Augustas Kligys – keliautojas, 2007 metų „Lietuvos Magelano“ rinkimų nugalėtojas, jau trečius metus keliauja po Centrinę ir Pietų Ameriką. Informatiko specialybę įgijęs A.Kligys iškeitė sėslų ir aprūpintą gyvenimą, į gyvenimą kėlionėje.
Per du su puse metų keliaudamas po Centrinės ir Pietų Amerikos šalis A.Kligys su drauge Katja išmoko ispanų kalbos, sutranzavo laivą ir lėktuvą, buvo užpultas skruzdėlių ir persirgo pavojingu dengės virusu. Šiuo metu Augustas ir Katja kuriam laikui apsistoję Peru. Pirmasis keliautojo reportažas iš šios šalies sostinės – Limos.
***
Argentinoje ir Brazilijoje gyvena apie 50 tūkstančių lietuvių. Nuo Pirmojo pasaulinio karo šios šalys atvėrė duris emigrantams. Nuo jų neatsiliko ir Urugvajus, tačiau kitos šalys duris atvėrė tik Antrojo pasaulinio karo metu, arba visai neatvėrė.
Iš pastarųjų turbūt galėtume paminėti Peru. Taigi istorija susiklostė taip, kad lietuvių ar kitų panašių žmonių Peru vargiai ar surasi. Bent jau buvo pirmas toks įspūdis.
Netikėtas „Paskevicius“
Pirmieji lietuvių pėdsakai Limoje prasidėjo dar skrendant susistabdytu lėktuvu iš Ikitos į Limą. Skrydžio metu stiuardesės keleiviams išdalino turtingai visuomenei skirtų madų ir kitų aukštos kokybės žurnalų. Kad būtų ką veikti, vieną jų pagriebiau ir aš. Leidinys vadinosi „Luna“, lietuviškai reiškiantis „mėnulį“. Viduje pilna reklamų su mergomis, su prabangiais laikrodžiais, o kartais kai kur įsprausta koks nors interviu ar šiaip skystų naujienų.
Apžiūrinėjant nuotraukas ir antraštes už akių užkliuvo pavardė „Paskevicius“. Žurnalas rašė apie Sibil Paskevicius ir jos vyro Alvaro Planaso santuoką. Nuotraukų buvo daugiau nei teksto. Tai juk tikra lietuviška pavardė, kuri tikriausiai turi būti su „paukščiukais“ ant „s“ ir „c“– Paškevičius. Nusprendžiau Limoje paieškoti šitų įžymybių ir išsiaiškinti, kas jie per vieni. Kadangi žurnalų lėktuvuose nedovanoja, paslapčiomis išplėšiau puslapį su visomis nuotraukomis ir lietuviškomis pavardėmis. Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu pradėti Paškevičiaus paiešką.
Per pietus iš Limos oro uosto sausakimšu autobusiuku nusigavome iki draugės Carlos – perujietės, irgi autostopininkės – namų. Iš jos iškaulijau telefono knygą ir, susiradęs ten Eduardo Paškevičių, paskambinau nurodytu telefonu. Atsiliepė moteris. Paaiškinau, kad esu grynakraujis lietuvis ir noriu išsiaiškinti, kas jie per vieni.
Ragelis buvo perduotas vyriškiui. Kalbėjome ispaniškai, nes Eduardo lietuviškai nemoka. Šiaip jis – lietuvių emigrantų vaikas, ir dėl to prieš keletą metų pažįstamų paskatintas susiorganizavo ir Lietuvos pasą. Vėliau kažkas iš tų pačių ragintojų pasiūlė jam tapti Lietuvos garbės konsulu Peru.
Taip su savo šalies diplomatu ir susipažinau. Eduardo pakvietė užsukti pas jį į kontorą. Po kelių dienų taip ir padarėme. Nurodytu adresu radome apsaugos sistemomis prekiaujančią įmonę. Čia turėjome progos susipažinti su tuo pačiu Paškevičiumi, kurio pavardė puikavosi „Luna“ žurnale. Pasak jo, lietuvių šalyje nedaug, ir daugiausia jis bendrauja su tautiečiais, kalinčiais Peru kalėjime. Šiuo metu už grotų sėdi 5 lietuviai, kurie bandė „lengvai“ užsidirbti gabendami narkotikus į Europą. Su jais Eduardo susitinka daugmaž kartą per mėnesį. Dažnai iš savo draugų surenka padėvėtų drabužių ir neša tiems penkiems kaliniams. Be šių lietuvių, dar minėjo vieną ar dvi už perujiečių ištekėjusias moteris, tačiau į smulkesnes detales nesileidome.
Vyruko kontoroje taip pat susidūrėme ir su ten pat dirbančia jo žmona – viena iš tų ponių, kuriai atrodo, kad gali išgelbėti pasaulį, nors begelbėdama prisidaro bėdos tiek sau, tiek ir kitiems. Taip nutiko ir mums. Kai tik į Eduardo kabinetą užsuko ta valdingoji moteriškė, žlugo susitikimo harmonija, ir ji puolė spręsti mūsų problemas, kurių net neturėjome.
Užklausėme šios porelės, gal jie žino LAN ir TACA oro linijų direktorių vardus, kuriems ruošėme laiškus dėl nemokamo skrydžio į Čilę galimybių, nes Katjai reikėjo biomagnetizmo gydytojų, kurių Peru praktiškai nėra. Minėta ponia mūsų prašymą išvertė į kitą pusę ir puolė ieškoti biomagnetikų Limoje, apie kuriuos mes jau viską žinojome ir turėjome susidarę prastą nuomonę. Sustabdyti šią ponią buvo neįmanoma. Galiausiai ji, žinoma, nieko nepešė, o mes tik sugaišome laiką. Dar kiek pasitrynę saugos sistemų kontoroje su Eduardo pagaliau atsisveikinome. Jautėmės lyg išsiskyrėme užkrovę jį savo smulkiomis problemomis, nors norėjome tik užklausti, gal kartais jie žino dviejų oro linijų vadovų vardus.
