro kasyklą. Nieko nuostabaus, kad rusai Palmininkus pervadino į Jantarnyj, kas reiškia gintarą, nes čia randama net 90 proc. viso pasaulio gintaro.
Unikaliame gintaro gavybos ir perdirbimo komplekse dirba net 2000 iš 6200 visų Palmininkų savivaldybės gyventojų. Kasykla įkurta vėjo nugairintame krante, kuriame kasant gintarą atsirado daug dirbtinių karjerų. Šalia veikia kombinatas, kuriame Baltijos auksas ir apdirbamas.
Iš Palmininkų važiuojame senu vokišku keliu, kuris primena Klaipėdos krašto kelius: tuščias, vingiuotas, galingais ąžuolais apsodintas ir nebudriem vairuotojams pavojingas. Pačiame Karaliaučiaus krašto pietvakariniame taške bandome patekti į Piliavą, dabar daug geriau žinomą Baltijsko pavadinimu.
Piliava buvo žinoma jau XIII a., kai kryžiuočiai užėmę sembų žemes pasistatė Lochštato pilį, kurios fragmentai išlikę iki šių dienų. Per septynerių metų karą tvirtovėje buvo apsistoję rusai su savo kariuomene ir laivynu. Nuo tada Piliava tapo sukarinta gyvenviete. Laivyno apsaugai buvo supilta damba, nuo kurios prasidėjo uosto statyba.
Antrojo Pasaulinio karo metais miestas ne kartą buvo bombarduojamas, nes jame stovėjo vokiečių karinis laivynas. Beveik visi įtvirtinimai buvo sunaikinti 1945 metais rusų puolimo metu. Dabar uoste bazuojasi didžiausias Rusijoje Baltijos karinis jūrų laivynas. Mieste ir jo apylinkėse gyvena 31 tūkst. gyventojų, dauguma jų – kariškiai.
Tačiau nei karinių laivų, nei kariškių pamatyti neteko. Ties įvažiavimu į Piliavą mus pasitiko barikados ir milicija. Storu švarku apsigobusi milicininkė šaltoje posto būdelėje lukšteno saulėgrąžas ir patikino, kad be specialaus leidimo į Piliavą svetimšaliams įvažiuoti nepavyks. Tam reikėtų grįžti atgal į Karaliaučių ir vienoje iš kelionių agentūrų nusipirkti leidimą pamatyti sukarintą miestelį bei karinį laivyną.
Po ilgos dienos ieškant lietuvių pėdsakų Karaliaučiuje, paskutinę naktį buvome pakviesti pasisvečiuoti kaliningradiečio, buvusio kikboksininko Boriso, bute miesto pakraštyje. Vakaras būtų greitai užsibaigęs, jei ne Boriso sugyventinis Dima, sugrįžęs iš linksmybių.
„O, gosti, nado im što to interesnoje pokazat (O, svečiai, reikia jiems kažką įdomaus parodyti)“, – entuziastingai mus sutiko Dima. Čia pat jis prisėdo prie stalo ir išsitraukęs iš dėžės laikraštį pranešė: „Budem zvanyt prostytutkam (Skambinsime prostitutėms)“.
Reportažą apie prostitutes žiūrėkite videonaujienose.
Po gero pusvalandžio Dima jau buvo paskambinęs kone visais laikraštyje pateiktų intymių skelbimų telefonų numeriais. Nepasižymėjęs, kuriais numeriais jau skambino, pradėjo painiotis ir klysti skambindamas ten pat po kelis kartus.
Po gero pusvalandžio pradėjo rinktis ilgakojės rusės. Prieš joms atidarant duris, Borisas ir Dima po striukėmis ant koridoriaus kampe pastatytos skalbimo mašinos pasiūlė paslėpti vaizdo kamerą. Kamera fiksavo viešnių kojas ir jas atlydėjusio sutenerio pokalbį su Borisu bei Dima.
Su pirmu ekipažu atvažiavo keturios laisvo elgesio merginos. Sustojusios tarpduryje laukė, kol Borisas ir Dima pasirinks jiems patikusias. Pasistaipęs prie durų Borisas atvirai išrėžė: „Ja pas“ (Aš pasuoju). Neišsirinko ir Dima.
Antrajame ekipaže buvo taip pat keturios merginos. Borisui viena iš jų patiko. Kol Borisas iš po lova gulinčių santaupų traukė rubliais suma, lygią maždaug 100 litų, apkūni blondinė prisėdo virtuvėje. Pasirodo, ji Lietuvos rusė, ilgą laiką gyvenusi Naujojoje Vilnioje. Rusiškas cirkas tęsėsi iki 4 valandos ryto, kol nebeliko nė vienos laisvos plaštakes nuomojančios firmos.
***
Į kelią leidomės rėmėjų „Silberauto“ paskolintu automobiliu „Mercedes-Benz Vito 4x4“.
„Jei darbai turi būti atlikti bet kokiomis sąlygomis“ – toks šūkis buvo užklijuotas ant talpaus mikroautobuso priekio. Reikia pripažinti, kad šie žodžiai visai komandai kėlė juoko priepuolį.
Tačiau tik tol, kol įveikę Lietuvos ir Latvijos kelius atsidūrėme buvusiose prūsų žemėse – dabartinėje Kaliningrado srityje.
Čia teko įvertinti pradžioje skeptiškai priimtus kaliningradiečio kikboksininko Boriso žodžius: „Būkite atsargūs. Pas mus, Rusijoje, keliai klastingi – netikėta duobė, ir mašinai galas“.
Tačiau galo, skirtingai nei duobių, nebuvo. Keturi varantys ratai sąžiningai išnešdavo tiek iš kontrabandininkų pamėgtų užliejamų pievų, tiek iš pagrindinių Kaliningrado srities kelių purvynų.