Jiesia turi 16 intakų, tačiau tik 4 iš jų ilgesni kaip 10 kilometrų:
Šventupė, Girmuonis, Šlapakšna ir Vyčius. Upelio pakrantėse auga
lapuočiai, vagoje nemažai akmenų, pasitaiko viena kita bebrų užtvanka.
Vasarą žvejai čia pagauna karosų, šapalų ir aukšlių, kartais - vieną kitą lydeką. Į upę kasmet patraukia būriai nėgių, kurias vietiniai žmonės gaudo tiesiog rankomis.
Upės pažiba - įspūdingos atodangos. Jiesios žemupio atodangose, netoli
Pajiesio kaimo, galima pamatyti ledynmečio nuosėdų pjūvį: apačioje -
aleuritai ir priesmėliai, viršuje - juostuotieji moliai.
Lietaus vanduo išplovė lengvesnius gruntus, todėl dalis atodangų įgavo
senovinių pilių, kuorų dantytus kontūrus. Sklando kalbos, kad prieš
keliasdešimt metų vietos vaikai šioje atodangoje buvo radę nemažą
mamuto kaulą, kurią atidavė Tado Ivanausko muziejui.
O garsiajame Antano Škėmos romane "Balta drobulė" rašoma, kad "Pajiesio molio drėgmė persisunkė pro Garšvos batus, ir jis drebėjo. Nuogos žilvyčių šakos braukė jo veidą, jis aiktelėjo, kai stambesnioji užgavo spuogą. Nebuvo nei vieno storesnio medžio šitoje raizgynėje... Jis pamatė šaltą ir nykų Nemuną, ir Šančių nameliūkščius, pataikaujančius vandenų nykumai. Jis išsitraukė iš maišelio virvę. Švarus baltumas buvo kontrastas peizažui.
"Mirtis graži", tarė Antanas Garšva pusbalsiu".
Būtent šiame Kauno kampelyje vyksta viena iš daugelio įspūdingų romano scenų, kurioje veikėjas nori įrodyti, kad jis yra "vienintelis stoikų pasekėjas Kauno berniukų gimnazijoje".
Per lietuvių išeivijos literatūrą pervinguriavusi upė vėl garma per nedideles rėvas ir slenkstukus, kol palindusi
po senojo tilto atramomis, įplūsta į Nemuną. Jiesia ties žiotimis kiekvieną pavasarį sustumia krūvas išvartų ir kelmų, kurie į upę griūva nuo patižusių molingų skardžių. Po sąnašomis mėgsta slėptis Nemuno karaliai - ilgaūsiai šamai.