Keliautoja Agnė
Kai tik įvažiavome į Peru džiungles, gavome laišką iš Agnės, kuri mums mynė ant kulnų – keliavo visai netoliese. Parašė iš Ekvadoro ir užsiminė, kad keliaus į Peru. Visą mėnesį nuolat susirašinėjome, ir atrodė, susitikti neturėsime galimybių, nes, kai mes norėjome lankytis Peru šiaurėje, Agnė jau turėjo judėti pietų link. Tik va visai netikėtai susistabdėme lėktuvą tiesiai į Peru sostinę Limą, ir tikimybė pasimatyti iškart šoktelėjo.
Likimas vis tik leido mums Agnę susitikti. Šeštadienio popietę susimatėme „Larco“ prekybos centre ant jūros kranto, turistų gausiai lankomame Mirafloreso rajone. Po ilgų paieškų Agnei vis tik pavyko susirasti kelionės partnerį. Nors vienas kito nelabai pažinojo, abu pasiryžo gana didelei rizikai – drauge viena mašina keliauti iki Maroko.
Taip ir padarė – susikrovė daiktus ir išvažiavo. Kai pasiekė Maroką, suviliojo Mauritanija ir Sacharos dykuma. Kodėl gi ne? Kai jau buvo Mauritanijoje, čia pat – ir Kanarų salos, tiesiog ranka paduota. Ėmė ir su mašina persikėlė į tas salas. Čia tiek trynėsi, kad ėmė ir užkibo už pigaus skrydžio į Lotynų Ameriką pasiūlymo. Kodėl gi ne? Netrukus abu atsidūrė Bogotoje. Atgalinis skrydis į Kanarus – balandžio viduryje iš Limos. Teoriškai ši keliautoja jau turėtų būti grįžusi į Afriką ir automobiliu keliauti atgal Lietuvos link.
Mokslininkė Eglė
Praėjusį rudenį begyvendami Ekvadore Hokšilos dėka užmezgėme kontaktą su jo pažįstama, vardu Egle. Ši mergina, kaip ir aš, yra baigusi Vilniaus Licėjų, o vėliau, visai ne kaip aš, kelis metus studijavo Harvardo universitete ir po šių vasaros atostogų JAV pradės doktorantūrą Stanforde. Su Egle susirašinėjome ne be reikalo.
Vis bandėme numatyti, kaip galėtų susikirsti mūsų ir jos keliai, mat ji, gaudama specialią stipendijos, nuo rugpjūčio dirbo Peru džiunglėse. Ji buvo apsistojusi Ikitoje, tačiau dienomis dažniausiai lankydavosi pas tradicinio gydymo meistrus, vadinamuosius šamanus arba raganas-būrėjas.
Kai mes su Katja atvykome į džiungles, Eglės ten jau neberadome – jos darbų planas pasikeitė, ir ji jau blaškėsi po Peru bei dirbo vietos valdžiai. Užtat Eglės dėka džiunglių didmiestyje – Ikitoje turėjome kur apsigyventi. Apsistojome pas jos draugę Pilar. Čia sirgome ir gydėmės ištisą mėnesį.
Kai atskridome į Limą, Eglė iš sostinės buvo pasprukusi vos prieš akimirką. Vėl prasilenkėme. Tačiau, kaip ir visuose didmiesčiuose, taip ir Limoje užtrukome keletą savaičių. Eglė sugrįžo į sostinę, tad turėjome progą pirmą kartą su ja pasimatyti gyvai.
Ši mergina tiesiog trykšta energija ir drąsa. Peru ji pažįsta turbūt geriau nei bet kuris perujietis. Jai teko dirbti pagrindiniuose šalies miestuose – ji rinko informaciją nacionalinei duomenų bazei apie vaistinius augalus. Kaip ten bebūtų, po poros savaičių jos Pietų Amerikos nuotykiai šį sezoną baigiasi, nes ji trumpam grįžta į Lietuvą.
Be paminėtų žmonių, Limoje susitikome ir su perujiečiu, draugaujančiu su lietuve, su kuria prieš keletą metų susipažino internetu. Porelė jau svečiavosi vienas kito šalyse ir nuo metų galo planuoja kartu gyventi Peru.
Limoje esančiame prekybos centrų „Metro“ tinkle taip pat galima aptikti lietuvių pėdsakų. Alkoholinių gėrimų skyriuje jus nustebins pardavinėjama „Stumbro“ gamyklos lietuviška degtinė.
Šiuo metu Lotynų Amerikoje keliauja ir daugiau lietuvių: Peru tyrinėjantis Gediminas, du dviratininkai – Jurgita ir Tomas, minantys pedalus per Andus. Artimiausiu metu gal laimė nusišypsos ir pavyks rankas sukirsti su aplink pasaulį keliaujančiais Danieliumi ir Gražina, kurie netrukus kirs Čilės ir Peru sieną. Galiausiai, dedame viltis netolimoje ateityje gyvai pabendrauti su kitais draugais: Valdu ir Žydre, šiuo metu klajojančiais po Venesuelą, bei Domu ir Agata, kurie neseniai startavo Urugvajuje ir keliaus į pietus Patagonijos link.